Mark Johnson - Apkvaitę

Saukiu ant jų. Grasinu ir keikiuosi. Kai trumpam nurimstu, niekas nekreipia į mane dėmesio. Turiu iš čia dingti. Jausmai tokie stiprūs, kad negaliu jų suvaldyti. Negaliu įveikti baimės. Pareinu į savo tuščią butą, bet šį kartą paguodos nerandu. Čia irgi jaučiu pasislėpusį baisų blogį, kuris laukė manęs, nes žino, kas esu. Klykdamas sumetu savo mantą į juodą plastikinį šiukšlių maišą. Raudodamas liepiu jam nešdintis, bet jis vis dar čia, nes žino, kas esu.

— Tu mano, tu mano, — kvatoja velnias. — Bjaurus šunsnuki. Esi blogas kaip ir aš.

Suprantu, kas atsitiko. Paliečiau saulę ir nudegiau. Tuose puikiuose, beprotiškuose vakarėliuose, kuriuose apsilanko net pritariamai besijuokiantis Panas, pasiekiau saulę, o dabar manęs atėjo velnias, nes palietęs saulę nebegali gyventi.

Paranoja laiko savo gniaužtuose kiekvieną mano porą, tuo pačiu metu paralyžiuodama ir versdama liuoksėti po visą butą. Iš baimės ir pykčio man plyšta galva. Man „nuvažiavo stogas“. Anksčiau kartais mane taip paveikdavo narkotikai, bet dabar radau savo kelią į pragarą be piliulės, dūmo ar dozės.

Man reikia pagalbos. Kas nors turi padėti. Šeinas apsvaigęs, iš Džodės jokios naudos (kaip ji elgėsi, kai mano akys kraujavo), mano draugai švenčia Kalėdas su šeimomis, o aš čia vienumoje kraustausi iš proto.

Pradedu verkti, nes jaučiuosi labai vienišas. Bijau. Išprotėjau. Kas man padės? Staiga prisimenu, kad yra žmogus, kuriam turėčiau rūpėti labiau nei kitiems. Yra žmogus, kuris turėtų nušluostyti ašaras ir nuraminti mano baimes.

Nueiti iki telefono būdelės sunku: naktį gatvėse pilna velniškų šešėlių, kurie laukė, o dabar šoka ant manęs, kad nusitemptų į savo tamsą. Eidamas šaukiu ir keikiuosi. Bėgu, slepiuosi, kad tik nuo jų išsisukčiau. Telefono būdelės durys per sunkios, lyg jas kas laikytų ir neleistų atidaryti.

Būdelės viduje oras nenatūraliai apmiręs. Man taip dreba rankos, kad tik iš antro karto surenku numerį.

— Mama? Čia Markas.

Ji labai nustemba tai išgirdusi, nes praėjo daugybė laiko nuo tada, kai mes kalbėjomės. Kai paaiškinu apie saulės palietimą, ji nutyla. Sakau, kad velnias bandė mane pagauti ir jam pavyko. Tai ji supranta. Daugelį metų ji buvo „pažįstama su velniu“ ir kai tik kalba užeina apie jį, žino, ką pasakyti.

Jos balsas guodžia. Senosios banalybės, kurių klausiau visą gyvenimą, apie stebintį, mylintį Jehovą, apie amžinąjį gyvenimą, kuris laukia tikinčiųjų, šiandien ramina. Aš klausau ir tikiu.

Kai pareinu namo, vėl ir vėl patikrinu visas spinteles, apžiūriu visus kampus, kad įsitikinčiau, jog velnias nesislepia po užuolaidomis ar kriaukle. Verkdamas suvynioju kilimėlius, į dėžes sumetu likusius daiktus.

Persigąstu, kai kažkas pasibeldžia į duris. Užgesinu šviesą ir atsargiai pasižiūriu pro langą. Ten, su knygomis rankose, stovi du kostiumuoti juodaodžiai, vyras ir moteris. Iš karto pažįstu Jehovos liudytojus. Mama juos atsiuntė. Įleidžiu juos į vidų. Vos įėję, jie atsiverčia šešiasdešimt pirmą Biblijos psalmę.

— Išgirsk mano verksmą, o Viešpatie...

Jie kalba žemais, ramiais balsais. Kai jie išeina, neužverčiu Biblijos, bet vėl ir vėl kaip mantrą skaitau tą pačią psalmę.

Kitą dieną atvažiuoja mama su drauge, kuri irgi yra Jehovos liudytoja. Draugė ramiai su manimi kalba, o mama tuo metu krauna mano maišus į automobilį.

Kelionėje mamos buvimas man atrodo keistas. Kas ji? Ji panaši į tą motiną, kurią prisimenu. Na, gal kiek senesnė ir storesnė. O gal tai velnias? Drebu ir prakaituoju. Man reikia narkotikų, bet bijau vartoti, nes vis dar tebejaučiu klaikias narkotikų vartojimo pasekmes, nors jų nevartojau.

Važiuojame į šiaurės vakarus. Gatvės ir kvartalai, kurie taip ilgai buvo mano peizažas, lieka už mūsų. Priešais begalinis greitkelis. Pagaliau atvažiuojame į Kendelą, pilką miestą pilkame lietuje. Aš vėl jaučiuosi keturiolikmetis.

