Mark Johnson - Apkvaitę

Man daug geriau, kai esu Kendele. Visada noriu ten važiuoti. Kai grįžtu į mūsų ūkio „kalėjimą“, vėl pasipila ašaros ir, taip pat kaip Ežerų rajono lietaus sukeltas potvynis, jos niekaip neišsenka.

Aš tikra boba, nes ištisai bliaunu. Grįžta tėtis. Nesipainioju jam po kojų. Bet atsitinka blogiausia: jis pamato mane verkiantį. Jo veidą iškreipia toks pat pasišlykštėjimas, kaip tais kartais, kai mama verkia, klykia ar virpa ant grindų kaip drebučiai. Jo veide nėra gerumo, tik neapykanta. Jis mane niekina. Bežiūrint į mane, jo akys suledėja.

Šis ledinis žvilgsnis padeda man apsispręsti. Savo kambaryje, kurio sienos tokios storos, kad nesigirdi pravažiuojančių traukinių, gulėdamas lovoje ir žiūrėdamas į savo grafitus, kur tyla tokia slogi, kad beveik galiu ją paliesti, aš nusprendžiu nebeverkti. Niekada.

Tėtis manęs nekenčia ir tam yra priežastis — aš nepakenčiamas. Aš pats savęs nekenčiu.

Jis mane niekina, nes aš vertas paniekos. Pats save niekinu.

Tėtis nori mane sunaikinti, nes tai geriausia, ką galima padaryti su tokiu vaiku kaip aš. Nuo dabar aš pats save naikinsiu.

Kai tik baigiasi egzaminai, aš susikraunu daiktus. Man šešiolika ir aš visam laikui palieku ūkį. Vykstu į meno koledžą. Tapsiu menininku, nesvarbu, kaip bobiška tai atrodo tėčiui. Matau, kad mano išvykimas mamai sukelia palengvėjimą. Tėčio nėra. Verkia tik Betanė.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Mokslas meno koledže prasidės tik rugsėjį, o dabar birželis. Neturiu kur dėtis, todėl važiuoju pas Kelę. Mano didžioji sesuo gyvena komunaliniame kotedže, kuris yra prastame Kiderminsterio rajone. Ji jau turi kūdikį, todėl ir su manim elgiasi motiniškai. Man tai patinka. Gerai pagalvojęs suprantu, kad ir anksčiau ji bandė man būti motina, bet tada aš jos nekenčiau, nes ji, bent jau iki Betanės gimimo, buvo tėčio numylėtinė. Dabar Ji tampa mano drauge.

Nors ji visada buvo gera mergaitė, susidėjo su vienu iš žiauriausių mūsų kaimynų. Iš pradžių jis su manim elgiasi draugiškai, bet greitai pajuntu, kad aš jam nusibodau. Man jos gaila. Suprantu, kad laikas išvažiuoti.

Visą vasarą nakvoju ten, kur mane priima: pas močiutę, tetules, Šeiną, Danielių. Susirandu puikų sezoninį darbą.

Nuo tų neatmenamų laikų, kai buvome užstrigę dėdės Maiko automobilyje, negaliu atsispirti Vakarų Midlendų safari parkui. Prisimenu, kaip plyšdami juokais sėdėjome prigaravusiame automobilyje, geso diena ir aplinkui tesimatė tik raudonas dangus. Dabar aš čia dirbu. Atrakcionų parke, vaiduoklių traukiny. Man visada patiko atrakcionų parkų apipavidalinimas: vingiai ir posūkiai turi kažką bendro su mano pamėgtais grafitais. Vaiduoklių traukinio sienos nudažytos tokiomis drąsiomis spalvomis, raudona ir violetinė tokios sodrios ir ryškos, kad dailininkų talentą sunku suvokti.

Mano darbas — paleisti traukinį ir pasirūpinti maršrutu. Tai darau entuziastingai. Tuo pat metu „kabinu“ merginas. Manau, dėl muzikos, triukšmo, ryškių spalvų visi atsipalaiduoja. Stoviu prie vaiduoklių traukinio, plepu su eilėje stovinčiomis gražiausiomis merginomis:

— Žinot, praeitą savaitę čia buvo toks dičkis, kalbantis Džordžijos akcentu, iki pečių ištatuiruotomis didžiulėmis rankomis, matyt, plieno lydytojas, kaubojiškai apsirengęs, su dideliais ūsais...

Pasižiūriu į jas. Nors ir keista, jos dar neatrodo išsigandę.

— Taigi, jis važiavo vaiduoklių traukiniu ir klaikiai išsigando. Visas Kiderminsteris skambėjo nuo jo pagalbos šauksmų. Kai išlipo iš traukinio, buvo žilas. Visai žilas. Net ūsai.

Plačiai atsimerkę jos lipa į vagonus.

— Būkit drąsios, merginos, — rimtai sakau.

Jei man jos patinka, pusiaukelėje išjungiu elektrą. Jos klykia. Ne taip kaip mama. Jų klyksmuose nėra baimės, tik pasitenkinimas ir susižavėjimas. Kai pasirodo jų vagonas, jau laukiu ir šypsodamasis padedu išlipti.

— Patiko? — atsainiai klausiu.

