Mark Johnson - Apkvaitę

— Arčeriai 4 , — šypsodamasi sako Džilė Albut. — Beveik baigiasi.

Ji išjungia radiją ir aš pamatau, kad visas stalas nukrautas piešimo reikmenimis. Jie man parodo, kaip galima nuspalvinti popierių ir išlankstyti iš jo įvairias figūras. Man taip įdomu, kad imuosi to nebegalvodamas apie nieką daugiau.

Jie labai malonūs. Kai per pertraukėlę užkandžiaujame, jie manęs klausinėja ir klausosi mano atsakymų. Paskui jis ką nors sako, tada ji, o tada aš. Tarsi mėtytumėm vienas kitam kamuolį. Maloniai šnekučiuojamės. Mūsų namuose, žaidimų aikštelėje visi tik niurna. Sako tik po žodį arba išvis nieko. Arba ne tai, ką galvoja. Dažnai tau liepia užsičiaupti. Niekas neklauso, ką sakė anksčiau kalbėjęs, nebent ketintų prieštarauti. Visi tik ginčijasi ir barasi. Bandau įsivaizduoti, kaip viskas būtų, jei gyvenčiau pokalbio pasaulyje kaip Albutai. Pasaulyje, kur net per radiją girdi pokalbius.

Aš nustembu, kai ateina laikas eiti namo sekmadieninių pietų. Atrodo, kad praėjo vos penkios minutės. Albutams patinka mano darbelis ir jie džiaugiasi mano apsilankymu. Jie kviečia mane vėl užeiti ir aš mielai sutinku. Eidamas Reinoldso gatve, jaučiuosi visai kitaip. Ištuštėjusiame mokyklos kieme žaidžia didžiulis būrys vaikų.

Keletas ant stogo. Tai šaunus žaidimas, kuris baigsis policijos pasirodymu, bet aš praeinu pro šalį. Šiandien aš netikėtai geras vaikas, o ne tas, kuris nuolat mušasi ir vagia. Ir man tai patinka.

Duris atidaro mama. Ji nei nusišypso, nei žvilgteli į mane, o tuoj pat grįžta į virtuvę. Einu paskui ją į virtuvę, bet niekas, išskyrus Betanę, nekreipia į mane dėmesio. Ji jau moka šliaužioti ir aš jau išmokau jos nekęsti, visi išmoko, nes tėvai, net tėtis, nuolat aplink ją šokinėja, o mama neleidžia jai niekur ropoti. Betanei atitenka visi bučiniai ir mylavimai, kurie priklauso man, bet šiandien, kai aš visiems lyg nematomas, esu patenkintas, kad Betanė džiugiai skuba prie manęs. Jai smagu mane matyti. Šnekuosi su ja kaip pas Albutus. Kalbu tik aš, bet jai irgi linksma.

Kai Kelė ir mama ima maistą iš orkaitės, ateinu į virtuvę.

— Nestovėk čia. Uždaryk orkaitės dureles, — sako man Kelė piktai.

— Traukis! — tai mama.

Jos pradeda ginčytis, kaip pjaustyti kepsnį.

Nejučia palyginu: rytą praleidau šviesioje, draugiškos šilumos kupinoje virtuvėje, o čia — vieta be meilės. Aš neužuodžiu sekmadieninių pietų. Jaučiu tik slogią namo aplinką.

Po kelių savaičių, vieną sekmadienio popietę, šlaistausi tuščiame mokyklos kieme. Pro šalį eina būrelis skustagalvių, besinešančių butelius Strongboy sidro. Jie ketveriais penkeriais metais vyresni. Tiesą sakant, jie Kelės metų. Ji mokosi kartu su jais, taigi aš juos šiek tiek pažįstu.

— Na, snargliau, — ištaria (gana draugiškas pasisveikinimas), o kai atsidaro butelius, duoda ir man. Imu taip, tarsi tai būtų man ne naujiena, nors nesu bandęs. Ir jau pirmas gurkšnis mane nustebina.

Sidras saldus ir kartus tuo pačiu metu. Kaip obuolys ir limonadas. Jis lėtai teka mano kūnu, kol pasiekia rankų ir kojų pirštus. Paskui galvą. Dar išgeriu. Pajuntu šilumą pilve. Dar šiek tiek. Man paduoda cigaretę. Vis nusispjaudamas rūkau. Mokyklos kiemo vaizdas pasidaro neryškus, namai linguoja. Įdomu. Atsipalaiduoju. Juokiuosi. Nieko nebijau. Aš jau didelis, aš su skustagalviais.

Mes visi girti, bet aš girčiausias. Jie žiūri į mane ir juokiasi. Paskui mes pakylame ir kažkur traukiame. Eidami spjaudomės, keikiamės, rūkome ir stumdome mažesnius vaikus.

— Senos gvėros, — juokdamiesi šaukiam senutėm ir vėl nusispjaunam.

Nežinau, kur einam. Nesvarbu. Šaligatvis atsitrenkia į namus. Jis nėra lygiagretus su gatve, o dangus sukasi kaip kaleidoskopas. Mes svirduliuojam, prilaikydami vienas kitą, kad nenugriūtume.

