Mark Johnson - Apkvaitę

— Ne, ne, mama, nereikia, prašau! — klykiu.

— Ššš, — sušnypščia, pliekdama per nugarą, o jos garbanos plaikstosi aplink veidą. Jai mane lupant, užuodžiu jos kvepalus. Tas kvapas man griaužia gerklę. Mamos veidas nebe putlus: iš pykčio jis suakmenėjo.

— Maaaaa... — bet ji užspaudžia man burną ranka, o kita pliekia. Bumbt! Pokšt! Pykšt! Taukšt! Trinkt! Man pavyksta išleisti protesto garsus pro jos pirštus.

Kai grįžtame, kambary tylu. Visų galvos nulenktos maldai, tačiau kai kurie nesimeldžia. Žinau, nes jie atsigręžia ir spokso į mus. Verkiu, bet pažvelgęs į mamą, verkiu tyliai.

— Mes bandėme melstis, — vėliau, kai einame vorele, sako Kelė, — bet girdėjosi tik, kaip tu maldavai mamos tavęs nemušti.

Džiaugiamės, kad viskas baigėsi. Susirinkimų salė — mamos pasaulis, ne mūsų. Net kai bandome įtikti mamai ir didžiajam Dievui Jehovai eidami į susirinkimus ir sambūrius, žinome, kad esame ne savo vietoje. Mes nesame vieni iš jų. Nesame išganyti. Mes ne tokie, nes jiems prižadėtas amžinasis gyvenimas, o mums — ne. Jie tai žino.

Tėtis visada juokiasi, kai mama mums pasakoja apie Jehovą. Jis ne tik atsisako leisti mus į susirinkimus, bet grasina, kad įvažiuos į bažnyčią sunkvežimiu.

Mamos balse girdime perspėjimą, kai ji sako:

— Jehova tave stebi. Jis mato viską, ką darai. Jis tave teisia.

Dėl tokių jos žodžių tėtis vėl prapliumpa juoktis ir mes pasijuntam laimingi, nes taip būna retai. Močiutė ir visi mūsų dėdės bei tetos, kurie gyveną Reinoldso gatvėje, tikriausiai irgi juokiasi iš Jehovos. Jie nebijo Jo. Jie liepia mamai užsičiaupti, vos tik ji pradeda šnekėti apie Jehovą.

Grįžtame namo įsitempę. Ką rasime? Ar tėtis sėdės ant sofos su miela girta sekmadienine šypsena veide? Ar ims mama ant jo rėkti?

Stingdami iš baimės laukiame, kol mama atrakina duris. Tyliai įeiname ir, kaip kokie sekliai, nekalbėdami greitai apieškome namą. Tėčio nėra. Mama įtūžusi. Ji nueina į virtuvę ir pradeda barškinti indais.

Sekmadieninių pietų atvažiuoja močiutė su dviem jaunesniais savo berniukais Džordžu ir Filu. Jie — dėdės, bet nedaug už mus vyresni, todėl panašesni į pusbrolius. Mes girdime mamą su močiute kalbantis, kol jos ruošia kepsnį. Jos kalba tyliai. Neklausau. Nenoriu. Bet man žinomas tas piktas tonas, kokiu visada kalba apie tėtį. Jos šneka kitaip, nei žmonės, gyvenantys čia, nes jos kilę iš Niukaslio prie Taino ir jų akcentas panašus į dainavimą. Čia, Kiderminsteryje, žmonės nedainuoja, kai šneka, jie tarsi unkščia. Kadangi visi mano giminės iš Niukaslio, anksčiau, kol pernai nepradėjau lankyti pradinės mokyklos, šnekėjau su škotišku akcentu. Dabar — su birmingemietišku.

Nugirstu jas sakant, kad greičiausiai jis praleido naktį „jos“ namuose. Jos vardas — „ji“. Gal jos kalba apie tą moterį, kurią praeitą savaitę kartu su Šeinu pastebėjome jo automobilyje? Pamatęs mus, jis greit nuvažiavo, bet mes suspėjome pastebėti, kad ji liesa kaip šakalys. Jos plaukai buvo ilgi ir juodi. Ji šypsojosi. Pasakėme mamai ir nuo tada ji tebepyksta.

Močiutė — smulki ir diržinga. Jos burnos kampe Woodbine cigaretė. Nežinau, ar kada nors ją rūko, ar tiesiog prisiklijuoja ryte. Labai myliu močiutę. Ji — stipri. Ji — šeimos galva. Ir kaip tik dabar šeimos galva pyksta ant tėčio.

Mama padengė ir jam. Kelė vis žvilgčioja į paradines duris. Šeinas pasisiūlo nubėgti į barą Tarpustotė , bet mama neleidžia. Ji klaikiai įsiutusi. Paniurusi senelė pjausto kepsnį. Mama tylėdama padalija daržoves. Į tėčio lėkštę irgi įdėta maisto. Valgydami laukiame. Kambaryje tvyro įtampa. Mėsa pykčio skonio. Kai tėčio pietūs ataušta, mama tylomis įdeda juos pašildyti į orkaitę.

