Mark Johnson - Apkvaitę

Kai vėl pažiūriu, jo nebėra.

Eidamas namo prisimenu, kaip būdamas mažas lipdavau laiptais žemyn pasižiūrėti į ant sodo sienos sėdintį ir į mane ledinėmis akimis žiūrintį Džeką Frostą. Niekada neabejojau nei tuo, kad tai Džekas, nei kad jį mačiau.

Kas gi buvo tas šešėlis klube? Kai visi kiti grįžta į darbus, nueinu į Birmingemo viešąją biblioteką. Susirandu knygą apie graikų mitologiją, nes bibliotekininkė pasako, kad ten surašytos seniausios legendos, o aš žinau, kad šešėlis buvo labai senas. Perskaitau apie muzikos, piemenų ir jų bandų dievą Paną, kuris pasirodo, kai groja tyra muzika. Pano dūdos. Panas dažnai lankydavosi Atikoje, kur jauni vyrai lavino kūną ir protą.

Pavadinimų panašumas — Attic ir Atiką, gėjai čia ir jauni vyrukai Senovės Graikijoje, tai, kad šešėlis pasirodė, kai muzika tapo ypač tyra bei žmogaus su ragais paveikslas knygoje mane įtikina, kad mačiau dievą Paną, kad jis dalyvavo mūsų vakarėlyje.

Vėliau, žiemą, vėl nuvažiuoju į DIY vakarėlį, kuris vyksta užsnigto Šefildo slėnio senoviniame akmeniniame klojime. Rodos, kad bosų dundėjimas net įšildo orą. Šoku klausydamas muzikos, staiga ji pasidaro tyresnė. Pano dūdos. Pajuntu, kaip pagrindinė melodija sustiprėja ir iškyla iš garsų jūros. Žvilgteliu. Taip. Štai ir jis. Už DJ Saimono, kuris kartu su visais savo garso prietaisais dabar panašus į mažą kartoninę iškarpą. Panas neturi veido, bet žinau, kad tai jis.

Esu pavartojęs rūgšties, bet nesu euforijoj. Matau tai, kas mane jaudina. Apsidairau — visi jau pasiekė kliedesio fazę. Kiekvienas šoka savo beprotišką šokį. Muzika tokia verianti ir graži, kad vos neverkiu. Vėl pasižiūriu į Paną ir, nors žinau, kad jis grėsmingas bei paslaptingas, bet jis šypsosi mums, savo vaikams, nes jis mūsų draugas ir gynėjas. O tada jis dingsta, bet man gera, kad manimi pasirūpino. Aš esu antikos dalis. Tokį jausmą atskirose kartose patyrė vos keletas žmonių. Man pasidaro aišku, kad šie laukiniai, nuostabūs, nesibaigiantys vakarėliai yra iš kažkokios amžinos legendos. Jaučiuosi ypatingai pagerbtas, kad esu čia ir žinau, kad ir aš, ir šie žmonės esame susiję su antikiniu dievu Panų.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Vėl esu Birmingeme. Sekmadienio vakarą Džodė daro pypkę, o aš ją stebiu. Mintimis iš šio mažo tamsaus kambarėlio vėl grįžtu į tą laukinę erdvę, kur praleidau savaitgalį.

Kai nebeturime Džodės suveikto kreko, noriu dar. Visada noriu, bet šiandien reikia labiau. Būtinai. Po nuostabių pojūčių nemokamame vakarėlyje nebegaliu ištverti pokrekinės paranojos. Bandau atsilaikyti, bet po mane atgaivinusios rūgšties ir ekstazio euforijos, kuri truko kelias dienas, negaliu.

— Eik, — sakau jai, — ir parnešk dar.

Ji žino, ko prašau: eiti į gatvę ir susirasti keletą vyrų.

Ji apsirengia. Džodei nereikia apsirengti kaip kekšei, kad atkreiptų vyrų dėmesį. Tereikia apsimauti džinsus ir jau graži. Ji išeina paslankioti į netoli esantį parką. Laukiu. Išsimaudau po dušu. Vėl laukiu. Gerklė aplipusi kreko pelenais. Buto tyla sustiprina didžiausias baimes ir tamsiausias mintis, kuries apima atsigaunant. Įtariu, ne, žinau, kad Džodė mane apgaus: susiras tris vyrus, o pasakys, kad du arba nueis su kuo nors į mašiną ir man nesakys. Parneš daug mažiau nei galėtų arba neduos man pusės.

Visos šios galimybės mane veikia fiziškai. Atrodo, kad nejučia įsėlino policininkas ir užlaužė man ranką. Greitai apsisuku. Nieko nėra. Vėl apsisuku. Vis tiek nieko. Tik tyla. Žinau, kad taip visada būna atsigaunant po kreko — bet kuriuo momentu tave gali kažkas pačiupti. Tyloje mano paranoja vis didėja. Bijau policijos. Bijau išdavystės. Džodė yra baisi, godi narkomanė kalė, kuri ketina mane apgauti.