Sustojame prie mažo vartininko namelio, nuo kurio kelias eina prie tolumoje dunksančio didžiulio gotikinio namo, pastatyto iš akmenų (ten tikrai galėtų gyventi velnias), bet mama paaiškina, kad ten gyvena jos darbdavys, o ji yra šių namų ūkvedė.

Čia yra ir Betanė. Jai jau penkiolika, bet ji vis dar panaši į mažą vaiką, nors nelabai kreipiu į ją dėmesio. Nekreipiu dėmesio nei į mamą, nei į kitus žmones. Į nieką. Vis dėlto išprotėjau.

Sunerimusi Džodė man nuolat skambina. Ji manęs pasiilgo. Nori būti su manimi. Nori nebepriklausyti nuo kreko, būti švari kaip aš. Jei galiu Ežerų rajone atsisakyti narkotikų aš, tai ir ji gali. Po kelių dienų ji atvažiuoja.

Mama su Betane apstulbsta, kai atvažiuoja juodaodė, nuo kreko apdujusi prostitutė. Ežerų rajone tokių nedaug. Tiesą sakant, ji turbūt vienintelė. Be to, namas labai mažas. Vis tiktai jos stengiasi būti supratingos. Jos žino, kad mūsų nervai pertempti, nes bandome mesti ir, kaip geros Jehovos liudytojos, į kitų bėdą žiūri kaip į galimybę mus atversti. Iš bažnyčios ateina grupės žmonių, kurie tai ir daro. Kadangi mudu su Džode augome tokiose šeimose, kurios skendo kovoje tarp gėrio ir blogio, mes suprantame jų kalbas. Mes griebiamės mums siūlomo šiaudo, sutikdami kartu su jais pastoviai mokytis ir net lankyti susirinkimus.

Visiems mums sunku gyventi mažame vartininko namelyje. Mudu su Džode jį okupuojame, beveik nepastebėdami tikrųjų gyventojų, nes mums beviltiškai trūksta kreko. Kad ištvertume, geriame alkoholį ir ryjame migdomuosius. Esame pikti, kaprizingi, nuolat besiginčijantys, o kartais žiaurūs.

— Aš tavęs nebepažįstu, Markai, — liūdnai sako mama, kai vieną dieną ją apšaukiu ir nustumiu šalin. — Kas tu, Markai?

Betanę mūsų elgesys glumina. Jos abi su mama priremtos prie sienos. Jos pavirsta vaiduokliais, o mes užimame visus kambarius. Jos bijo ir Džodės, ir manęs. Jos pavargo ir išblyško.

Kiekvieną savaitę lankausi pas pagyvenusių žmonių porą studijuoti Biblijos ir pasikalbėti apie amžinąjį gyvenimą. Jie malonūs. Jų filosofija guodžia. Prirašytieji vaistai ir nuolatinė Jehovos liudytojų įtaka man padeda ir pradedu vėl jaustis saugus. Balsų nebegirdžiu.

Po kelių savaičių mama grįžta iš darbo verkdama. Pasirodo, tas gydytojas, kuris mums išrašė vaistų, besąs mamos darbdavio draugas. Prie porto taurės jis prasitarė, kad jo draugo ūkvedė vartininko namelyje apgyvendino porą narkomanų. Mamą atleidžia. Ji prarado ne tik darbą, bet ir namus.

Išsikraustome. Mama su Betane į butą Kendele, aš išsinuomoju kambarį miesto pakraštyje, o Džodė apsigyvena Penrite, kur įsidarbina prekybos centre. Ji ir toliau mokosi su Jehovos liudytojais.

Dar nesijaučiu galįs dirbti. Bandau piešti. Parduodu keletą paveikslų. Paskubom įsirengiu tamsų kambarį. Bet giliai širdyje vis dar tūno baimė bei nekontroliuojamas liūdesys, nes tikrai žinau, kad manyje yra velnias. Laku kaip kiaulė. Kartais rytą atsibundu ant kokios nors kalvos su buteliu rankose, net neįsivaizduodamas, kaip ten patekau, Bet po truputį atsigaunu. Jaučiu, kaip sutvirtėju.

Kai tik galiu, vėl važiuoju į DIY vakarėlį ir pasineriu į muziką, narkotikus, žmones, beprotybę. Čia esu laimingas. Džiaugiuosi visus matydamas. Nenoriu, kad vakarėlis kada nors baigtųsi.

— Ar gerai jautiesi? — žiūrėdami į mane neramiai klausia žmonės.

— Puikiai, — atsakau. — Tiesiog puikiai.

Kai vakarėlis baigiasi ir man vėl blogai su galva, grįžtu į Kendelą ir tęsiu gyvenimą su prirašytaisiais vaistais ir Jehovos liudytojais. Kai tik pagerėja, vėl traukiu į vakarėlį. Bet vakarėliai dabar kitokie. Gal todėl, kad vartojam stipresnius narkotikus ir dar didesniais kiekiais, gal todėl, kad keičiasi muzika. Jie buvo šaunūs, o dabar jų laikas praėjo. Suprantu, bet to nenoriu. Nenoriu, kad praeitų laikas, kad pasenčiau. Noriu pramogų ir jų dar tikrai yra.