Mark Johnson - Apkvaitę

Visą dieną man neramu. Ar ponas Jakobsas išsiims piniginę, perskaičiuos pinigus ir pamatys, kad trūksta vieno mėlyno banknoto? Ar visa klasė bus apklausta? Ar kas nors pagalvos, kad reikia pažiūrėti į mano kišenes?

Bet praeina diena ir nieko neįvyksta. Ponas Jakobsas neišsiima piniginės, o jei ir išsiima, tai nepasigenda banknoto. Eidamas namo pasižiūriu į banknotą — penki svarai. Parėjęs paslepiu po pagalve, nes nenoriu, kad kas rastų ir pavogtų iš manęs: po pamokų mūsų namuose pilna vaikų iš vaikų namų, kur mama dirba virėja. Kai jai baigiasi pamaina, jie parlydi ją namo, kad šiek tiek pasidžiaugtų šeimyniniu gyvenimu. Atrodo, jiems čia patinka. Keista, nes aš dažnai įsivaizduoju gyvenąs vaikų namuose.

Kitą dieną į mokyklą einu mirdamas iš baimės. Ponas Jakobsas jau tikrai bus aptikęs vagystę. Pasirodo — ne. Džiūgauju. Aš vogiau iš tetulės Tanios, šventinių prekių krautuvėlės ir dar buvo daug kitų vagysčių, apie kurias niekas nežino, bet ši buvo geriausia. Laukiu visą savaitę, bet pinigų niekas nepasigenda. Penkinė mano! Ką pirkti? Galiausiai nusprendžiu nusipirkti saldainių. Dar nusiperku dviračio stabdžius. Dviračio neturiu, bet gal kada turėsiu... Smagiausia yra tai, kad kai pasitaiko proga, aš vėl iš jo pavagiu. Vidinis balsas man vis liepia nustoti, bet žinau, kad negaliu.

Mama tuoj turės savo kūdikį. Ji dabar visą laiką ant mūsų šaukia. Ji kasdien sako, kad su manim ir Šeinu jai grynas vargas. Tą patį ji sako ir savo draugams iš bažnyčios, todėl viena iš jų nusprendžia jai padėti. Tai Morina. Jos veidas liesas kaip raganos. Tai ji kalta, kad mama Jehovos liudytoja. Kai aš dar buvau mažas, ji pasibeldė į mūsų duris ir įtikino mamą prie jų prisijungti. Tėtis tada sėdėjo kalėjime už tai, kad sužalojo žmogų. Jei būtų buvęs, to nebūtų įvykę.

Kai tėčio nėra ir jis negina mūsų nuo Jehovos liudytojų, jie nuolat čia. Morina mūsų nemėgsta. Ji mus niekina.

Ji atostogavo Škotijoje, iš kur parvežė mamai suvenyrą. Tai medinis, bet ne paprastas šaukštas. Jis raudonmedžio spalvos ir labai didelis. Kaip irklas. Jame išskaptuoti žodžiai „Geriausias pasaulyje maišytuvas!“. Nesunku atspėti, kad Morina mano, jog mama jį naudos ne tik maišymui. Mama pasikabina jį valgomajame, ten jis visada po ranka. Mums nereikia labai šėlti, kad savo užpakaliais pajustume „Geriausio pasaulyje maišytuvo!“ smūgius.

Aš stengiuosi neverkti, kai mama mane muša mediniu šaukštu, bet kai ji lupa Šeiną ir aš girdžiu jo kūkčiojimą, aš irgi noriu raudoti. Man visada liūdna dėl Šeino. Kai žiūriu į jo dideles ausis, didelę galvą, didelius dantis ir liesą kaklą, kai matau, koks jis nešvarus, nemylimas ir nelaimingas, myliu jį taip, kad net širdį skauda. Kartais man iki ašarų jo gaila, tada būnu jam draugiškesnis, bet greit jis vėl tampa mano didžiuoju broliu ir aš mirtinai trokštu su juo kautis.

Kai mama mus muša, ji klykia, o jos veidas klaikiai pasikeičia ir ji tokia pikta, kad negali liautis. Kartą ji nerado „Geriausio pasaulyje maišytuvo!“, tai pačiupo šluotą ir taip mus daužė, kad į Šeino galvą sulaužė jos kotą. Kai ji tokia, mes su Šeinu žinom baisią, labiau už šaukštą ir šluotą skaudinančią tiesą — mama pamišusi.

Pradedu iš jos vogti. Ponas Jakobsas taip ir nepasigedo dingusių penkinių, taigi imu iš mamos rankinės mažas sumas. Kai ji nieko nesako, pradedu imti didesnes. Bet vieną dieną ji pagauna mane nusikaltimo vietoje. Ji šaukia ir griebia „Geriausią pasaulyje maišytuvą!“. Ir ji, žinoma, papasakos tėčiui. Guliu lovoje, galvodamas, ką jis man padarys, kai sužinos, kad vėl vogiau. Norėčiau nustoti, bet negaliu. Aš tiesiog turiu tai daryti. Ir vėl pajuntu pančius, kuriais esu pririštas prie lovos. Vėl bandau pajudėti, įkvėpti, pabėgti iš namų, nuo šeimos, nuo savęs.

