Mark Johnson - Apkvaitę

Apranga breiko šokėjams labai svarbu: tinkamas treningas, geriausi sportbačiai. Jie viską apie tave pasako. Pasineriu į hiphopą. Šokdamas breiką, geriausiai suvokiu, kas esu. Suvokiu geriau nei vagiantis, girtas ar net besidulkinantis Markas.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Man jau trylika. Vieną dieną su Šeinu grįžtame namo ir pasibeldę pamatome, kad durų atidaryti ateina ne mama ir ne močiutė. Grįžtant pro mus pravažiavo tėtis. Bet šešėlis negali būti jo, nes po didžiulio skandalo jis nebegyvena namie. Iš karto suprantu, kad kažkas atsitiko.

Duris atidaro ilganosė, liesaveidė Morina, mamos draugė iš Jehovos liudytojų kompanijos, nekenčiamoji „geriausio pasaulyje maišytuvo“ dovanotoja. Ji nepatenkinta mus nužvelgia. Niekas nesisveikina.

— Kur mama? — klausia Šeinas.

Morina patyli. Jos veidas parausta:

— Ligoninėje.

Mes stovime savo namų tarpdury ir spoksome į ją, bandydami per jos petį pamatyti mamą.

— Ji išgėrė per didelę dozę migdomųjų.

Taigi mama mirė. Ji tikėjosi kartu su gyvulėliais amžinai gyventi rojuje, bet ji negyva ir aš įtariu, kad „kūnų grobike“ Morina ją nužudė.

— Ji gyva, — po ilgos pauzės sako Morina, kuri niekada neskuba pranešti gerų žinių, — bet ji ligoninėje, o jūs turite susidėti daiktus ir kraustytis pas mane.

Mano galvoje kunkuliuoja informacija: mama ligoninėje, ji perdozavo migdomųjų. Nieko nesuprantu.

— Ji bandė nusižudyti, — pabrėžia Morina.

Įeiname į namus ir pamatome, kad tėtis čia. Yra ir Kelė, ir Betanė, kuri verkia. Tėčio nebuvo nuo didžiojo skandalo, bet mes nenustembame, nes nebegalime stebėtis. Jis nežino, ką daryti: tai stoja, tai sėda.

Kelė papasakoja, kad močiutė žinojo apie mamos migdomuosius, todėl susirūpino, kai jai paskambinus, niekas neatsiliepė. Ji tučtuojau atėjo ir ant lovos rado atsalusią mamą. Paskui žybčiodama šviesomis atvažiavo greitoji ir išvežė mamą į ligoninę. Klausau jos, bet nieko nejaučiu. Esu šaltas ir metalinis kaip tikras robotas, kurį vaizduoju šokdamas breiką.

Kelė patikina, kad mamai viskas bus gerai.

— Dabar jai plauna skrandį.

— Po velnių! — teištariame.

Morina pareiškia, kad mama labai nusidėjo, bandydama nusižudyti, nes Jehovos liudytojai, nors ir pranašauja mirtį, neturėtų šito daryti. Dievas nubaus nusidėjėlius, kai ateis laikas. Bet mes įtariame, kad Dievo vardu tai gali padaryti pati Morina, nes nuo tada, kai atvertė mamą į Jehovos liudytojų tikėjimą, ji veikia kaip pats blogis.

Tėtis mus gelbsti: įtikina Moriną, kad pats gali mumis pasirūpinti. Jos tiriantis žvilgsnis kaltina tėtį dėl mamos perdozavimo. Tada ji lygiai taip pat pasižiūri į mus. Po to pasiima savo didįjį krepšį ir išeina.

„Kad tu pastiptum, sena ragana, — pagalvoju. — Mano tėtis čia bosas, ne tu.“

Namuose tylu. Nemąstau apie tai, kas ir kodėl atsitiko, nei apie tai, kokios galėjo būti pasekmės. Apie nieką negalvoju. Man tik įdomu, ar šitokiu metu galiu persirengti breiko šokėjo drabužiais, pasiimti magnetofoną, linoleumą ir išeiti. Visa šeima sėdi kartu ir net šnekasi. Šeinas viršuje klausosi muzikos. Taigi persirengiu, bet išėjęs suprantu, kad visi jau žino, kas pas mus įvyko: suaugusieji pasisveikinę nusisuka, vaikai spokso, kiti kažko klausia, bet aš neatsakau. Šokti šiandien irgi nesiseka. Nejaučiu polėkio. Mano judesiai netikslūs. Bandau roboto judesius ir pats suprantu, kad esu nepanašus į robotą, nors šiandien labiau nei kada nors anksčiau jaučiuosi esąs robotu.

Kitą dieną mama grįžta. Ji išblyškusi. Daug nešneka. Nieko nepaaiškinusi, nueina gulti. Mes įsijungiame televizorių. Betanė nueina ir atsigula šalia jos. Vėliau tėtis nuneša jai arbatos ir jie ilgai šnekasi. Šį kartą tyliai. Ateina močiutė ir kraipydama galvą pareiškia, kad mamai depresija, bet mes žinome tiesą. Seniai buvo aišku pasižiūrėjus į klykiančią, verkiančią, amžinai apie gyvenimo pabaigą kalbančią mamą. Dabar jau visa Reinoldso gatvė, o gal ir visas Kiderminsteris žino. Mama pamišusi.

