Mark Johnson - Apkvaitę

Su Nilu važiuoju į klubą Liverpulyje, paskui Birmingeme, o galiausiai patenkame į DIY vakarėlį Šervudo girioje netoli Notingemo. Nebegaliu kontroliuoti savo poreikio narkotikams, nes nenoriu. Noriu iki galo pajusti visą vakarėlio šaunumą. Atsigausiu grįžęs į Kendelą.

Iki to laiko, kai atvykstame į Šervudo girią, man visai „nuvažiavo stogas“: Nilo automobilyje, pakeliui į čia, užsimečiau piliulių ir kokaino, gėriau Ypatingąjį ir dar visą saują stipraus rudo spido, bet dar galiu įvertinti miško grožį. Už dūmų uždangos, kuri yra dar viena nemokamų vakarėlių įrangos dalis, tarp apšviestų medžių ištemptas brezentas. DJ yra ant pakylos. Toliau miške didelė apvali duobė, kur dega laužas. Žmonės sėdi ant žolės. Kalvos viršūnėje stovi DIY palapinė, o prieš ją marios garsiakalbių ir nematomas DJ. Žmonės klajoja tarp garsų.

Kartu su Nilu vaikštome tarp medžių. Jis tikriausiai gimė per vakarėlį. Vakarėliai jo gyvenimas. Pamatome savo draugus, lyg vaikus, sėdinčius ant tvoros ir besikalbančius tarpusavyje.

— Ši vieta pritrenkianti, — sako Nilas. — Šimtą metų nesisvaiginau, bet šiandien ketinu.

— Ir aš su tavim, — sakau, nes visada prie visų prisidedu.

Ant tvoros sėdėjusi mergina atgniaužia ranką, o ten rūgštis.

— Amerikietiška, — sako.

Ji kvadratinė, išmarginta ryškiai raudonais ir auksiniais keltiškais mazgais. Piešinys sudėtingas, bet gražus. Tokios rūgšties nesu matęs.

Pažiūriu į šį nuostabų narkotiką ir, suįžūlėjęs po spido, pačiumpu nuo merginos delno ir praryju.

Ji spokso į mane negalėdama patikėti. Nilas apstulbęs. Visi kiti irgi.

— Dabar gausi tai, ko nusipelnei už savo godumą, — lėtai ištaria mergina.

— Ten buvo keturi kvadratukai, o ne vienas, bičiuli, — paaiškina Nilas.

Po kelių minučių man viskas baigiasi. Negaliu džiaugtis muzika, negaliu su niekuo bendrauti, nes negaliu kalbėti. Sėdžiu ant kalvos tarp dviejų muzikų. Vienoje ausyje skamba DIY, kitoje jų muzika ir jos kažkaip susitinka mano galvoje, ją susprogdindamos. Jaučiu. Peržengiau proto ribas. Neturiu nei kojų, nei rankų, nesu Markas Džonsonas ar šiaip žmogus. Taip toli nuėjau, kad net nebebijau. Aš esu niekas.

Pateka saulė, o aš žvelgiu į vakarėlio beprotybę: laužo liepsnos; ant kelių klūpintys hipiai su dredais; pagyvenę spido vartotojai, šokantys beveik be drabužių; kabančios lempos; keliautojai; spalvos; laisvai krintančios suknelės. Žinau, kad ir kur bebūtų riba, aš ją jau peržengiau.

Grįžtu į Kendelą vis dar apkvaitęs. Pavartojau ekstazį, spidą, rūgštį , kokainą, Ypatingąjį , žolę it MDMA miltelius. Beveik nevalgiau ir nemiegojau. O kur dar triuškinantys išgyvenimai vakarėlyje. Dabar beveik nebegaliu nieko veikti. Daktaras mane nusiunčia pas psichiatrą, kai pasakau, kad mano akys yra priekiniai mašinų žibintai ir galiu jais apšviesti tik žemę. Psichiatras man prirašo legalių narkotikų, kad galėčiau įveikti nelegalių narkotikų pasekmes. Nežinau, kaip dar galėčiau nuo savęs pabėgti.

Nebebendrauju nei su tais vaikinais, su kuriais eidavome į klubus, nei su tais, kur į DIY vakarėlius. Džodė mane guodžia ir palaiko, o mano atsitiktiniai susitikimai su Jehovos liudytojais atstoja narkomanų reabilitacijos centrą, nes tokio čia nėra. Mudu su Džode susitinkame, kai tik galime. Mes abu čia nepritampame.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Kai Džodė ateina ir pasiūlo praleisti savaitgalį Mančesteryje, sutinku. Žinau, ką ji turi galvoje. Aš esu radijas, kurio antena priderinta prie narkotikų. Džodė narkomanė. Visą mėnesį, kurį ji praleido Penrite, ją persekiojo mintys apie kreką, o dabar ši manija jau skverbiasi pro jos poras, nes ji ką tik gavo algą. Žinau, kad mes tuoj ją išleisime.

