Mark Johnson - Apkvaitę

Einame ilgai. Iš pradžių Reinoldso gatve, praeiname pro kriketo aikštelę, paskui pasukame į Česterio kelią. Daugelis Kiderminsterio namų pastatyti iš raudonų plytų, bet daug ir naujų. Mes vis einame ir einame pro namus, parduotuves, gamyklas, žalius plotelius (sporto aikšteles bei dykvietes), o gražiausia iš visų— didelių kaštonų eilė. Jais apsodinta kriketo aikštelė. Praeidamas pro šalį, paglostau kiekvieną medį. Kiekvieną spalį bandau įlipti ir nusipurtyti kaštonų, bet esu per mažas. Gal šiemet pavyks, nes man jau aštuoneri. Gal Trevoras padės, jei dar bus mano draugas.

Kai ateiname į turgų, mus pasitinka betoninių gardų nykuma. Jis buvo teisus dėl aptvarų: vaikštome jais, šokinėjame nuo vieno ant kito ir mums smagu. Žaidžiame, kol Trevoras įšoka į vieną gardą, o aš paskui jį. Pamanau, kad jis duos man dar vieną cigaretę, bet jis daro visai ką kita. Jis elgiasi taip, lyg tai būtų tik žaidimo dalis. Viskas vyksta labai greitai. Aš nesispyrioju. Jis nutraukia man kelnes ir apatines kelnaites.

Aš apstulbęs. Net mamai nerodyčiau savo pimpalo, jei ir skaudėtų. Kodėl gi Trevoras nori jį pamatyti? Spoksau į jo pakaušį, kai jis paima mano pimpalą į ranką. Jis apžioja jį. Nežinau, ką turiu daryti. Nežinau, ką turėčiau jausti. Nejaučiu nieko. Jaučiuosi taip, kaip tada, kai tėtis mane lupa: nusklendžiu aukštyn ir iš aukšto labai žalio medžio šakų stebiu vyrą, mušantį berniuką. Dabar esu virš mūsų galvų, stebėdamas tamsų Trevoro pakaušį, kai jis įsikiša mano pimpalą į burną.

Jis smarkiai čiulpia. Aš jį stebiu. Po kelių minučių jis nustoja. Kai jis atsistoja, nežiūriu jam į akis. Greit apsimaunu kelnes. Girdžiu, kaip greit ir tankiai kvėpuoju. Širdis pašėlusiai plaka. Suprantu, kad mano draugas Trevoras elgėsi nepadoriai. Neturiu supratimo kodėl.

Trevoras pačiumpa mane už pečių ir taip papurto, kad, nors ir nenoriu, turiu į jį pažiūrėti.

— Nedrįsk niekam pasakoti. Aišku? — sako nedraugiškai. — Net negalvok apie tai. Nieks tavim nepatikės.

Turbūt jis teisus. Niekas manimi nepatikės.

— Jei prasižiosi, aš pasakysiu, kad tai nesąmonė, ir jie patikės manim.

Aš esu blogas ir visi tą žino. Esu melagis. Visi ir tai žino. Taigi pasakoti neverta. Ir kam aš galiu papasakoti? Anksčiau maniau, kad pimpalas skirtas šlapinimuisi, bet dabar žinau, kad kai kurie žmonės kišasi jį į burną. Tai dar vienas keistas dalykas, kurį, kaip ir gimtadienių vakarėlius, daro žmonės. Nors gal ne. Gal gimtadienių vakarėliuose ir nebūna smagu, bet tada nesijaučiu toks menkas ir nelaimingas, kaip po Trevoro poelgio.

Kai grįžtu namo, esu kaip visada nematomas. Kelė su Šeinu mušasi nesusitardami, ką žiūrėti per televizorių. Mama užsiėmusi su Betane. Atrodo, niekas nesupranta, kad dabar esu kitoks. Net ir aš nežinau, kodėl ir kaip smarkai pasikeičiau.

PENKTAS SKYRIUS

Mano narcizai žydi ir aš labai jais didžiuojuosi. Rūpestingai pasodinu atsiųstąjį mažą knipofijos daigelį. Mama nesidžiaugia nei narcizais, nei knipofija. Kai vasarą ji pagaliau pražįsta, narcizai seniai peržydėję ir knipofija vienintelė gėlė. Tarp sulaužytų irklų, šunų išmatų ir beračių dviračių ji atrodo graudžiai. Jaučiuosi nusivylęs. Šeinas kikena, Kelei neįdomu. Įtariai žiūrėdama į mane, mama nufotografuoja knipofiją. Su palengvėjimu einu pas Albutus, kurių sode pilna gėlių. Kai kurias Brajanas Albutas nukerpa, kitas pririša. Jis aptaria su Džile, kokias gėles sodins kitais metais, ir aš jaučiuosi geriau, nes žinau, kad Brajanas Albutas nėra boba.

Kai tėtis grįžta, jis išeina dažniau ir geria daugiau. Mama visą laiką ant jo pyksta. Jos su močiute dažnai tyliai kalbasi virtuvėje. Vieną vakarą tėtis toks girtas, kad negali parvažiuoti iš plieno liejyklos darbininkų klubo. Jį parveža Kelė. Jai dabar dvylika ir ji parvairuoja jo rudąjį Kaprilą. Norėčiau, kad ir man leistų. Kitą kartą jis grįžta privėmęs Kaprilą ir pasiūlo Seinui penkinę, kad išvalytų, bet mama labai pikta ir neleidžia.

