Mark Johnson - Apkvaitę

Taigi, gražiuoju senu furgonu mudu su Rouze išvykstame pardavinėti narkotikų. Tikimės, kad esame panašūs į nekaltus studentus ir niekas netikrins mūsų furgono, nes jei patikrintų, rastų jį pritutintą kreko, heroino, ekstazio iki pat stogo.

Važiuojame pietų kryptimi į Fromą Somersete. Dabar vasara ir net geltonose nuo vėdrynų ganyklose įbridę iki kelių ganosi karvės. Jos spokso į mus iš anapus gyvatvorių, kurios kvepia erškėčiais. Rouzė žino keliautojų lankomas vietas ir visur turi pažįstamų. Man dažnai tenka lėkti į Birmingemą papildyti atsargų, nes paklausa didelė. Kai nebėra perkančių, važiuojame į Bristolio ir Bato apylinkes. Rouzė pasirodo pirma, pasisukioja tarp keliautojų, susidraugauja, o tada sako:

— Pažįstu vieną birmingemietį, kuris parduoda narkotikus. Gal žinot, kas norėtų?

Nesunku atspėti, kas pirks. Heroino vartotojai bando elgtis kaip normalūs žmonės, bet juos išduoda negyvas žvilgsnis, pilka veido spalva, liesi kūnai.

Vasarai baigiantis, vykstame į Kentą, kur skinami obuoliai. Tūkstančių tūkstančiai mažų rausvų veidelių kabo ant eilėmis susodintų vienodų obelų. Keliautojai renkasi senovinių sodų pakraštyje. Man patinka, kai atvyksta jų sunkvežimiai, autobusai, furgonai ir iš jų pasipila suaugę su vaikais. Jie keliauja paskui derlių: nuo vyšnių iki apynių ir obuoliu. Taip nuo senų laikų gyvena keliautojai. Jie sunkiai dirba, visą dieną laipiodami kopėčiomis, kad nuskintų obuolius, o paskui krauna juos į dėžes. Kai vakare grįžta į stovyklavietę pailsinti geliančių sąnarių, jiems reikia maisto, atsipalaidavimo ir dūmo. Kaip jie manęs nekenčia, kai už porą maišelių heroino ar kelias piliules turi atiduoti savo uždarbį.

Ūkininkas kontroliuoja savo darbininkus. Kiekvieną rytą jis stebi mano furgoną, laukdamas, kol išlipsiu ir prisijungsiu prie skynėjų. Jis nesupranta, kad jau dabar užsidirbu daugiau, nei jis kada nors man sumokėtų.

— Gal jau šiandien pradėsi? — linksmai klausia, stovėdamas prie furgono durų ir stengdamasis žvilgterėti vidun, kad suprastų mano elgesį.

— Persišaldžiau. Rytoj būsiu sveikas, — patikinu, nors visai neketinu skinti jo obuolių, kai galiu nuplėšti kailį jo darbininkams.

Ūkininkas įtariai žiūri į mane, bet nežino, kuo galėtų apkaltinti, nes gyvena kitame pasaulyje.

Po Kento važiuojame į Viltšyrą, paskui į Glosterį, o tada ateina žiema. Mudu su Rouze dažnai baramės dėl narkotikų. Jei dalijamės maišelį heroino, visada įtariu, kad ji man davė mažiau nei pusę. Be to, man pikta, kad ji nori, jog ją aprūpinčiau, o kai negauna, ji verkia ir dejuoja.

Mūsų gyvenimą valdo jos suknistos venos, kurias maudydamasi ji nuolat stengiasi pašutinti garuose, kad jos prasiplėštų. Arba iki galo atsuka šildymą, o tada beveik dūstu. Dėl venų ji padarys bet ką. Man bjauru žiūrėti, kaip velniškai nešvariai ir antisocialiai narkotikai įšvirkščiami. Prie furgono kartu su savo vaikais prieina sena bedantė hipė, kuriai priklauso stovyklavietė. Girdžiu ją kalbantis su manęs laukiančiu žmogumi. Pučiu heroiną ir stebiu, kaip Rouzė bando pataikyti į veną. Pagaliau jai pavyksta įtraukti šiek tiek kraujo, bet ji taip ilgai viską daro, kad kraujas jau ima krešėti. Jai nepavyks įsišauti.

Kai heroinistui tai nepavyksta, geriau šalia nebūti. Taigi, išeinu, kur manęs laukia Džonas. Tai aukštas šviesiaplaukis iš vakarų, kuris perka iš manęs urmu, o paskui parduoda tiesioginiam vartotojui. Jis kaip ir aš patenkina savo poreikius prekiaudamas. Glastonberio festivalyje jis priklausė mano komandai, kuri vaikščiojo tarp palapinių šūkaudama: „Ratai, rūgštis, spidas, pirkite dabar!“

Kažkada seniai irgi pardavinėjau dėl smagumo, bet dabar man tikrai reikia narkotikų ir pinigų. Man sekasi vis geriau. Greitai pradedu suprasti, koks poreikio lygis ir pagal tai nustatau kainą. Nuolat turiu pakankamai narkotikų sau. Mokykloje matematika man nekaip sekėsi, o dabar skaičiuoju tikrai gerai. Mano atmintis gera: man nereikėtų rašytis, kas man skolingas, bet viską užsirašau ant mažų popiergalių ir iškaišioju po visas furgono kertes. Bet ir be to beveik niekada nepamirštu, kas man skolingas pinigų ar narkotikų.