Sėdame į traukinį, užsiregistruojame viešbutyje Pikadilyje, o tada pasiimame taksi ir važiuojame į parkus Mosaide, kuriuose knibždėte knibžda kreko prekeivių.

Susiveikiame daug, nes išleidžiame jos viso mėnesio algą. Parsivežame narkotikus į viešbutį ir smaginamės. Be jokių pertraukų, nemigę, pučiame kreką ir atsigauname su valiumu, brendžiu ar heroinu nuo penktadienio iki sekmadienio. O paskui ramiai, susigėdę, traukinyje netardami viens kitam nė žodžio, grįžtame prie pamaldaus gyvenimo Kendele.

Kitą mėnesį darome tą patį. Dar po mėnesio vėl tas pat.

Susiveikėme ir grįžome į didelį Mančesterio viešbutį. Mūsų niekuo neišsiskiriančiame kambaryje tvyro įtempta laukimo nuotaika. Džodė greitai nusirengia ir skubiai ima ruošti kreko pypkę. Mes užkišome durų apačią rankšluosčiais, kad nepasklistų saldus, sintetinis kreko kvapas. Ant lovos visa mūsų įranga, įskaitant ir ant folijos išlydytą heroiną, kad galėtume vytis drakoną, kai pasibaigs kreko veikimas.

Papūtėme po vieną. Džodė ruošia dar. Sėdžiu lovos gale, mūvėdamas tik šortus. Vis dar po truputį atsigaunu, todėl drebu, bijau, nervinuosi. Girdžiu balsus. Bandau save kontroliuoti lėtai kvėpuodamas ir sėdėdamas labai ramiai. Kažką girdžiu už durų.

— Klausyk, — sakau.

Džodė rūsčiai pažiūri į mane. Mosteliu jai, kad nejudėtų.

— Klausyk! Girdi?

Už durų tikrai girdžiu šnabždesį.

— Ir vėl „stogas važiuoja“, — niršta Džodė.

— Man ne paranoja! Aš tikrai kažką girdžiu!

Džodė įsiunta.

— Atšok! Tu tikrai apspangęs, — teištaria ir pradeda pūsti.

Suprantu jos pasipiktinimą. Kas gi norėtų, kad koks įsibaiminęs atsigaivaliojantysis sugadintų apsvaigimą? Bet tai ne paranoja. Aš tikrai kažką girdžiu. O gal ne? Dėl kreko pranyksta riba tarp tikros bei įsivaizduojamos baimės ir kai šimtų procentų tiki, kad kažkas už durų, gali šimtu procentų klysti. Skirtumas tas, kad žinau, jog už durų kažkas tikrai yra.

Prieinu prie durų paklausyti. Džodė susirūpina. Jei anksčiau nebijojo, dabar pradeda.

Ji nustoja įkvėpinėti gurkšneliais ir nejudėdama pradeda atsigauti, bet matau, kad ji visa sudirgusi ir pikta.

— Už durų kažkas šnabždasi, — pranešu.

Ji manim netiki, bet dabar jau bijo.

Už lango kaip tik tuo metu skrenda lėktuvas, todėl sunku ką nors išgirsti. Įdėmiai klausau ir netrukus, tiesiai už mūsų durų, išgirstu akivaizdų policininkų buvimo įrodymą. Puolu prie Džodės.

— Čia jie. Prakeikti farai. Jie čia. Girdėjau traškant jų raciją...

Tą pačią akimirką triukšmas už lango dar padidėja. Bffbffbff bffbff... Panašu į malūnsparnį. Džodė suakmenėja, o aš puolu į kitą kambario pusę, kur keistai plevėsuoja užuolaidos ir jas atplėštu. Iš dangaus mane apšviečia balta šviesa. Malūnsparnio garsas kurtina. Tai panašu į karinio filmo epizodą. Šūdas, matyt, policija mano, kad čia yra tarptautinio masto narkotikų prekeiviai.

Spoksome vienas į kitą sustingę iš baimės.

Tuo metu pasigirsta nauji garsai. Bum, bum, bum, bum, bum. Durys! Pro nejudančią Džodę lekiu per kambarį, giliai įkvepiu, ištraukiu iš tarpdurio rankšluosčius ir plačiai atveriu duris.

Už durų stovi ne vienas policininkas, o visas jų būrys. Žinau, kad kambarys net mėlynas nuo dūmų, kad aiškiai jaučiamas savitas, aitriai saldus kreko kvapas. Kambaryje stovi nuoga sustingusi Džodė, o jos rankoje kreko pypkė. Ant lovos prikrauta pakankamai narkotikų, kad mus pasodintų ilgam. Mums „šakės“.

Į mus žiūri bent dešimt policininkų.