Mark Johnson - Apkvaitę

— Atsiprašau, kad trukdau, pone, — sako vienas iš jų. — Įtariame, kad ant stogo virš jūsų kambario slepiasi pabėgęs įtariamasis.

Aš vis dar esu apkvaitęs, todėl net mano balso tembras aukštas.

— Jo! — cypteliu.

— Ar neprieštarautumėte, jei įeičiau ir pasižiūrėčiau pro jūsų langą?

Palieku duris atviras ir policininkas įeina. Neprarasdamas savitvardos einu pirma jo, kilsteriu lovatiesę ir užmetu ant Džodės. Galima pagalvoti, kad iš kuklumo noriu pridengti jos nuogumą, nors aš, aišku, bandau paslėpti visus narkotikus. Man net pavyksta uždengti kreko pypkę, tebestyrančią nejudančios Džodės rankoje.

— Atsiprašau už sutrukdymą, panele, — mandagiai atsiprašo karininkas.

Atsakyti Džodė neišgali.

Jis nueina prie lango, atitraukia užuolaidas ir apžvelgia stogą, kurį apšviečia virš galvų vis dar kurtinančiai ūžiantis malūnsparnis. Kažką pasako per savo radiją, o tada atsisuka į mane.

— Labai ačiū, pone. Pro čia ant stogo nelipsime, — ištaria. — Atleiskite už įsiveržimą.

Jis išeina pro duris ir prisijungia prie saviškių, kurie bandė pažvelgti vidun. Uždarau duris. Žingsniai nutolsta. Malūnsparnis nuskrenda. Po kelių minučių įsivyrauja tyla. Džodė vis dar negali pajudėti.

Nekalbame. Nežiūrime vienas į kitą. Nedarome nieko.

— Man gana, — galiausiai sakau. — Baigiau. Šiąnakt kreko nebepūsiu. Niekad nebepūsiu.

Kad nusiraminčiau, paimu suglamžytą foliją su heroinu. Pučiu grynos paranojos pypkę, o kai baigiu, policininkai jau ir mano galvoje, ne tik už durų. Niekada nebegalėsiu pūsti šito mėšlo, nejausdamas šlykščiai stingdančios baimės. Jei šiandien papusiu dar, baimės nebesuvaldysiu.

Pagaliau Džodė atsigauna.

Ji prakalba:

— Aš nemetu.

— Bet kai policininkai pagaus tą vyruką, jie grįš. Jie visi užuodė kreką.

— Aš nemetu, — pakartoja Džodė.

Aš juk sakiau, kad ji kokainistė.

Užmiegu, o ji pučia toliau, nuolat mane žadindama, kad ją nuraminčiau.

— Palik mane ramybėje, — sakau. — Noriu rytoj atsikėlęs nebeprisiminti, kas čia įvyko.

Bet Džodė persigandusi ir bijo vis labiau ir labiau. Ji kabinasi man į ranką.

— Nemiegok, Markaiiiiii. Būk geeeeeeras.

— Nustok pūsti , tada viskas bus gerai ir tu užmigsi.

— Nepalik manęs vienos!

Isteriškai kūkčiodama ir šūkaudama, ji vis mane tampo, o atsimerkęs pamatau, kad baimė ją pavertė sene. Tai nebe ta gražioji Džodė. Siaubas ją žiauriai pasendino. Ji guli ant lovos raudodama, o aš bjaurėdamasis nustumiu ją nuo lovos. Staiga lyg nuotraukoje pamatau savo tėtį — jo lūpa paniekinamai patempta, o ant grindų, prie jo kojų, raitosi ir kūkčioja mama. Kaipgi vėl tai atsitiko? Pirmą kartą tai atsitiko, kai kreką įmečiau į tualetą. O dabar vėl. Tapau savo atšiauriuoju tėčiu, o Džodė pasidarė panaši į mano mamą. Ar ji visada tokia buvo, ar tokia pasidarė dėl manęs?

Vis dar jausdamas šleikštulį, bandau užmigti, bet negaliu, nes laukiu policijos. Jie negrįžta. Rytą išsiregistruojame, sėdame į traukinį ir grįžtame į savo ramų gyvenimą.

Bandau įveikti potraukį naudodamas prirašytus narkotikus ir klaikiai gerdamas. Gyvenu iš pašalpos ir dar bent kiek prisiduriu po truputį pardavinėdamas narkotikus. Norėdamas susitvarkyti gyvenimą, nusprendžiu susirasti nuolatinį darbą. Darbas prekybos centro kepykloje yra pirmas rimtas žingsnis. Mama turi naują butą Kendele. Betanė apsigyveno su vienu iš savo vaikinų, taigi gyvenu pas mamą, kambaryje į gatvę, tarp visokių dėžių.

Vieną šeštadienio rytą pabundu patenkintas, nes jau gavau savo pirmą atlyginimą. Kai atitraukiu užuolaidas, pamatau šviečiančią saulę. Prieš langą parkas, o ten graži mergina, kurią pažįstu. Tai Rouzė. Kartu mokėmės mokykloje. Būdama keturiolikos, ji pabėgo iš namų ir prisijungė prie kažkokių keliautojų17. Pasirodo, ji grįžusi. Atrodo puikiai stovėdama parke su kažkokiu vaikiuku. Saulės spinduliai žaidžia jos ilguose ruduose plaukuose.

