Mark Johnson - Apkvaitę

Džodė yra pribloškianti juodaodė prostitutė. Ji įjunkusi į kreką. Linksma, maloni, dažnai juokiasi. Džodė penkeriais metais vyresnė už mane, bet labai greitai pamačiau, kad išorinis jamaikietiškas linksmumas slepia gilų liūdesį, kuris panašus į manąjį.

Džodė elgiasi labai seksualiai: visame tame, ką ji sako ar daro, yra seksualinė potekstė. Visą gyvenimą ją mušė ir seksualiai išnaudojo, o dabar, kai ji įjunko į kreką, prostitucija yra vienintelis jai pasiekiamas būdas užsidirbti lėšų, kad galėtų patenkinti savo įprotį. Ji centre todėl, kad kaip ir visi narkomanai tikrai nori mesti. Ar bent jau pailsėti nuo kasdieninių priklausomybės kančių. Tačiau galima aiškiai pamatyti, kad ji turi mažai šansų. Faktiškai jai tai tik atokvėpio vieta. Nors ji centre nevartoja, bet kaip ir dauguma iš mūsų laukte laukia, kada išeis ir vėl galės.

Be Džodės, meno skyrius yra geriausias dalykas centre. Beveik visą laiką būnu ten. Hjugas artimai su manimi bendradarbiauja: siūlo priemones ir būdus, aptariame sumanymus. Darau eskizus, piešiu piešinius, šiek tiek lipdau iš molio ir labai pamėgau fotografuoti. Hjugui pasiūlius, kreipiuosi į labdaros organizaciją Princo pasitikėjimas prašydamas stipendijos, kad galėčiau nusipirkti gerą fotoaparatą. Vėliau prifotografuoju daug Birmingemo vaizdų. Keletą fotografijų paima į parodą. Vienoje iš jų, mano mėgstamiausioje, trys valkatos atsirėmę vienas į kitą sėdi ant suoliuko parke, o šalia guli jų šuo ir stovi butelis sidro. Kiekvieno veidas pasakoja savo istoriją ir tu susimąstai, kodėl jie pradėjo gyventi gatvėje. Ar jie daug kartų neteisingai pasirinko, ar suklydo?

Man pasiūlo fotografo darbą. Birmingeme vyksta didžiulis mados šou, kurio lėšos skirtos labdarai, ir man užmoka, kad nufotografuočiau oficialiąją dalį. Džodė eina su manimi. Ji vilki juodą, mažais karoliukais išsiuvinėtą suknelę ir atrodo nuostabiai. Ją greit apsupa juodais kostiumais vilkintys, pirmarūšiai vyrai. Nufotografuoju manekenes, o prašmatnaus priėmimo metu — turtingus rėmėjus. Visi apsirengę kaip filmo Dinastija veikėjai. Vos baigęs, einu į savo tamsų kambarį. Džodė su manim neišeina. Ji pasilieka „kaldama“ vieną po kitos nemokamo šampano taures, o sugrįžta į centrą tik kitą dieną visa susitaršiusi ir prasmirdusi alkoholiu. Ją išmeta, nes centre girtuokliauti draudžiama.

Kai baigiasi mano laikas centre, patraukiu tiesiai į alkoholio parduotuvę. Visi daro tą patį. Centre ilgai svarstėme, ką gersime, kai išeisime ir nė vienas iš mūsų neketino galutinai mesti. Geraširdžiai, suklaidinti centro darbuotojai labai stengėsi mus įtikinti, kad pasikeistume, bet kiek žinau, jiems nepavyko pakeisti nė vieno iš mūsų. Mes manome, kad lengvai įveiksime potraukį narkotikams. Mums tai nėra problema, kurią reikia spręsti.

Vis dėlto buvimas centre nebuvo tuščias laiko švaistymas. Ten buvo daug geriau nei cypėje, sutikau Džodę, sukūriau daug meno kūrinių ir apsisprendžiau, kad nebenoriu gyventi Kiderminsteryje su Deniu kaip banditas. Žinau, kad nenoriu praleisti likusios gyvenimo dalies trindamasis po panašius į mano gimtąjį, bjaurius kvartalus vogdamas ir gerdamas. Sąmoningai apsisprendžiau išlipti iš traukinio ir persėsti į kitą.

Parašau Deniui, kuris vis dar cypėje, kad lieku Birmingeme ir keičiu gyvenimą. Mes, žinoma, būsime draugai, bet aš toliau gyvensiu kitaip. Vanesai irgi pranešu, kad ją palieku. Ji verkia. Jos mielą veidą iškreipia rauda. Ji keletą metų lankė mane cypėje, o dabar aš išėjau ir judu toliau.

— Kodėl? — verkdama klausia.

Negaliu į ją žiūrėti. Nežinau, kaip jai paaiškinti, kad mūsų likimai skirtingi. Negaliu jai pasakyti, kad nebenoriu būti viename traukinyje su ja, kad man laikas judėti toliau. Nuo paprastos pardavėjos prie kai ko įdomesnio — į kreką įjunkusios prostitutės.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Organizacija, kuri rūpinasi iš reabilitacijos cento išėjusių žmonių apgyvendinimu, pasiūlo man butą Birmingeme. Man čia patinka. Mane žavi miesto šurmulys. O po ilgos abstinencijos ketinu vėl sėsti ant sistemos.

