Mark Johnson - Apkvaitę

Žiūrime į mamą: matosi, kad ji ištekėjusi už tėčio ir labai nelaiminga. Jos rankos susiraukšlėję nuo to, kad skalbia svetimų žmonių drabužius ir rūpinasi mumis. Ji atrodo pavargusi. Turbūt ji buvo teisi, pamaniusi, kad nieko geresnio po The Beatles koncerto jos gyvenime nebebus. Bet mes jos negailime. Mums nelabai rūpi, kad ji kažkada buvo jauna, graži ir turėjo svajonių. Mes gyvename savame pasaulyje, tarp savo draugų ir savos muzikos, o mama lieka savajame. Mama su tėčiu mus praranda, bet atranda Polą.

Jis vienas iš tų berniukų, kurie gyvena vaikų namuose ir nuolat trinasi pas mus. Jis ketveriais metais vyresnis už mane. Jis visiems patinka. Net tėčiui. Jie kartu juokiasi ir pokštauja. Man taip niekad nepavyks, net kai sulauksiu Polo metų. Matau, kad Šeinas juos stebi ir žinau, kad jis galvoja tą patį. Mes manom, kad tėtis norėtų, jog jo sūnus būtų Polas, o ne mes su Šeinu.

Taigi, mes nė kiek nenustembame, kai mama pradeda kalbėti apie įvaikinimą. Man tik labai keista, kad Polas nori būti mūsų šeimoje. Aš visada norėjau gyventi vaikų namuose. Ypač po to, kai išvažiavo Albutai. Gal galėtume susikeisti vietomis? Aš tapčiau našlaičiu, o Polas taptų tokiu sūnumi, kokio visada norėjo mama su tėčiu.

Prasideda įvaikinimo procesas. Beveik visą laiką Polas pas mus. Jis miega palėpėje kartu su Šeinu ir manimi, o kadangi tuoj Kalėdos, tai pabus per visas atostogas. Pinigų nuolat trūksta. Tėtis mums praneša, kad beveik visus pinigus išleido dovanoms, bet sau pasiliks kelis svarus, kad per šventes galėtų išgerti pintą kitą. Taip jis kalba, kai Polas netoliese ir jo klausant gali pamanyti, kad jis normalus tėtis.

Tėtis atsideda penkinę. Jis rūpestingai ją įdeda į mažą sidabrinę sviestinę ir padeda į vieną iš viršutinių lentynų svetainėje. Visi žino, kad palikti kur nors pinigus, kai aš namie, nesaugu. Tėtis, matyt, galvoja, kad aš jo taip bijau, jog iš jo nevogsiu. Bet nuo tos akimirkos, kai jis padeda penkis svarus į sviestinę, nebegaliu apie nieką daugiau galvoti. Privalau juos gauti, nors ir žinau, kad mane pagaus.

Po geros valandos pasitaiko puiki proga: arbata išgerta, bet mama dar nenurinko indų. Polas, Kelė, Šeinas, mama ir tėtis dar sėdi prie stalo. Kai Polas čia, tėvai elgiasi geriau. Jie pykstasi rečiau ir visi daugiau kalba.

Išslenku iš kambario, lyg man būtų nusibodę. Einu į svetainę. Įjungiu televizorių, bet užuot jį žiūrėjęs vogčiomis užlipu ant atlošiamos kėdės ranktūrio. Stabteliu, kad atgaučiau pusiausvyrą ir nenukrisčiau, nes tai būtų galas Džonio Matiso įrašų kolekcijai, kuri yra apatinėje lentynoje. Mano širdis pašėlusiai plaka, o akys stebi kambarį. Siekiu sviestinės ir labai labai lėtai pakeliu dangtelį. Paimu penkinę ir įsikišu kišenėn. Uždengiu sviestinę, o tada nugrimztu fotelyje, apsimesdamas, kad žiūriu televizorių. Mano širdis taip smarkiai plaka, kad negirdžiu, kas vyksta ekrane.

Gerokai lukterėjęs, einu į viršų. Pakišu penkinę po mano lova esančiu kilimu. Vėliau parodau pinigus Polui. Jis tuoj imasi vadovauti.

— Dabar juos pasilaikyk, o išleisime savaitgalį, — pamoko.

Savaitgalį nusiperkam daugybę saldainių: Polo broliui vaikų namuose, Šeinui ir Kelei, kitiems draugams ir sau. Tik, žinoma, nieko išlepintai mergiūkštei Betanei, kuri įsikibusi į mamos ranką tipena į Jehovos liudytojų susirinkimus. Ji negaus nė vieno mano saldainio.

Kalėdų antrą dieną mama aptinka, kad sviestinė tuščia. Ji pasako tėčiui. Visi žino, kieno tai darbas.

— Ne aš!

— Prakeiktas mažas benkartas, — grasinamai urzgia tėtis, — aš nudėsiu tą šunsnukį.

Kol jis mane valgomajame daužo, aš rėkiu, kad to nedariau, o jis bamba, kaip manęs nekenčia. Visada taip. Bet tik vienas iš mūsų sako tiesą. Tėtis. Jis tikrai manęs nekenčia. Man visada nejauku, kai jis namie. Stengiuosi nesipainioti jam po kojų, nes jis nenori manęs nei matyti, nei girdėti ir norėtų, kad manęs išvis nebūtų.