Apsirengiu ir einu į parką su ja pasikalbėti. Ji mane prisimena, o tada papasakoja grįžusi į Kendelą, kad išsivaduotų iš heroino. Suprantu ją ir užjaučiu, nes ir aš čia, Kendele, bandau sureguliuoti savo gyvenimą. Mūsų abiejų nuomone, mesti tikrai sunku. Paskui mes sėdame į jos sesers automobilį su mano atlyginimu ir jos sesers vaiku ir važiuojame į Mosaidą susiveikti narkotikų.

Grįžtame su kokainu ir heroinu, kuriuos slapta įsinešame į jos namus. Tėvų nėra, o ji turėtų prižiūrėti sesers vaiką. Pasodiname vaiką prieš televizorių, suvartojame visus narkotikus, o paskui permiegame Rouzės viengulėje lovoje. Tai mūsų pirmasis pasimatymas.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Rouzė kilusi iš rimtos, bet nelabai turtingos šeimos. Tėtis dirba fabrike, o ji jauniausia iš šešių vaikų. Rouzė nešioja ilgas sukneles, groja keltiška dūdele ir mėgsta liaudišką muziką. Ji dar ir amatininke: jau pagamino porą medinių, arkliais traukiamų, kaimiško stilius vežimų. Visai viena jais apkeliavo visą Angliją. Rouzės nuomone, keliauti galima tik arkliais. Vėliau ji vežimus brangiai pardavė, o didžiąją dalį pinigų tikriausiai išleido narkotikams.

Rouzei nebuvo lengva, kai ji paliko namus: turėjo problemų su policija, ant jos kažkas užvažiavo, kai ji miegojo laukuose, o dabar ji įjunkusi į heroiną.

Mūsų santykiai netrukus pasidaro labai rimti. Mano gyvenime Džodei vietos nebeliko. Rouzė yra tikroji mano gyvenimo meilė. Mudu puikiai leidžiame laiką. Persikraustome į butą Kendele, dirbu kepykloje, o laisvu laiku remontuoju seną furgoną. Kartais, kai turime laisvų dienų, išvažiuojame juo pasivažinėti. Sustojame miške, atidarome duris nakčiai ir atrodo, kad į vidų ateina žvaigždės. Jos ryškiai kvepia durpėmis kaip medžiai ar velėna. Prie lovos užsidegame žvakes ir gražus Rouzės kūnas maudosi jų švelnioje šviesoje. Narkotikai, kuriuos vartojame, sustiprina jausmus. Rouzė puiki, pasaulis puikus, dabar viskas yra mūsų.

Heroiną Rouzė leidžiasi. Ji negali nustoti, nes kai liaujasi, rimtai suserga. Taigi, kai ji šalia, tai ir heroinas šalia. Aš irgi dažnai jį pūčiau, bet dabar, kaip ir Rouzei, jis tampa mano gyvenimo dalimi.

Heroinas geras narkotikas, kuris šiltai apkabina ir susiraito manyje kaip meilė. Labai labai greitai jis man ne tik patinka, aš tiesiog nebegaliu be jo. Bet skirtingai nei Rouzė, nesu narkomanas. Narkomanai silpni, o aš stiprus. Be to, aš niekada nepadariau klaidos ir jo nesileidau. Nieko nesileidau. Slapta netgi niekinu tuos, kurie badosi. Negi jie nesupranta, kad pradėjus nebus galo? Kartais, kokiame nors vakarėlyje, mane supa žmonės, kurie įsišvirkščia, o aš pučiu kartu su jais, bet adatos neliečiu. Didžiuojuosi, kad išvengiau adatos spąstų.

Nors man, žinoma, įdomu, ką tada jauti.

Manau, turėtų būti gerai, nes kitaip jie to nedarytų.

Kai trečią valandą ryto pabundu eiti į darbą kepykloje, lauke tamsu ir šalta. Klausiu savęs, kodėl turiu lipti iš lovos. Iškišu vieną koją, kuri tuoj pat pajunta ankstyvo ryto žvarbą. Įtraukiu ją atgal po patalais. Rouzė miega. Lovoje šilta. Užsimerkiu ir miegu toliau.

Kai nubundu vėl, pro langą šviečia saulė. Kambaryje šilta. Pasirąžau. Šalia jaučiu gulinčią Rouzę. Kai dviem žmonėms reikia narkotikų, keltis vidurnaktį ir kartu su niūriais žmonėmis, kurie mažai uždirba, eiti į darbą, nėra geriausias būdas jų gauti. Ne, geriausias būdas yra pirkti ir pardavinėti savo narkotiką. Pardavinėdamas užsidirbi ir pasipildai atsargas. Kam to pastovaus darbo reikia? Kas nori visą dieną miltuotis rankas? Velniop.