Ateiname į vieno iš mūsų namus ir pradedame mušti būgnus. Mūsų muzika beprotiška ir klaikiai garsi. Mes garsiai juokiamės. Staiga aš nustoju groti ir nugriūvu ant kilimo. Prie manęs pasilenkia kažkokia didelė mergaitė, o virš jos matau lubas. Bloga. Tuoj vemsiu. Ji nuveda mane į vonią ir pasirūpina manimi.

Namo grįžtu kitoks. Prasidėjo naujas gyvenimas. Nors man tik aštuoneri, aš jau suaugęs, nes pasigėriau kartu su skustagalviais. Visą vakarą mano galvoje kažkas dunda, lyg dar tebegrotume būgnais, bet aš nekreipiu dėmesio. Jaučiuosi atsipalaidavęs ir patenkintas. Mane pripažino. Naktį manęs nepažadina nei kieti pančiai, nei noras pabėgti.

Dažnai nueinu pas Albutus. Ten aš jaučiuosi vaiku. Taip būna sekmadieniais, nes savo namuose tomis dienomis būti tiesiog negaliu. Pas Albutus patenku iš pragaro, mano ausyse dar tebeskambant klyksmams ir barniams. Kaimynai visada atidaro duris su šypsena ir net sako tokius dalykus: „Malonu tave matyti“ ar „Tu šviežio oro gūsis“! Gal jie ir žino, iš kokio karo lauko aš pabėgau, bet neišsiduoda.

Įžengiu į jų virtuvės tylą ir esu jau kitame pasaulyje, kur ir aš galiu būti kitoks. Galiu būti kitas Markas. Džilė ruošia man užkandį, o Brajanas nuima nuo lentynos dėžutę su lėktuvėlio dalimis. Pirmiausia mes turime jį sukonstruoti, o paskui (tai man labiausiai patinka) nuspalvinti. Jie paaiškina ir aš spalvinu lėktuvėlį labai ryškiom spalvom — raudona ir mėlyna, o ant sparnų išraitau neįtikėtinus verpetus. Nudažau kiekvieną lopinėlį. Kliūva ir ant pirštų. Kai po kelių dienų ateinu, lėktuvėlis jau išdžiūvęs ir mes paleidžiame jį sode. Jis pakyla aukštyn ir vakaro prieblandoje sklendžia per pievą, gėlių lysves... Nors dabar žiema, jų sodas tvarkingas, žemė dailiai sukasta, pilna krūmokšnių. Lėktuvėlis švelniai nusileidžia ant gyvatvorės.

Parsinešu lėktuvėlį namo ir bandau paskraidinti mūsų sode. Pas mus, žinoma, viskas kitaip. Mamos ir tėčio supratimas apie sodininkavimą kitoks: jie iškasa didžiulę duobę, sumeta ten visokias šiukšles, o paskui užkasa. Nėra nei pievelių, nei krūmelių, jokių gėlių. Lėktuvėlis atsimuša į pašiūrę ir nukritęs įsipainioja tarp surūdijusių lovų spyruoklių bei dviračių vairų.

Kai Albutai manęs paklausia apie lėktuvėlį, aš papasakoju, kaip mane liūdina mūsų sodas ir jie man paduoda katalogą Bitė 5 . Jie sako, kad galiu ką nors išsirinkti, jei noriu pagražinti savo sodą! Turbūt dar nevėlu sodinti narcizus, taigi išsirenku keletą svogūnėlių ir įspūdingą augalą, kuris vadinasi knipojija 6 . Svogūnėlius atsiunčia po keleto dienų, o knipofijos daigelį pažada atsiųsti pavasarį. Iškasiu jai duobutę, o kai ji užaugs, visas mūsų sodas pasikeis.

Pasodinu svogūnėlius ir laukiu.

Pas Albutus lengva būti geram. Man net mintis nekyla iš jų vogti. Bet daugiau niekas nėra saugus. Mama kiekvieną naktį turi miegoti su pinigine po pagalve. Man liūdna, kai matau ją nešantis piniginę į viršų, bet ji teisingai elgiasi, nes jei paliktų, aš ją apiplėščiau. Negaliu elgtis kitaip.

Namie beveik nebūnu. Gatvės vaikai man kaip šeima. Nuolat trinuosi mokyklos aikštelėje, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau kas nors ateis. Šiandien tai Trevoras.

Trevoro šeima puiki: mama namų šeimininkė (tai daug ką sako), o tėtis vairuotojas. Trevoras kokiais penkeriais metais vyresnis už mane. Jam turėtų būti trylika. Jis aukštas, ilgakojis, atsikišusiais dantimis. Esu patenkintas, kai jis kalba su manimi. Su vyresniais vaikais jaučiuosi svarbus. Jis man duoda cigaretę ir mes, tarsi būtume draugai, kartu rūkome. Smagu.

Jis siūlo eiti į gyvulių turgų ir pavaikščioti gardų aptvarais, nes tai pavojinga. Nesu buvęs gyvulių turguje ir mėgstu pavojus. Žinau, kad turgaus dieną ten pilna mūkiančių, mekenančių gyvulių ir burzgiančių sunkvežimių. Bet nesu ten buvęs, kai jis tuščias.