— Ir ką gi tu pirkai už tėčio pinigus? — po pylos griežtai klausia mama.

— Saldainių, — prisipažįstu.

— Saldainių? Ar tu juos visus vienas suvalgei?

— Ne! Mes pirkom kartu su juo, — sakau rodydamas į Polą.

Visi nutyla ir atsisuka į Polą. Jis parausta.

— Ar jis žinojo, kokie tai pinigai? — tyliai klausia mama.

Ji tikisi, kad pasakysiu „ne“. Tėtis pasižiūri į Polą, po to į mane. Jis irgi nori, kad tai būtų netiesa.

— Taip! — šaukiu triumfuodamas. — Taip! Jis žinojo, kad tai tavo penkinė!

Šitaip baigiasi įvaikinimo procesas ir mūsų namuose Polas praleidžia paskutinę naktį. Mama surenka jo daiktus ir jie tuoj pat gražina jį į vaikų namus.

Vėliau aš jį kartais matydavau mokykloje, bet jis jau nebe mūsiškis.

Girdėjau juos kalbant, kad ir mane reikėtų išsiųsti į vaikų namus. Norėčiau, kad jie tai padarytų.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Esu girtuoklis. Vyresnių vaikų vakarėliuose pasigeriu, ypač mano vyresniosios sesers vakarėliuose. Kol nepasigeriu iki sąmonės netekimo, esu vakarėlių siela. Nežinau, kas būna po to, nes neprisimenu. Iš pradžių visi galvoja, kad aš linksmas ir sąmojingas. Tik ne Kelė. Ji beveik visada ant manęs pyksta už tai, kad pasišalinu su jos draugėmis. O aš nustebau, kai pamačiau, kiek daug šešiolikmečių glamonėja vienuolikmetį, net jei jis atrodo vyresnis.

Kelė negali pakęsti, kai aš sukinėjuos tarp jos draugų, bet dar labiau pyksta, kai leidžiu laiką su Pitu ir jo kompanija. Ateity Kelė nori tapti policininke. Ji graži. Gerai elgiasi. Ji mano, kad visuomenėje yra vienu ar net dviem laipteliais aukščiau nei mes. Ji visiškai kitokia, negu Pitas, su kuriuo aš pirmą kartą pasigėriau. Anksčiau jis buvo skinas, o dabar pankas ir gyvena kažkokioje landynėje, už kurią nemoka nuomos.

Kelė tokių žmonių bijo, o man jie patinka. Panašu, kad vienintelė Pito šeima — žmonės, kurie būna tame name. Iš lauko pusės tai įprastas raudonų plytų namas, bet viduje ant sienų daugybė hipiškų paveikslų, už namo esantis sodas pilnas piktžolių, dviračių dalių, o tvora baigia sugriūti. Čia gyvenantys žmonės nesilaiko jokių taisyklių. Jie keliasi kada nori. Kartais nesikelia iki vakaro. Nusirengia nepaisydami, ar yra kas šalia. Vienos papai tokie dideli, kad negaliu nespoksoti. Kaip ji juos paneša? Kiti nekreipia į ją jokio dėmesio.

Po to, kai Albutai išvažiavo, ši vieta tapo mano naujuoju prieglobsčiu. Skardinės čia lempų gaubtai, o čiužiniai — lovos. Man patinka kalbėtis su Pitu ir jo draugais. Visi priima tave tokį, koks esi, niekas neklausia, kodėl tu ne mokykloje. Kartais iš namų pavagiu maisto ir mums kalbantis Pitas jį verda arba plepam, o Pitas tuo metu skalbiasi kojines Detolyje 11 Kartais jam padedu remontuoti motorinį dviratį.

Pitas supažindino mane su daugeliu naujų dalykų. Vienas iš jų — dujų, kuriomis užpildomi žiebtuvėliai, uostymas. Pirmą kartą pabandžiau prieš keletą metų ir dabar dažnai tai darau namie. Skirtingai nuo gėrimo, dujų uostymui nereikia kompanijos. Tai bilietas į kitą pasaulį ir man patinka keliauti vienam. Vienas įkvėpimas ir aš išgelbėtas. Paprastai aš nepastebiu mamos kambarinių gėlių, bet vos įkvėpęs dujų pasijuntu besąs vazone ir dvidešimt minučių besišnekąs su stiebeliais. Kitais kartais sėdžiu ant dulkių molekulės ir šnekuosi su plyta. Atsibundu apsiseilėjęs, galva priglausta prie svetainės sienos, bet man nerūpi. Buvau svetainėje, bet tuo pat metu ir nebuvau. Šitaip galiu pasprukti iš namų net neatidaręs durų.

Bendrauti su seserimis neįmanoma. Jos abi taip gerai elgiasi ir tėtis su jomis visai kitoks. Bet nekenčiu tik seserų. Kitos mergaitės man nesukelia neapykantos, nes jau žinau, ką su jomis veikti. Šiuos jaudinančius dalykus man padeda sužinoti mano kaimynės italės.