Mark Johnson - Apkvaitę

Kiekvieną kartą bėgdamas koridoriumi galiu sekundėlę pasigėrėti jo švara. Net palubėje esantys variniai vamzdžiai švyti. Negreit suvokiu, kad už mano durų tyliai, rūpestingai šveičia valytojų armija. Tai prievartautojai, vaikų seksualiniai išnaudotojai, kuriuos čia laiko dėl jų pačių saugumo. Jie ir blizgina čia viską.

Be trumpų bėgiojimo ir smurto intarpų esu kameroje vienas. Be drabužių. Po keleto dienų net nebegaliu skaityti parsineštos knygos. Nebegaliu susikaupti. Skaičiuoju akmenis sienoje (po 142 kiekvienoje pusėje). Bėgioju po kamerą dainuodamas visas žinomas dainas ir kurdamas naujas. Šaukiu, šoku, skanduoju, šokinėju. Šoku breiką: vaikštau spyruokliuodamas, atlieku robotų judesius. Vėl dainuoju. Vėliau net ir tam atbunku, tad tik šokinėju tylomis, kad sušilčiau. Visą laiką nesėkmingai bandau uždaryti langelį.

Vieną dieną leidžia parašyti laišką. Man daug rašo Vanesa. Aš irgi jai rašau, bet ne apie tai, kaip aš ją myliu ar kad manęs lauktų — tokie dalykai ne man, bet Vanesa vienintelė žino, kad yra ir kitoks Markas ir, kai aš jai rašau, noriu pasirodyti nesąs banditas. Pasakoju jai, kad noriu pasikeisti. Atrodo, ji supranta. Šiandien aš jai rašau taip atvirai ir sąžiningai kaip tik moku. Dar parašau ir Kirstei, kurią pažinojau, kai mokiausi meno koledže. Mudu neilgai bendravome, bet būnant šioje mažutėje kameroje man trūksta bendravimo. Kirstė nėra paprasta kirpėja. Ji šukuosenų konsultantė, pasipuošusi madingais drabužiais, pasidažiusi ryškiai raudonu lūpdažiu. Ji kartu su tėvais gyvena Volverhemptone. Jai irgi nereiškiu nemarios meilės, bet kalbu apie būsimą susitikimą.

Prižiūrėtojai, aišku, perskaito mano laiškus ir nusprendžia papokštauti: Vanesai skirtą laišką išsiunčia Kirstei ir atvirkščiai labai greit sužinau, kas įvyko, nes prižiūrėtojas šypsodamasis atneša du laiškus, kuriuos pasirašo „Tavo buvusi...“. Vos neraudu — dabar šioje šaltoje, tuščioje kameroje likau visai vienas. Vanesa prarasta.

Mūsų aplankyti atvažiuoja mama su Betane. Turbūt nemačiau jų nuo tada, kai išėjau iš namų, bet kadangi aš karceryje, kartu mums leidžia pabūti tik penkiolika minučių. Jos sukorė daugiau nei tūkstantį mylių, o pabūti su manimi gali tik penkiolika minučių. Kai ateinu, Šeinas jau sėdi su jomis. Neatitraukdamos akių jos žiūri į mano nubrozdinimus ir mėlynes, o paskui pradeda raudoti. Bandau paaiškinti, kas tas karceris. Šeinas, be abejo, žino, bet ir jis pritrenktas.

Verkdama mama sako, kad rašys ministrei pirmininkei Margaritai Tečer, o aš prašau, kad nerašytų, nes taip tik viską pablogins.

Mama papasakoja, kad Kelė paliko savo vaikiną ir išvažiavo į Ežerų rajoną. Ji dar pasako, kad oficialiai išsiskyrė su tėčiu. Linkteliu. Labai seniai, dar būdamas koledže, sužinojau, kad tėvai galiausiai nutarė nebekankinti vienas kito. Ir ne todėl, kad mama jį metė, bet todėl, kad tėtis turi naują merginą, kuri laukiasi. Jis paprašė Kelės pranešti mamai, kad jis nebegrįš. Dabar jis su naująja partnere Durhame. Dar mama pasako, kad ūkis parduotas, jos su Betane gyvena Kendele, o tada man jau reikia išeiti. Nežiūriu į jas, kai mane išveda.

Dešimt dienų prabūnu karceryje. Per visą tą laiką mane tik dešimčiai minučių išleidžia pasportuoti į mažą uždarą kiemelį lauke. Sportuoju vienas. Lyja. Visą kitą laiką mane terorizuoja: nesibaigianti tyla, nuobodulys, depresija, liūdesys, baimė.

Pasijuntu laimingas tik tada, kai man atneša Briuselio kopūstų, nuo kurių reikia nuimti viršutinius lapus. Tai reiškia, kad tuoj Kalėdos13. Noriu padėkoti prižiūrėtojui, kad davė man darbo. Man jis atrodo malonus. Bet dažniausiai jie žiaurūs, sadistiški, neprognozuojami. Visą laiką jaučiu nuolatinį pavojų. Tai man ne naujiena.