Traukiu tiesiai pas Džodę, kuri iš centro išėjo jau prieš kelias savaites, ir žinau, kad visų pirma mes pūsime kreką.

Merdok gatvėje, kuri yra smukusiame Hendsvorto rajone, apgriuvusiame name ji turi prastą kambarėlį. Ant laiptų paklotas storas sudusęs kilimas, o kambarys nutriušęs ir beveik tuščias. Tiesą sakant, net negalėčiau pasakyti, kad ji čia gyvena, nes įprastas supratimas apie namus visai neatitinka Džodės gyvenimo būdo. Dėl kreko viskas vyksta karštligiškai: kartais ji nakvoja kreko namuose 14 , kartais gatvėse, kažkokių vyrų namuose ar automobiliuose. Bet kur.

Šitame kambaryje ji ir dirba: šiukšlių dėžėje pilna panaudotų prezervatyvų. Lova užklota apklotu, bet nėra nei paklodžių, nei antklodžių. Sienos tuščios. Lemputė be gaubto. Žodžiu, jos kambaryje yra tik šaldytuvas ir stereoaparatūra.

Krekas yra kokaino darinys. Tai balti, geltoni ar pilki gabalėliai. Stebiu nuogą gražią juodaodę Džodę, ruošiančią kreko pypkę. Lovos gale, ant šaldytuvo viršaus dega cigaretė. Kai pelenų jau pakanka, ji deda juos į pypkę, kuri yra sudėtingas mažas įrenginys, padarytas iš mažo nudaužto Bacardi butelio, Blutack o, guminės juostos ir folijos. Džudė sulygina pelenus ir labai atsargiai ant viršaus uždeda kreką. Tada atsistoja priešais sieną ir jį uždega. Laiko jį labai rūpestingai ir pagarbiai, nes jis labai brangus. Brangesnis už auksą ir deimantus. Įkvepia. Jai bandant sulaikyti dūmus burnoje, skruostai išsipučia. Dalis išeina pro nosį. Galva atsilošia iki sienos, akys užsimerkia, bet matau, kaip akių obuoliai trūkčiodami ir virpėdami nuslysta po vokais. Ji ryja dūmus mažais gurkšneliais. Po dviejų minučių atsigauna.

Ji dar apkvaitusi, bet jau eina prie šaldytuvo. Nuogas sėdžiu lovos gale ir nekantriai laukdamas stebiu, kaip preciziškai ji vėl daro kokaino ir pelenų pypkę. Tada labai labai lėtai nešu ją prie sienos, apsuku ir labai atsargiai, kad niekas neiškristų, pakeliu prie burnos. Laikau uždegtuoju galu žemyn, o iš pypkės sklinda garsas, panašus į bedančio kikenimą. Stebiu, kaip krekąs lydosi lyg karštas stiklas, o vamzdelis galiausiai prisipildo nuostabių baltų dūmų, nuo kurių neatitraukiu akių. Tada patraukiu pirštus nuo folijos ir įkvepiu.

Kai įkvepiu, mano krūtinės ląsta „sprogsta“. Ant galvos atsistoja plaukai. Akių vyzdžiai išsiplečia. Rankos trūkčioja. Jaučiu viską: širdį, kraują. Jaučiu, kaip pakaušyje atsiveria kanalas į smegenis, tada ateina malonumas. Nepanašus į jokius kitus malonumus. Tai geriau negu seksas, tai skrydis be lėktuvo, gimimo džiaugsmas, kelionė į mėnulį, tai nugalėjimas olimpinėse žaidynėse, simfonija, meilė, didžiausia laimė, kurią gali patirti, ir dar šiek tiek laimės. To negalima su niekuo palyginti, bet kad ji tęstųsi, turiu neišleisti dūmų. Turiu kvėpuoti pro ausis, kad nė trupučio neišeitų pro burną. Turiu įsitikinti, kad nepraradau, nepalikau, neišlaisčiau nė vieno kreko lašelio pypkėje, nes jo netekti yra baisiau nei mirti.

Maždaug po trijų minučių pamėlęs nuo deguonies trūkumo pradedu atsigauti. Pradžioje tai tik mažas plyšelis mano laimėje, bet jis vis didėja, kol pasidaro be galo didelė skylė. Krentu mosuodamas rankomis lyg žmogus be parašiuto po lašelį vėl ir vėl įkvėpdamas oro ir šitaip bandydamas kaip galima ilgiau pratęsti narkotiko veikimą. Bet nusileidimas baigiasi ir mane staiga apima visiška neviltis, gilus liūdesys ir nerimas. Atsitiks kažkas baisaus. Ateis policininkai ir mane išveš. Manęs laukia velnias. Už kampo laukia didelė kaip potvynio banga katastrofa. Bus pasaulio pabaiga. Girdžiu balsus, kurie sako, kad man galas. Nerimas virsta siaubu.