Mark Johnson - Apkvaitę

— Kur jis dabar? — sunerimęs klausiu mamos. — Bare?

— Arklidėse su Betane.

Tyliu.

— Jis nupirko jai dar vieną arklį. Sartį. Visos mergaitės nori sarto arklio.

Nėra ką pasakyti.

Išeinu pasivaikščioti ir pasižiūrėti į saulėlydį. Vakaruose, už kalnų, ugninės liepsnos, o rytuose greitkelis atspindi jų raudoną šviesą. Degutbetonio juosta, lyg raudona katė, tingiai raitosi už slėnio. O tuo keliu tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių kažkur skuba vos įžiūrimi automobiliai. Mano manymu, tai pats gražiausias kelias, kokį tik kada nors mačiau.

Einu per kiemą pro sudaužytą Renault, kvėpdamas ramų nakties orą. Staiga viduje išgirstu šauksmus. Mamą randu ant grindų. Ji spiegdama guli ant jų. Nežinau, ar tėtis ją mušė, nes jis atrodo suglumęs. Jis stovi ties ja ir nėra panašus į vyrą, kuris ką tik sumušė moterį. Ji raitosi prie jo kojų. Aš neklausau, ką ji sako. Niekada to nedarau, kai mano tėvai mušasi. Aš tik stengiuosi išsaugoti savo kailį. Žinau, kad ji traukia kažkokią emocionalią, kaltinančią, piktą giesmę, kuri yra padrika ir, ko gero, varanti iš proto. Neklausau.

Tėtis pažiūri į mane ir trukteli pečiais. Prisimenu sukapotą Renault. Pažvelgiu į ant grindų klykiančią mamą. Čia tikras beprotnamis.

— Padėk motinai, — sumurma man tėtis. — Sutvarkyk viską.

Jis išeina ir pro durų plyšį pamatau žvilgčiojant persigandusią Betanę.

Dusdamas atsiklaupiu šalia raudančios, klykiančios, susitaršiusios, išsidraikiusios būtybės, kuri yra mama. Ji mane baugina. Noriu jai spirti, bet ištiesiu ranką.

— Nagi, mama, — sakau.

Mano balsas net man skamba neįtikinamai. Žinau, kaip reikia kalbėti su bepročiais: tvirtu ir linksmu balsu, bet aš taip negaliu ir dar valandėlę jos klyksmai nesiliauja.

Pagaliau jai pavyksta atsistoti ir aš ją pasodinu į gilų krėslą. Betanė padaro arbatos. Mama nustoja verkti, bet vis dar atrodo pamišusi. Ji paliepia Betanei:

— Geriau susipakuok daiktus. Mes išvažiuojame.

— Ji visada man liepia krautis daiktus, — tyliai sako Betanė, — bet mes niekada neišvažiuojame.

Nusprendžiu anksčiau atsigulti. Einu į savo kambarį ir niršiai rūkau, kai pro šalį apšviesdamas naktį pradunda ekspresas Londonas— Glazgas.

Kitą dieną stebiu tėtį su Betane. Matau, kaip jis su ja juokauja, krečia malonius pokštus. Krečia pokštus ir man, bet ne taip švelniai. Aš jau apsisprendžiau mokytis meno koledže ir jis mane vadina boba. Bet, kai jis su Betane, tai elgiasi kaip didelis, romus arklys, kurį ji gali globoti. Jo didelės rankos švelniai liečia Betanę. Man atrodo, kad jie turi savo pasaulį, o jame esančius sunkumus tyliai išgyvena kartu.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Mama meta darbą, pasikeičia Renault, Betanė jodinėja savo arkliu, tėtis išvyksta ir namie vėl tylu. Šią vasarą galiu ir ketinu palikti mokyklą. Mano tikslas ištrūkti iš šeimos, ūkio — aš jau turiu vietą Stauerbridžo meno koledže, Vakarų Midlenduose. Man tik reikia išlaikyti keletą egzaminų ir birželį būsiu laisvas.

Bet kai tėtis grįžta iš gręžinių, jis sužino, kad pavogiau jo tabaką. Vis dar negaliu tam atsispirti. Daug metų mama miegodavo su pinigine po pagalve, nes žinojo, kad pavogsiu, kai tik galėsiu. Tvirtinu, kad tikrai ketinau grąžinti tėčio tabaką, bet pamiršau. Tėtis neklauso. Jis piktas. Jis sako, kad aš dar savo atsiimsiu ir išeina į barą. Žinau, ką tai reiškia: jam reikia išgerti, kad mane nubaustų.

Visą vakarą esu įsitempęs. Visi esame. Betanė nenoriai nueina gulti. Mes su mama liekame prie židinio. Tik vėliau išgirstu atidarant dūris. Iš to, kaip jos trinkteli, iš jo žingsnių suprantu, kad į namus įžengė didelis bulius ir jis tuoj ras auką. Žinoma, mane. Laukiu jo, durų trinktelėjimo, jo žingsnių. Jis iškart neįeina. Jis triukšmauja, kad įsiaudrintų: jis nenusipelnė tokios šeimos, kodėl, po velnių, jo sūnus prakeiktas vagis, kodėl visus šiuos metus jis turi mane pakęsti...

