Mark Johnson - Apkvaitę

Su keliais draugeliais einu prie kanalo, o kai grįžtu, mūsų gatvėje randu būrį vaikų. Prisijungiu prie jų ir visi einame į tuščią mokyklos aikštelę. Čia visi šaukia ir mušasi. Slampinėju dairydamasis, kol tarp besimušančių pamatau aukštą, kaulėtą, vyresnį už mane tamsiaplaukį, besišvaistantį kumščiais. Trevoras.

Kai tik jį pamatau, suprantu, kad noriu su juo muštis. Noriu jį primušti. Noriu jį sutrinti į miltus.

Žingsniuoju prie jo besigrumiančios grupės ir prasibraunu į vidurį. Kiti vaikai mato, kaip aš į jį žiūriu. Jie atsitraukia. Keli šaukia:

— Duok, Markai, duok!

Jis stovi prieš mane ir atrodo išsigandęs. Prieš save jis mato pasiutusį šunį su piestu pasistojusiais gaurais ir iššieptais dantimis. Puolu jį. Po kelių akimirkų jis jau ant žemės. Kumščiais daužau jam veidą vėl ir vėl. Trenkiu į pilvą, krūtinę, smakrą. Jis užsimerkia. Trankau jo galvą į betoną. Sulaužau jo brangią dantų plokštelę, kuria jis anądien taip gyrėsi. O kad būtų tikriau, kol jis guli vis dar apsvaigęs, pačiumpu plytą ir sukišu jam į burną.

Vaikai žiūri į mane apstulbę. Dabar žiūri visi. Niekas daugiau nesimuša, tik mes. Tada pasigirsta pritarimo šūksniai.

Trevoras lėtai atsistoja. Jis pasičiupinėja burną. Pirštais perbraukia tą vietą, kur turėtų būti dantys. Pasižiūrėjęs į ranką, pamato, kad ji kruvina ir supranta, kad jo dantys išmušti.

Jis įsiunta. Jis pradeda ant manęs šaukti ir patraukia prie mano namų. Einu jam iš paskos. Man tikrai baisu. Ką pasakys tėvai? Sakau jam, kad neitų, bet jis neaiškiai ištaria:

— Tu už tai sumokėsi.

Kažin, kiek kainuoja jo dantys? Kažin, ar tėtis jau išleido penkinę ir grįžo iš baro?

Trevoras garsiai pabeldžia į mūsų duris. Atidaro mama. Prieš save ji mato berniuką kruvina burna ir mane šalia jo. Ji išbąla.

— Jūsų Markas tai padarė, — spjaudydamas kraujais, staugia jis. — Pažiūrėkit į mane!

Mama žiūri neatitraukdama akių. Aš nesakau nieko. Trevoras pareikalauja, kad mama sumokėtų už naują dantų plokštelę. Matau, kad ji ketina atsiprašyti ir sutikti. Jis įniršęs šaukia. Ir staiga jai už nugaros pasirodo tėtis.

— Kas čia darosi? — klausia.

Spjaudydamas kraują, Trevoras jam papasakoja.

— Kiek tau metų? — vėl klausia tėtis.

Jo balse girdžiu grasinimą. Jis ramus, per daug ramus. Ar Trevoras žino, kad tai grasinimas, ar reikia priklausyti mūsų šeimai, kad tai pajustum?

— Penkiolika! Man penkiolika ir mano dantų plokštelė sulaužyta. Sumokėsit už tai! — klykia Trevoras.

Sudrebu. Trevoro vietoj šitaip ant tėčio nešaukčiau.

— Penkiolika... — tyliu balsu, kuriame girdisi grasinimas, sako tėtis. — Penkiolika. O mano vaikinukui dešimt. Ir tu čia juo skundies? Šalin iš čia, nekruvinęs mano laiptų. Ir kuo greičiau mauk namo, snargliau.

Bedantis Trevoras net išsižioja iš nuostabos, o tada apsisuka ir nueina.

Nespėjus tėčiui grįžti į vidų, aš jam šypteliu. Tėtis murma:

— Tas vaikas tikras žliumbalius.

Dabar ta akimirka, kai aš tikrai jį myliu, nors jis net nežino, kad mane apgynė. Erzindamas einu paskui Trevorą:

— Eik tu šikt, Trevorai, tiesiog eik šikt!

Kai kitą kartą nueinu pas Albutus, jie man praneša blogą žinią. Mums virtuvėje bevalgant, Džilė sako norinti man kai ką pasakyti. Nustoju valgyti. Įtariai žiūriu į juos. Jų maloniuose, ramiuose veiduose matau susirūpinimą. Labai švelniai Džilė man pasako, kad jie išsikrausto.

Pirmiausiai pagalvoju, kad noriu kraustytis su jais. Noriu išvažiuoti ir iš Reinoldso gatvės. Paskui pagalvoju, kad jie tik kraustosi į kitą Kiderminsterio pusę. Brajanas purto galvą. Jie kraustosi į kitą miestą. Redičą. Aš jame nesu buvęs, bet man jau dabar jis nepatinka. Jie išsikrausto, nes dirbs kitoje mokykloje.