Grįžta tėtis. Tuoj po to prasideda baisus sujudimas, nes mamą veža į ligoninę ir niekas nebeprisimena, kad esu prisidirbęs. Labai greit paskambina iš ligoninės ir tėtis mums praneša, kad mes turime sesytę.

Tėtis neina pas mamą į ligoninę. Vakare jis sako eisiąs aplankyti draugo, o kadangi turi rūpintis mumis, mes irgi einame su juo. Draugas — moteris. Mudu su Šeinu iš karto atpažįstame „paltų kabyklą“. Tai „ji“. Iš arti matome, kad jos plaukai juodi kaip varnas.

— Jie dažyti, — sako Kelė, nes supranta tokius dalykus. — O jos veidas rudas todėl, kad ji pasitepus įdegio kremu.

„Paltų kabyklos“ veidas tikrai keistos spalvos. Kai įsižiūriu, matau, kad Kelė teisi: jos veidas padengtas tokiu storu lipniu sluoksniu, kad jai turbūt reikia jį grandyti. Auksinių papuošalų prisikabinusi tiek, kad panaši į Kalėdų eglutę. Kelė sako, kad ji dirba kažkokiame bare.

Mes patogiai įsikuriame „paltų kabyklos“ svetainėje ir, kol ji su tėčiu kažką veikia kitoje namo dalyje, mes užmingame. Rytą tėtis mus vedasi namo.

Vėliau jis važiuoja į ligoninę ir parsiveža mamą ir naująją mergytę. Jos vardas Betanė. Ji labai mažutė, pirštukai mažulyčiai, akys didelės. Iš karto ją pamilstu.

Manydamas, kad nieks nežiūri, imu ją ant rankų. Pasirodo, žiūri visi: mama, akušerė, senelė — ir tučtuojau daugybė rankų išsitiesia į mano pusę. Jie nori gelbėti kūdikį nuo manęs, nes žino, kad esu blogas berniukas, bet aš švelniai laikau Betanę. Žiūriu į jos mažą, susiraukšlėjusį veiduką ir šypsausi. Ji irgi žiūri į mane. Ji nesupranta, ką žmonės apie mane sako. Ji manim pasitiki. Ir aš tikrai ją myliu.

KETVIRTAS SKYRIUS

Sėdžiu kambaryje į gatvės pusę. Žėruoja židinys, o aš šnekuosi su ponia. Ji ne tokia sena kaip mama, bet suaugusi. Ji — psichiatrė, kurią atsiuntė mokykla. Ji manęs klausia, kodėl aš nuolat mušu kitus vaikus.

Aš noriu bendradarbiauti ir bandau jai atsakyti, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Aš didelio medžio viršūnėje ir mus stebiu. Matau į priekį pasilenkusią ponią. Ant jos kelių oranžinis aplankas. Dar matau kitoje kėdėje susigūžusį vaiką, trokštantį būti kuo toliau nuo jos. Tas vaikas — aš ir kartu ne aš, nes ji kalba apie smurtą, o aš nežinau, kas tai. Aš mušuosi žaidimų aikštelėje, bet tai ne aš, viduje esu visai kitoks.

Susitinkame keletą kartų ir ji pateikia tėvams pasiūlymą. Jis toks neįtikėtinas, kad iš nustebimo aš išsproginu akis: ji mano, kad boksuodamasis atsikratyčiau agresyvumo. Turiu lankyti bokso pamokas. Taigi, dabar galėsiu patobulinti kovinius įgūdžius ir „ištaškyti“ kitus vaikus. Vis tiktai mudu su Šeinu slapta nutariame, kad bus geriau, jei su psichiatre apie būsimas bokso pamokas šnekėsiu ne aš, o mama.

Sekmadienio rytą mama man liepia eiti pas vienus mūsų kaimynus. Ji tvarko jų namus ir kažkodėl turiu ten eiti. Kai paklausiu kodėl, ji atsako, kad jie tiesiog manęs laukia. Jie abu mokytojai, o ponia Albut dirba mano mokykloje. Ji gerai sutaria su ponu Jakobsu. Dabar aš kitoje klasėje, todėl „nebesilankau“ pono Jakobso piniginėje. Jis niekada manęs nepagavo. Kartais, prisiminęs tas vagystes, pasigendu mane apimdavusio jaudulio...

Eidamas pas juos, tuščiame mokyklos kieme matau besirenkančius vaikus. Nenoriu visą sekmadienio rytą praleisti su pora mokytojų, todėl nusprendžiu jau tarpduryje paklausti, kam jiems manęs reikia. Bet Brajanas Albutas taip šiltai mane sutinka, kad įeinu. Tai subrendęs, nesenas vyras, bet jo veide gilios lyg išskaptuotos raukšlės.

Iš lauko jų namas toks pat kaip mūsų: tokios pat raudonos plytos, tokie pat langai, tokios pat durys, bet įėjus viskas kitaip. Kambariai šviesūs. Visur knygos. Ant sienų gražūs paveikslai. Įrašai irgi kitokie. Ne tokie kaip mamos Džonis Mathisas ar tėčio stilizuota liaudies muzika. Jie klausia, ar noriu piešti, ir veda mane į virtuvę. Užuodžiu gėles. Čia įjungtas radijas, bet išgirstu ne muziką, o pokalbį.