Sluoksnis po sluoksnio, kaip juodi, stori debesys, kaupiasi audra.

O tada kambaryje pasirodo jis: masyvus, tamsus pavidalas. Žiūriu į jį. Jis pereina kambarį, pačiumpa mane ir pradeda daužyti.

Jo plaukai susitaršę, akyse neapykanta, ir burnos eina degtinės kvapas ir tykšta seilės. Jis man smogia dešine ranka — matau, kaip manęs link atlekia kryžius. Kaire ranka, ant kurios ištatuiruota LOVE, stipriai laiko mane už sprando. Per stipriai. Jaučiu jo didžiulius pirštus. Aš paklaikęs iš siaubo. Nieko daugiau nejaučiu, tik baimę. Kai susiduriu su jo neapykanta, manyje įsiviešpatauja baimė, kol staiga, neaišku kaip, aš vėl žiūriu į mus iš aukšto, žalio medžio. Stebiu jo neapykantą, klausdamas, ne kodėl jis tai daro, bet kodėl jis to nori.

Apsivilkusi pižama, pasirodo raudanti Betanė. Mama klykia. Milžiniška tėčio ranka juda pirmyn atgal ir vėl pirmyn atgal ir kaskart jis kumščiu trenkia man į veidą.

Matau lėtai judant jo krumplius. Girdžiu trekštelint mano nosį ir burnoje pajuntu metalo skonį.

O tada, po amžinybę trukusio mušimo ir mano sklendimo virš mūsų, jis parverčia mane ant kelių. Stipriai spausdamas sprandą, jis kiša mano veidą prie ugnies. Kartu su nepaprasta baime ateina susitaikymas. Tai jau nebevaldoma. Gali atsitikti bet kas. Ugnis jau vos rusena. Priešinuosi iš visų jėgų, bet ne man įveikti plieninius raumenis.

Probėgomis matau ant sofos užlipusią Betanę, kurios veidas šlapias nuo ašarų. Ji klykia. Aplink isteriškai bėgioja mama. Iš jos perkreiptos burnos bei mano sesers riksmo suprantu, kad bus blogai. Užsimerkiu, kai tėtis įkiša mano galvą į židinį. Skruostai jaučia karštį, kuris pradeda skverbtis pro odą iki švelnių, pažeidžiamų vietų viduje.

Girdžiu mamą kalbant telefonu, ji skambina policijai ir prašo atvažiuoti.

Netikėtai pajuntu, kad jis laiko nebe taip stipriai, ir pasinaudodamas momentu, raitydamasis lyg žaltys, sprunku. Peršoku jo didelį kūną. Milžiniškos rankos bando mane sugriebti. Jis stipresnis, bet aš greitesnis.

Be batų išlekiu į lauką. Nejaučiu nieko daugiau, tik paniką. Nebegrįšiu į šią vietą, į šitą beprotnamį. Niekada. Nes jau niekad nebebus kaip būdavo. Be šio instinktyvaus supratimo, nejaučiu nieko. Nieko negalvoju. Esu niekas.

Policija randa mane vienomis kojinėmis einantį greitkelio pakraščiu. Jie įsisodina mane į automobilį ir parveža namo. Tėtis nepasirodo. Mama kalbasi su jais, o paskui nueina į kitą namo pusę ir pasako atostogautojams, kad jai reikia vieno kambario. Mane nuveda ten.

Kol tėtis namie, apsistoju pas tetulę Tanią. Kai jis išvažiuoja, grįžtu namo. Betanė taip apsidžiaugia mano sugrįžimu, kad man pradeda graužti akis. Įeinu į prieškambarį, pajuntu slogią tylą, užuodžiu namų kvapus ir netikėtai pradedu verkti. Nueinu tiesiai į savo kambarį, kol mama su Betane nepamatė, ir prisimenu pančius iš vaikystės: jie taip žiauriai mane spausdavo, kad negalėdavau nei kvėpuoti, nei judėti. Ir pajuntu juos vėl.

Už lango kaip vaiduoklis pasirodo ir dingsta ekspresas. Bandau nustoti verkti. Nuodugniai apžiūriu ant savo kambario sienų mano paties pieštus grafitus. Kai tai nepadeda, bandau stabdyti ašaras „įkūnydamas kovotoją“. Paskui taip stipriai užsimerkiu, kad kūnas net virpa nuo pastangų, bet niekas negelbsti. Pasiduodu. Verkiu ir verkiu, negaliu liautis. Verkiu ištisas dienas. Ne minutes, ne valandas, bet savaites.

Mama sako, kad mane supranta. Ji sako, kad tai depresija, o ji tai supranta, nes pati daug verkia. Žiūriu į ją ir galvoju: „Pati patekai į tokią padėtį, o dabar ir mane įtraukei. “