Nuo to karto Trevoro beveik nemačiau. Vieną popietę, kai aš kaip visada trinuosi Reinoldso gatvėje, jis pasirodo. Aš puikiai prisimenu, kas atsitiko gyvulių turguje, bet kadangi tas keistas nutikimas nebepasikartojo, o aš niekam apie jį nepasakojau, tai kartais atrodo, kad nieko ir nebuvo. Man nedrąsu su juo kalbėtis, nes nežinau, ar jis mano draugas. Bet jis maloniai su manimi elgiasi ir sako, kad duos keletą cigarečių. Einame į mokyklos aikštelę. Ji tuščia. Imu nervintis. Atsisėdę ant rampos riedlentėms, rūkome.

Staiga jis mane sučiumpa ir nustumia ant žemės. Mikliu judesiu jis nutraukia mano kelnes, apatines kelnaites, nusimauna savo, o tada užvirsta ant manęs. Ką gi dabar jis daro? Nepanašu, kad mušimės. Mano rankoje vis dar smilksta cigaretė.

Jis prisispaudžia prie manęs. Užsimerkiu. Nusklendžiu virš mokyklos stogo, į aukščiausią medį, ir stebiu mus iš ten.

Jis raičiojasi ant manęs, mūsų pimpalai susiglaudžia, o tada pradeda ant manęs judėti aukštyn žemyn. Jei atsimerkiu, matau visus jo veido kaulus. Užsimerkiu ir vėl iš viršaus stebiu du berniukus. Jų kūnai susiglaudę. Tas, kuris apačioje, toks mažas, kad jo beveik nesimato. Turbūt ir Jehova visada šitaip žiūri. Ir Jis tikrai dabar žiūri į mus.

Po valandėlės Trevoras nustoja. Jo veidas raudonas. Liūdnai užsimaunu kelnes.

— Nepasakok, — griežtai primena Trevoras, — nes aš sakysiu „ne“ ir niekas tavim netikės.

Man įdomu, ką mes darėme. Tėtis nuolat mane vadina pederastu. Ar tai jis turi galvoje?

Mes nueiname namo, aš niekam nieko nesakau. Nutariu tai išbandyti su jaunesniu berniuku. Aš esu Trevoras, o tas berniukas — aš. Po pamokų jis būna mūsų namuose, nes mama jį prižiūri. Miegamajame aš jį pargriaunu, nutraukiu kelnes, užlipu ant jo ir prisispaudžiu. Viską darau kaip Trevoras. Nežinau, kodėl tai darau. Nieko nejaučiu. Matau, kad ir jis nieko nejaučia.

— Niekam nepasakok, — sakau vėliau. — Niekas tavim nepatikės, nes aš už tave vyresnis, o aš sakysiu, kad nieko nebuvo.

Jis vos linkteli. Jo akyse — man pažįstama tuštuma.

Bet mano susidomėjimas pažadintas. Trevoras atrakino ir pravėrė man duris. Tik plyšiuką, bet žinau, kad viduje kažkas yra.

Po pamokų mūsų namuose dažnai būna viena mergaitė ir kartą, vis dar nesuvokdamas kodėl, pasiimu paklodę ir nusivedu ją į sodą. Įlendame į šuns būdą. Gulime ant paklodės, aplink smirda šunimi, o aš pakišu ranką po jos drabužiais. Numaunu jai kelnaites. Jos kūnas keistas. Jis labai skiriasi nuo maniškio: minkštesnis, o tarp kojų netikėta tuštuma. Apčiupinėju kiekvieną lopinėlį. Ji švelni kaip vanduo.

Ji jaudinanti. Mano širdis plaka kaip pašėlusi. Noriu ją liesti dar ir dar. Savo viduje pajuntu plonas virpančias stygas. Labai malonu. Dabar pradedu suprasti: matyt, ir Trevoras norėjo tai pajusti.

Nuo šiol, kada tik galiu, bandau paliesti mergaites. Greit pastebiu, kad mano metų mergaites liesti ne taip įdomu kaip vyresnes. Kai paauga, jos tampa minkštesnės. Ir jos beveik visada man leidžia. Vienai iš mano sesers draugių trylika, o gal net keturiolika, ir kartą ji mane pasičiumpa už Reinoldso gatvės esančiame skersgatvyje. Ji žino, kiek man metų, bet jai nerūpi.

— Parodyk man, ką turi, o aš parodysiu savo, — sako.

Žinau, apie ką ji kalba. Spoksau į jos rusvą lygią odą, norėdamas ją paliesti. Norėčiau pajusti ją visą. Ji nusiveda mane į tuščią aikštelę. Einame rampa aukštyn prie atsarginio išėjimo, kur po senų plytų arka galima pasislėpti. Ji prispaudžia mane prie sienos. Šiek tiek išsigąstu, kai ji nutraukia man kelnes, trumpikes, o tada nusimauna savo, bet kai trinamės, jaučiuosi geidžiamas ir susijaudinęs. Mano kūnas virpa, kraujagyslės tvinksi, širdis garsiai muša. Tada ji staiga nusprendžia, kad mes baigėme. Užsitraukiame kelnes. Grįžtame į skersgatvį ir, nieko viens kitam nepasakę, nueiname savo keliais.