Tuoj po pietų išeinu į lauką. Noriu būti kur nors kitur. Greit prisijungiu prie keleto vaikų ir mes galiausiai nueiname pas mergaitę, gyvenančią gatvės gale. Čia tvarka ir man tai patinka. Svetainė švari, jos mama virtuvėje, tėtis — sode. Ramu. Mūsų namai irgi švarūs, bet sprogimas gali įvykti bet kurią akimirką ir visos plokštelės, puodai, kėdės bei drabužiai bus ištaškyti po Reinoldso gatvę, o gal net po visą Vakarų Midlendų grafystę. Bet šios mergaitės namuose aš mėgaujuosi sekmadieninės popietės ramybe.

Tada pro duris be kvapo įlekia jos vyresnioji sesuo.

— Tau negalima išeiti, — sako man, — gatvėje baisios muštynės ir tau nereikia jų matyti.

Muštynės? Gatvėje?

— Kur? — klausiu.

Ji neatsako, bet man ir nereikia. Aš jau žinau vietą.

— Ten kraujas, — sako ji, — ir daug.

Aš staigiai išlekiu pro duris, skubėdamas prie didžiųjų muštynių, kurių neturėčiau matyti. Jau gatvės gale girdžiu šauksmus. Prieš mūsų namą — būrys paltais apsisiautusių žmonių.

Iš visos gatvės tyliai renkasi kaimynai, dėdės, tetulės, mano didysis brolis ir sesuo. Mums pribėgus, tetulė Tania veda Kelę ir Šeiną vidun. Pamačiusi mane, ji pamoja. Bet aš spėju pamatyti kruviną mamos veidą. Eidama ratu apie tėtį, ji šaukia, o jis stovi nejudėdamas. Daug didesnis už mamą. Jis avi kaubojiškus batus, vilki mėlynus kaubojiškus marškinius, mūvi mėlynus džinsus. Jo plaukai — tamsūs, vešlūs, banguoti. Tėtis aukštas ir stiprus, kaip tikras kaubojus. Tik šiandien visi jo marškiniai dėmėti. Kraujas ir padažas. O prie jo kojų — bulvės ir kepsnys. Mamai einant apie jį ratu, po jos kojomis traška lėkštės šukės. Tai daug baisesnis garsas, nei jos riksmai.

Viduje viskas taip pat. Namie, kaip visada, švaru ir tvarkinga. Svečias laisvai galėtų pamanyti, kad mes normalūs, jei gatvėje nebūtų matęs kraujo ir maisto. Mes einame tiesiai į tėvų kambarį. Atsistojame prie lango, susiglaudžiame ir žiūrime žemyn. Džiaugiuosi, kad Kelė mane tvirtai apkabino.

Apačioje matome kruviną raudos iškreiptą mamos veidą. Ji — apkūni, ne taip kaip ta džiūsna automobilyje.

Tėtis atrodo grėsmingai: kumščiai suspausti, urzgia kaip šuo. Be jų, kovos lauke matome dar ir trečią žmogų. Močiutę. Jos mažas, kaulėtas, susitraukęs kūnelis guli gatvės viduryje. Ji kruvina. Bet ji jau keliasi ir rėkia ant tėčio. Ji ruošiasi jam trenkti. Tėtis atstato kumščius. Porą kaimynų šoka prie jos, kad sulaikytų.

Tada artimiausias kaimynas pradeda kalbėti su tėčiu ir pagaliau nuveda jį šalin. Tėtis šiek tiek svyruoja. Jie įsėda į kaimyno automobilį ir išvažiuoja. Turbūt į barą.

Naktį aš pabundu. Pro stoglangį matau juodą dangų. Jaučiuosi vienišas. Beveik negirdžiu Šeino kvėpavimo. Noriu keltis. Noriu išeiti iš šitų namų. Noriu eiti, eiti, eiti, kol rasiu kitus namus, kur galėsiu gyventi su kita šeima. Noriu atsisėsti, bet negaliu. Mane laiko pančiai. Taip kietai, kad vos galiu kvėpuoti. Sakau sau, kad jie tik įsivaizduojami. Bandau sutraukyti. Per stiprūs. Kovoju kaip Supermenas, kol išsivaduoju. Kai pavyksta, nuo manęs varva prakaitas, nors kambary šalta.

Tyliai slenku per kambarį, po to dar tyliau sėlinu laiptais žemyn. Miegamojo durys atviros, bet ten niekas nejuda, nekvėpuoja. Gal visi surišti?

Labai atsargiai nulipu dar vieną laiptų maršą, kol pasiekiu šaltą, ramų valgomąjį. Pro langą kai ką pamatau. Sustoju ir žiūriu į tamsų sodą. Tiesiog ant sienos matau sėdinčią figūrą. Žiūriu neatitraukdamas akių. O jis žiūri į mane. Mažas ir baltas. Žinau, kas tai — Džekas Frostas1. Atrodo keistai. Kaip pingvinas. Išblyškęs ir ramus. Tikriausiai jis sudarytas iš ledo gabalėlių. Jis žėri neryškioje mėnesienoje. Labai gražus. Būdoje miegantis šuo jo nepastebėjo. Džekas sėdi ant tvoros žiūrėdamas į mane, o aš stoviu valgomajame žvelgdamas į jį. Džekas žino, kad aš Markas Džonsonas, o aš žinau, kad jis — Džekas Frostas. Jaučiuosi geriau, kad jis čia. Spindi ir nejuda. Ant mūsų sodo tvoros.