Nebaigiu valgyti, nes nebegaliu nei kramtyti, nei ryti, bet nieko nesakau ir nieko neklausiu. Nesakau, kad jų namai mano prieglobstis, kad be jų mano gyvenimas būtų nepakenčiamas, nes aš niekada nebūčiau tas kitas Markas. Tas, kuris mėgsta piešti ir šnekėtis. Su kuriuo maloniai kalbamasi.

Daugiau pas juos nebenueinu. Išvažiavimo dieną jie užeina atsisveikinti. Jie sako, kad pasikvies mane pasisvečiuoti. Linkteliu, bet nieko nesakau. Paskutinis vaizdas, kurį matau, tai jų liūdni veidai. Uždaręs duris, einu į savo kambarį ir ilgai neinu į lauką, nes nenoriu prie jų namų matyti baldų pervežimo furgono, kuris išveš Marčio Feldmano įrašus, ir radiją, kur žmonės kalbasi vienas su kitu. Nenoriu matyti, kaip išnešami visi čia buvę pokalbiai ir paveikslai.

Vakare, gulėdamas lovoje, jaučiuosi taip, tarsi kas būtų miręs...

SEPTINTAS SKYRIŲ

Namuose dūstu, nes ten nėra, ką veikti. Nekenčiu to. Bet kai esu gatvėje — viskas kitaip. Kai būnu su didžiąja šeima — kaimynų vaikais, su kuriais kartu užaugome, tada visas miestas mums tampa žaidimų aikštele, kurioje galime siausti ir plėšikauti, kurią galime niokoti.

Mano geriausias draugas gatvėje yra mokyklos nelankantis Danielius. Jis iš didelės, triukšmingos šeimos. Puikiai sugeba krėsti šunybes. Jo veidas kūdikiškas, pats smulkaus sudėjimo, todėl muštis jam nelabai sekasi, bet visur kitur jis nepralenkiamas. Jis vilki tinkamus drabužius ir sudėtingose situacijose, kur kiti pasitelkia kumščius, jis naudojasi protu. Vos susipažinę, tampame neišskiriamais draugais.

Mūsų namus okupavo svetimi vaikai. Mama nieko nesako, jei po pamokų pas mus trinasi kaimynų vaikai, laukdami, kol po darbo juos pasiims tėvai. Negana to, kai ji baigia pamainą vaikų namų virtuvėje, ją parlydi būriai vaikų. Mes kartu su jais mokomės mokykloje, todėl visus pažįstame. Drabužiams skirtą pašalpą berniukai išleidžia cigaretėms, o rengiasi iš labdaros parduotuvių: senais kostiuminiais švarkais, nudriskusiais džinsais. Mudu su Šeinu manome, kad jie atrodo siaubingai, nes mums svarbu, kuo rengtis: Šeinas yra modas, o aš — sveidhedas tarp modų ir skinu7. Mano šukuosena — labai trumpai kirptas ežiukas. Aš vilkiu zamšinį švarką, ryškiai raudonus Fredo Perio8 stiliaus marškinius ir džinsus, aviu Doc Martens 9 aulinukus arba mokasinus. Taip rengiuosi. Klausausi The Beat, The Selector, The Jam ir UB40 grupių muzikos. O modas Šeinas vilki sportinę striukę, tarsi ruoštųsi eiti pasiirstyti, bei ryškius marškinius.

— Jauna buvau hipė, — sako mama.

Sunku patikėti žiūrint į jos apvalų kūną ir raukšlėtą veidą. Mūsų namai dažnai dreba nuo jos Džonio Matiso įrašų, bet tai negalėjo būti hipių muzika.

Mama parodo jaunos, gražios mergaitės nuotrauką.

— Čia aš, kai man buvo septyniolika, — sako.

Mama ir mergaitė visai nepanašios. Nuotraukoje mergaitė svajinga, o mama ištekėjusi už tėčio.

Ji papasakoja mums, kad trindavosi pogrindiniuose klubuose šiaurės rytuose, klausėsi tokių grupių kaip The Animals, Geny and the Pacemakers, The Wbo. Sunku patikėti! Argi galėjo Geny and the Pacemakers kada nors būti pogrindinė grupė?

— O taip, — sako mama. — Tada jie nebuvo populiarūs. Tai buvo hipių muzika. Ypač The Animals, kurie dėl savo Niukaslio akcento buvo žinomi tik tarp pogrindinių grupių.

Mama ten buvo. Sunku patikėti, kai matai ją, siurbiančią kilimus.

Ji dar pasako, kad tėtis buvo tedis10, o tai skamba dar juokingiau.

— Ar esi mačiusi The Beatles — klausiame.

Ji linkteli ir svajingai pasakoja toliau:

— Visą naktį praleidau prie Niukaslio rotušės, kad patekčiau į vidų. Ir man pavyko, — ji nusišypso. — Kai jie pasirodė scenoje, pamaniau, kad nieko geresnio mano gyvenime nebeįvyks.