Bekeliaudami baramės vis labiau ir labiau. Piktinamės vienas kitu, kaltiname vienas kitą, kad apgaudinėjame, kad slepiame maišelius, kad dalijame ne po lygiai, kad iš viso nesidalijame, pešamės, kol galiausiai išsiskyrę iškeliaujame į skirtingas puses.

Visur pardavinėju narkotikus. Dulkinu kitas moteris. Judu toliau. Kaip ir kiti perku įvairiose vietose, o ne vienoje. Bet, kad ir kas benutiktų, mudu su Rouze susirandame vienas kitą, nes esame viens kitam reikalingi. Kartais vaikštau po keliautojų stovyklavietes ir šaukiu ją vardu:

— Rouze, Rouze, ar ir čia esi? Atsiliepk. Aš tave myliu!

Kartu patraukiame į šiaurę. Visur šalta, bet čia dar šalčiau. Dangus nuolat pilkas. Morkame didelės pilkos bangos atsitrenkia į krantą ir sudūžta. Šią drėgną vėjuotą dieną įsigyjame tik vieną maišelį dviem, nes narkotikų prekeivis daugiau neturi, ir einame į viešąjį tualetą.

Žiūrime į tą maišelį, vienas į kitą.

— Jei pūsi , dozės nebus, — perspėja Rouzė.

Užsimerkiu. Man reikia dozės.

— Turi įsikalti heroino, jei nori užkaifuoti, — šneka toliau.

Man reikia heroino. Ji leidžiasi, aš pučiu , bet heroinas yra tas chemikalas, kuris mus sieja.

— Kaip nori, — lėtai ištaria.

Jos nosis snarglėjasi, akys ašaroja, nes kūnas žino, kad tuoj gaus dozę.

— Nagi, apsispręsk, po galais!

Leistis, aišku, naudingiau. Kai puti, pusė patenka į orą. Susileisk ir viskas bus tavo.

— Ką darysi? — klausia Rouzė.

Dabar ji jau laužiasi — tuoj susišaus — todėl pakelia klozeto dangtį ir atsisėda.

Bet ar ne aš visada sakiau, kad to nedarysiu? Argi nesakiau, kad nesileisiu?

Stebiu, kaip Rouzė ruošiasi: išsiima citrinos rūgštį, kurią perka indiškų prekių parduotuvėse, butelį vandens, desertinį šaukštą, žiebtuvėlį. Kiek buvo tokių kartų, kai mes neturėjome šaukšto? Kiek kartų bėgiojau po padėvėtų daiktų ar kitokias parduotuves ieškodamas šaukšto, kol nupirkdavau dvylikos šaukštų rinkinį, o Rouzė tuo metu prakaituodama lauždavosi furgone? Dabar gi jos atidarytoje rankinėje yra viskas, ko reikia. Labai rūpestingai ji viską deda ant tualeto bakelio.

— Na? — vėl klausia.

Apsidairau po purviną drėgną tualetą. Man reikia heroino, o jei paėmęs pusę maišelio pūsiu, man nepalengvės.

— Velniop, — sakau.

Jei noriu sužinoti, kodėl taip smagu leistis, tai ši pilka, niūri, šalta diena pats tas.

— Aš tau suleisiu, — sako Rouzė.

Ji nusiima diržą ir juo užveržia ranką man. Tai labai asmeniška, net intymu, bet jos rankos taip dreba, kad ji beveik nieko negali daryti.

— Pirmiausia turiu susivaryti sau, — galiausiai ištaria.

Ji užsiriša turniketą aplink riešą ir veržia tol, kol jos ranka tampa ryškiai raudona, o tada ima tapšnoti tarp pirštų ieškodama venos, kad galėtų įsmeigti adatą. Tekšteli, įsmeigia, ištraukia ir vėl iš naujo. Pagaliau jai pavyksta įtraukti šiek tiek kraujo, bet adata jau ištraukta ir ji ima panikuoti, kad nespės vėl įsmeigti, kol kraujas nepradėjo krešėti. Galiausiai jai pasiseka. Ji nusiriša turniketą, užsimerkia ir susmunka, kai heroinas pasklinda po kūną. Ką tik jos nosis varvėjo, akys ašarojo, o dabar, per kelias sekundes, viskas nudžiūvo. Heroinas ją atgaivino.

— Nagi, dabar tu, — sako.