Jau ruošiuosi eiti jos ieškoti, bet apačioje pasigirsta žingsniai. Ji atsivedė klientą. Klausau, norėdamas įsitikinti, kad jis nepadarys nieko blogo. Netrukus vyriškis tyliai išeina. Po kiek laiko ateina dar vienas, o dar po kelių minučių Džodė išeina kreko.

Tai pavojinga. Ir ne tik dėl policijos. Pavojinga derėtis. Paduoti pinigus irgi pavojinga. Baisu, kai supranti, kad tave apgavo vietoj kreko pakišę mėtinių saldainiukų, o „šakotis“ pavojinga, nes papjaus. Jei gatvėje perki ir vartoji narkotikus, tau gresia daug pavojų. Dauguma prekiautojų kreku, pradedant seniais jamaikiečiais ir baigiant jaunais verslininkais juoduose BMW, stengiasi nevartoti. Jie liečia kreką tik parduodami. Kol jiems pavyksta atsispirti, jie pranašesni. Nekenčiu tokių.

Kai ji grįžta, esu pasiruošęs Džodei ir krekui.

Ji nusirengia. Apklausiu, kiek uždirbo ir kiek išleido, paskui suskaičiuoju prezervatyvus, o kai įsitikinu, kad ji manęs neapgavo, Džodė pradeda ruošti pypkę.

Narkomanu savęs nelaikau. Narkašai tai tie, kurie badosi ir gyvena gatvėse. Bet kartais pastebiu, kad man reikia daugiau nei kitiems vyrukams. Esu už juos plonesnis, labiau išblyškęs. Aiškiai išsiskiriu iš visos kompanijos, nes Stafordšyriečiai vartoja narkotikus tik linksmindamiesi, o dabar dar ir važiuoja į vakarėlius šiek tiek rečiau.

Markas Daunsas atidžiai žiūri į mane.

— Turėtum mažinti, bičiuli, — sako.

— Hm? — paniekinamai teištariu.

Nenoriu pristabdyti. Visada noriu daugiau. Noriu, kad vakarėlis niekada nesibaigtų. Neįveikiu savo poreikio narkotikams. Nenoriu. Noriu visko, ką galiu gauti. Mano naujieji draugai, keliautojai, bei vakarėlių žmonės irgi tokie pat chaotiški. Jų gyvenimai netvarkingi, o jie patys anarchiški.

Vis dažniau vakarėliuose atsiranda kreko. Nemokamuose vakarėliuose pradeda vartoti sunkiuosius narkotikus. Kai kurie kreko vartotojai ima vartoti heroiną, kad lengviau atsigautų. Pūtimas tai ne badymasis. Vartojam heroiną nuolat ir po kelių dienų pajuntame įspėjamąjį silpną heroino laužimą : jei nebevartoji, krataisi ir jauti skausmą. Valiumas ar alkoholis sumažina tik laužimą. Vienintelė išeitis pasižadėti, kad tuoj suvartosi naują dozę.

Ateina Kalėdos, kurių niekad nemėgau. Esu pas Seiną. Kai mudu su Džode atvažiuojam, jis su savo mergina jau apsvaigę nuo rūgšties. Geriame ir slampinėjame. Ką gi kita gali veikti per Kalėdas? Per televizorių rodo komediją, kur kalakutas šokinėja iš orkaitės. Per Kalėdas taip nuolat vyksta. Vienintelis dalykas, ko nebūdavo anksčiau, yra mano būsena: kraustausi iš proto.

Sėdžiu įsikibęs į fotelio ranktūrius, žiūriu į ekraną ir bijau kalakuto. Visko bijau. Jaučiuosi lyg atsigaučiau po arkliškos dozės. O juk šiandien, nors geriu kaip visada, nevartojau.

Girdžiu balsus. Jie mane gąsdina, iš manęs juokiasi. Kambaryje jaučiu blogį, grėsmę, kurie braunasi į mano pasaulį. Pradedu drebėti, šaukti, klykti.

Visi atitraukia akis nuo televizoriaus ir nustebę žiūri į mane.

— Kas tau? — švelniai klausia Šeinas.

Džodės žvilgsnis paniūra: „Tai Markas pūtė kreką be manęs...“

Aš vos valdausi. Jausmas vis stiprėja, nugali mane. Man gresia pavojus.

— Velnias! — šaukiu. — Ar nematot, kad manęs ateina velnias?

Jie spokso į mane. Girdėtos krekininko kalbos.

— Nusiramink, — sako Šeino mergina.

Ji kažką rezga. Ji pasakys velniui, kur esu. Čiumpu ir užlaužiu jos ranką. Seinas pašoka.

— Markai, kas, po šimts perkūnų, vyksta?

Bet aš per daug drebu ir per daug bijau, kad atsakyčiau. Tai baisiausias atsigavimas po kreko mano gyvenime. O aš jo net nevartojau.