Jos pagrasina man pirštu:

— Tu pusiaukelėje išjungei elektrą!

Žaidimas prasidėjo: jos nusprendžia važiuoti dar kartą, o paskui gal dar kartą ir dienos pabaigoje jau turiu jų telefono numerį.

Prieš trimestro pradžią važiuoju į Stauerbridžą ieškotis gyvenamosios vietos. Esu nepriklausomas, laisvas ir suaugęs, bet giliai širdyje norėčiau, kad mama man padėtų. Ji, žinoma, nepadeda, bet parūpina man pajamų: paaiškina socialinės tarnybos darbuotojams, kad nors man tik šešiolika, bet dėl tėvo žiaurumo negaliu gyventi namie ir jie kiekvieną savaitę man moka po 30 svarų.

Jaučiuosi nepanašus į kitus studentus: dauguma dar gyvena su tėvais ir, kai baigiasi paskaitos, važiuoja namo, kur jų laukia šiltas maistas ir šiek tiek meilės. Už daugelį esu jaunesnis, o jaučiuosi daug daug vyresnis.

Džiaugiuosi, kad seni draugeliai praskaidrina vienatvę. Kiekvieną pirmadienio rytą gaunu 30 svarų iš socialinės tarnybos, o vakare einame su vaikinais į klubus ir beveik visus išleidžiame, kad apkvaistume. Kai pašalpas ar algas gauna jie, darome tą patį, bet tada moka jie. Žinome, kad negerai gerti ir vartoti narkotikus, kad esame atsakingi už savo gyvenimą. Nėra kam mus sustabdyti ir mes galime daryti, ką norime. Neliks pinigų maistui? Na ir kas? Nesvarbu tas maistas. Nėra kam pasakyti, kad svarbu.

Iš pradžių lankau paskaitas kiekvieną dieną. Anksti keltis yra baisu. Ar tikrai norėjau tapti menininku? Gal tik pabėgti? Niekada daug nemąsčiau, ką, kaip ar kodėl noriu kurti.

Nupiešiu šešis autoportretus tušu, apie kurį žinau viską, nes mano dailės mokytojas Kendele labai mėgo šią priemonę. Jis buvo skrupulingas tradicinės krypties Ežerų rajono menininkas, kuris linija po linijos piešdavo detalų peizažą. Jis nepritarė mano domėjimuisi grafitais ir abstrakcijomis. Dabar bandau panaudoti tradicines medžiagas abstraktesniu būdu. Labai pamėgau Oleopasto, lipnų, į glaistą panašų tirpiklį, kurį naudoju kaip gruntą.

Kai kurie mokytojai man patinka, bet mano širdis ne tarp koledžo sienų, o žmonių ir minčių pasaulyje. Pamažu susipažįstu su bendraminčiais. Jie daug vyresni už mane. Kai kurie jau tikri menininkai ir kurdami naudoja įvairias priemones. Jie mieli, malonūs žmonės. Tarp jų yra keletas pankų ir hipių. Mes kalbamės. Su niekuo nesu kalbėjęs apie meną (gal tik vaikystėje su Albutais), o čia visi turi nuomonę apie meną ir politiką. Ten, kur anksčiau gyvenau, visi norėjo, kad tylėčiau, o čia netikėtai žmonės su manimi kalba ir pajuntu, kad turiu ką pasakyti.

Kartu su jais važiuoju į Stounhedžą senu autobusu, kuriame moterys krūtimi maitina kūdikius. Panašu į Pito landynę: dar viena chaotiška šeima, kuriai galiu įsivaizduoti priklausąs. Bet aš iš Kiderminsterio. Negaliu jų supažindinti su savo senais draugeliais, nes jei Denis išgirstų mūsų pokalbius, pagalvotų, kad muilinam jam akis.

Sunku bus tapti menininku, kai šalia Danielius ir kiti.

Kartą mūsų būrelis važiuoja į Birmingemą. Saulėlydis. Vakaruose dangus liepsnoja nežemiškomis raudonomis, oranžinėmis, geltonomis bei mėlynomis varsomis.

— Pažiūrėkite! — ištariu.

Jie pažiūri pro langą ir nesupranta, ką rodau.

— Saulėlydis! Gražu!

Iš nustebimo visi išverčia akis. Net vairuotojas.

— Ką? — perklausia.

Mano geriausias draugas Danielius kumšteli mane ir sako:

— Tai keistuolis.

Daugiau taip niekada nesakysiu, nes jie nesupranta grožio. Turiu pamiršti meno mokyklą, kai esu su jais. O su jais būnu beveik visą laiką.

Vienintelis dalykas, kuo panašūs dailės koledžo studentai ir Kiderminsterio vaikinai — narkotikai. Gatvės vaikinai vartoja narkotikus, kad greičiau užsimirštų, o studentams narkotikų sukelti vaizdai ir jausmai leidžia pakeisti įprastinę meno raišką. Kai kurie vyresni narkotikų sukeltus vaizdinius vėliau perkelia į savo darbus. Visada to noriu. Kai pavartoju narkotikus, man kyla įvairių kūrybinių minčių, bet jos tuoj pat pradingsta. Telieka ir man užsimiršti. Širdyje jaučiu, kad ir aš tik gatvės vaikinas iš Kiderminsterio.