Kai pagaliau man leidžia grįžti, pamatau, kad Danielius taip viską sutvarkė, kad gyvensiu šalia jo esančioje kameroje. Naujoji kamera keista ir joje jaučiuosi nejaukiai, nes blogai orientuojuosi. Kalėjime visi pasikeitimai žeidžia. Net pasikeitimai į gera, nes jie suardo kasdienę tvarką, kuri leidžia išlaikyti sveiką protą ir primena, kad nuo tavęs niekas nepriklauso. Kažkas ant sienos dantų pasta buvo priklijavęs savo nuotraukas ir dabar ten likę žymės. Teks prie jų priprasti.

Vėliau prižiūrėtojas atneša čiužinio apvalkalą su mano daiktais. Vėl pradedu įsikurti. Išsiimu savo mažąjį radijo aparatą, įsijungiu ir atsigulęs ant lovos klausau dainos Niekas tau neprilygs, kurią dainuoja Sinead O’Connor. Užsimerkiu. Atsipalaiduoju. Jaučiuosi, lyg mane būtų paleidę iš kalėjimo...

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Būsiu kitoks. Pasikeisiu. Autobusu važiuoju į Veimutą, iš kur kaliniai paleidžiami. Būsiu kitoks. Pasikeisiu. Lekiame paplūdimio keliu, o aš negalėdamas patikėti žvelgiu į horizontą. Ar tikrai planeta Žemė ir anksčiau buvo tokia didelė? Šalia banguojanti neaprėpiama jūra man primena, koks mažas buvo mano pasaulis tuos aštuonis mėnesius. Giliai įkvepiu ir užuodžiu laisvę.

Mikroautobuse esame šeši. Kiekvieno kišenėje yra po rudą voką su trisdešimt svarų. Atrodau baisiai, nes vilkiu tais pačiais drabužiais, kuriais vilkėjau, kai mane nuteisė: perplėštais avikailių puskailiniais ir šiltu treningu.

Mus išleidžia Veimuto traukinių stotyje. Jaučiuosi besvoris: aštuonis mėnesius nešiau sunkią naštą, o dabar nebe. Tik išlipę dauguma iš mūsų patraukia į labai patogioje vietoje esančią — kitapus automobilių stovėjimo aikštelės — alkoholio parduotuvę. Nusiperku Ypatingojo Alaus. Užsimerkiu ir jaučiu, kaip labai labai vėsus skystis teka mano gerkle. Dar niekada jis nebuvo toks skanus. Toks jausmas, lyg būtum sugrįžęs pas savo seniausią draugą, seniai prarastą meilę, į mėgiamiausią vietą ar apsivilkęs patogiausius drabužius. Atsipalaiduoju. Pajuntu, kaip mano kūnu pasklinda ir pasiekia galvą pažįstamas, išsiilgtas apsvaigimas. Įlipu į Birmingemo traukinį.

Turėjau daug laiko pagalvoti, kur vyksiu, kai mane išleis. Denis jau Kiderminsteryje, nes mano bausmė po riaušių virtuvėje buvo pratęsta. Žinau, kas bus, jei grįšiu į Kiderminsterį: vėl gyvensiu tokį pat beprotišką gyvenimą, koks buvo anksčiau. Protingiausia turbūt būtų važiuoti pas mamą ir bandyti susirasti kepėjo darbą Kendele. Bet pirmiausia aplankysiu merginą. Vanesa po ano laiško vis dar pyksta ant manęs, o Kirstė atleido ir prižadėjo parodyti, ką aš praleidau. Ji man padės susitvarkyti plaukus, pasirinkti tinkamus drabužius.

Dabar 1989-ieji, o man atrodo, kad prabuvau kalėjime visą gyvenimą. Mes daug mylimės, bet iš to nieko gero, nes aš nebeprisimenu nei jos, nei jos kūno. Bet kai atsigulu į tikrą lovą su minkštais patalais, man atrodo, kad mano gyvenimas iš juodai balto pasikeitė į spalvotą.

Kirstė mane madingai apkerpa: ant kaktos krenta kirpčiukai. Parduotuvėje nuperkame varlės žalumo švarką su kapišonu ir dukslias praplatėjančias kelnes. Dabar esu pasiruošęs savo pirmajam reivo vakarėliui. Bet iki to laiko mudu su Kirste pajuntame, kad mūsų ryšys jau seniai pasibaigęs ir visai nebeaišku, kodėl mes vis dar bandome jį atnaujinti. Taigi išvykstu į Kendelą.

Mama su Betane gyvena siauroje, akmenimis grįstoje Šemblių gatvelėje. Jos apsidžiaugia, kai atvažiuoju. Betanei jau dvylika, bet ji kaip mažas vaikas net šokinėja aplink mane iš džiaugsmo. Man tai nepatinka, nes savo šeimoje mes nerodome šiltų jausmų, ir pasijuntu tikrai blogai, kai Betanė mane apkabina. Žiūrėdamas į ją, prisimenu savo, Seino ir Kelės vaikystę. Aplankau ir Kelę, kuri dabar savarankiškai gyvena Kendele. Ji jau turi du vaikus. Antrasis gimė visai neseniai.