Rugsėjį eisiu į vidurinę mokyklą, bet vasarą, kad mama pailsėtų, leisiu su tėčiu. Jis ketina dirbti Blaito jėgainėje Niukaslyje. Gyvensime vagonėlyje prie jūros.

Pirmą dieną, eidamas iš mūsų vagonėlio į darbą, tėtis man palieka svarą, kad nusipirkčiau pieno ar traškučių. Gulėdamas lovoje, iš tėčio lakricos popieriaus susisuku cigaretę, įsijungiu radiją ir rūkydamas klausau Saimono Beitso vedamos laidos, kuri transliuoja meilės istorijas, ir plyštų juokais, nes vyrai ten tokie švelnūs ir bobiški. Kai išeinu, miške sutinku būrį vaikų ir prisijungiu prie jų. Jie renka malkas laužui. Tai man tinka. Visą mėnesį mes kuriame laužus, bent tris kartus per dieną maudomės, gaudome ir kepame žuvį, pasigeriame, daug rūkome ir kopose dulkiname merginas. Puikiausias gyvenimas.

Labiausiai mane stebina tėtis. Kasryt jis išeina ir palieka man svarą, o kas vakarą grįžta su pyragu ir traškučiais — mūsų maistu. Valgiaraštis nesikeičia. Tėtis išgeria keletą skardinių, bet nepasigeria. Turime po puodelį ir lėkštę, kuriuos praskalaujame ir paliekame prie krano. Turime vieną rankšluostį, kuris neskalbtas pratarnauja visą vasarą, bet mums nerūpi. Viskas taip paprasta. Myliu tokį gyvenimą ir savo tėtį.

Bet visi geri dalykai kada nors baigiasi: atvažiuoja mama su šešiamete Betane. Kai tik ji pasirodo, vagonėlyje pajuntu įtampą. Tėtis kaip visada tūpčioja apie Betanę ir tai erzina, bet mamos buvimas tikra katastrofa. Mes jos nekenčiame. Mes ant jos pykstame, o tėtis man prasitaria:

— Kol jos nebuvo, mums gerai sekėsi, ar ne, sūnau?

Rugsėjį daug kas pasikeičia. Tėtis gauna darbo Šiaurės jūros dujų gręžiniuose. Dvi savaitės darbo, dvi savaitės poilsio ir neįtikėtinas užmokestis. Pirmą kartą gyvenime turime tikrų pinigų. Pradedu eiti į mokyklą ir pusei trimestro mane išsiunčia pas tetulę Tanią. Kai prieš keletą metų Kiderminsteryje uždarė kilimų fabriką, jie su dėde Stivu persikraustė į Šiaurės Angliją, ežerų kraštą. Kendelas mažas, nuobodus miestelis, kur niekas nešoka breiko. Taip ir pasakau mamai, kai ji paklausia, ką apie jį manau.

Kai po kelių dienų grįžtu namo, prie namo randu lentelę „parduodama“.

Tai tikras šokas. Nenoriu važiuoti į Kendelą. Niekas nenori. Kelei aštuoniolika ir ji gyvena su savo vaikinu, nes pastojo ir mama ją išvijo iš namų. Ji nevažiuoja. Šeinas greit baigs mokyklą ir pradės dirbti pastolių gaminimo firmoje ir jokiu būdu negali važiuoti. Jis praneša, kad gyvens su močiute. Bet niekas nekreipia dėmesio į vieną svarbiausių priežasčių — draugų trūkumą, — dėl kurios aš negaliu važiuoti.

Keletas žmonių ateina apžiūrėti namo ir jis beveik iš karto parduodamas. Ir kol tėtis savo Šiaurės jūros dujų gręžiniuose, mes išsikraustome.

Į furgoną sukrauna mūsų daiktus, įlipame mudu su Betane. Sėdžiu atlošiamoje kėdėje, o Betanė sėdi ant sofos. Kad nesudužtų, ji laiko mamos paveikslus, o aš veidrodį. Žiūriu į raudonus namus, stovinčius abiejose Reinoldso gatvės pusėse. Kelė su Šeinu atsisveikina ir jų veidai yra paskutinis vaizdas, kurį matau prieš užtrenkiant duris. Sėdime tamsoje ir girdime, kad lauke dar kažkas atsisveikina. Sunkvežimis pajuda ir mes dardam tamsoje į nežinią. Bet aš žinau — į šiaurę.

Atvykstame. Kažkas atidaro duris. Dabar žiūriu į kitą gatvę, kurioje stovi pilki kotedžai. Maži akmeniniai namai yra pilki. Krinta pilkas lietus. Tolumoje matau kažką žaliuojant. Tai kalva, ant kurios stovi pilka pilis, o virš jos pilkas dangus. Nenoriu išlipti, bet pradeda iškrauti daiktus ir pasigirsta tetulės Tanios balsas. Mama bruzda aplinkui. Betanė kaip mokėdama padeda.