Mark Johnson - Apkvaitę

Nors ji ir toliau protestuoja, išvažiuoju į Birmingemą. Denis ir gal dar kokie keturi penki kaliniai manęs jau laukia. Nesunku suprasti, kad tai klestintys gangsteriai, kuriems reikia patikimo narkotikų kurjerio, kol jie sėdi, o Denis pasakė, kad manimi galima pasitikėti.

Labai jaudinuosi, kol gangsteriai aiškina, ką turėsiu daryti, bet kaip ir Denis stengiuosi atrodyti ramus.

— Dabar mes tokie kaip jie! — man išeinant šnabžda Danielius, o jo mėlynos vaikiškos akys net spindi išbalusiame veide.

Matau, kad jis jau skaičiuoja, planuoja, mąsto, o smilkinyje pulsuoja dirbančias smegenis maitinanti vena.

— Mums pavyko, drauguži. Dabar pardavinėdami narkotikus tapsime milijonieriais, — netveria juoku Danielius.

Man pažįstamas tas juokas: jis visada šitaip nervingai kikendavo, kai apiplėšinėdavome žmones.

Pasirodo, gangsteriai susiję su Rytų Europos narkotikų prekybos tinklu ir dabar sėdėdami kalėjime turi viską suorganizuoti. Kurjeris turi pakelėse susitikti su niekuo neišsiskiriančiais žmonėmis, panašiais į stogdengius ar santechnikus, kurie savo furgonais veža pramoninį narkotikų kiekį. Tada persikrauti narkotikus į savo transportą ir išvežioti kitiems narkotikų prekeiviams po Vakarų Midlendus. Mano furgonas turi būti paruoštas taip, kad atrodytų, lyg aš pervežu supakuotus gultus, nors pervežinėčiau supakuotas ekstazio tabletes.

Tai labai pelninga, bet kartu ir pavojinga. Jaudinantis ir gąsdinantis nuotykis. Man mokės už narkotikų pervežimą ir tuo pačiu metu aš dar papildomai užsidirbsiu pakeldamas kainą po penkiasdešimt pensų už kiekvieną piliulę. Nuo kiekvieno tūkstančio gausiu po penkis šimtus svarų. Arba kiekvieno perdavimo metu po kelias „pamesiu“ ir paslėpsiu Kiderminsterio kanalizacijoje netoli Denio namų. Labai greitai turėsiu savo atsargų, o kai parduosiu, pusę pinigų atiduosiu Deniui.

Rouzė važiuos su manim. Mudu atrodysim lyg nerūpestingi studentai, o ne kaip narkotikų prekeiviai, kurių furgonas iki pat stogo prikimštas ekstazio. Rouzė nemano, kad tai smagu. Ji įsitempusi kaip styga. Iš baimės jai plaukai stojasi piestu. Giliai širdyje aš irgi bijau, bet neprisipažinsiu.

— Šitie vyrukai tau sulaužys kojas, jei nuspręs, kad esi nebenaudingas, — sako man Rouzė, o mums už nugarų barška narkotikai. — Mažiausiai.

Patraukiu pečiais. Negi ji nesupranta, kad dabar irgi esu stambi žuvis?

— O jei mus sustabdys policija, sėsi iki gyvos galvos.

— Nesustabdys.

— Danieliui nerūpės.

— Jis mano draugas.

— Ar jis dvidešimt metų lankys tave kalėjime? Ar tai tu vadini draugyste?

— Tu nesupranti mūsų draugystės. Tai garbės klausimas.

Garbė? Mano žodžiai skamba kaip tikro gangsterio, kokiu ir noriu būti. Bet, tiesą sakant, mudu su Danieliumi ir į pragarą eitume susiėmę už rankų.

— Man tik vienas dalykas aiškus: ne jis gaus iki gyvos galvos.

Aš, žinoma, narkomanas, bet galiu save taip kontroliuoti, kad net Rouzė kai ko nežino. Šitoks gyvenimas sudaro sunkumų. Narkotikus turiu slapta pirkti ir leistis. Turiu juos slėpti. Dabar leidžiuosi ne tik heroiną, bet ir kokainą bei kreką. Jei pradedi, leidies bet ką. Rūkymas, uostymas ar rijimas nebetenkina. Nebegali žiūrėti, kaip pusė narkotiko išnyksta ore. Nori, kad viskas patektų tiesiai į venas, nes tik tai yra tikras kaifas.

Vieną savaitgalį, kai man klaikiai nusibosta Rouzės verkšlenimas, be to, noriu ramiai ir saugiai, be jokių žiūrovų, susišauti, apsilankau pas Birmingemo prostitutę. Nešneku apie pigias mergšes, kurios sėdi Balsall Heath‘o languose. Iš tokių piemeniškų nuotykių jau seniai išaugau. Turiu galvoje klasišką merginą. Tai graži kinė, o kai pasakau, kad prekiauju narkotikais, ji nepatiki. Aš jai parodau penkis šimtus ekstazio tablečių ir ji jau mano. Prekiavimas kartais paglosto savimeilę. Visą rytą praleidžiu su prostitute. Jos puikioje mansardoje susileidžiu kreką ir heroiną. Gera. Nemėgstu vartoti vienas, o šiomis dienomis taip būna dažnai.

Bet Rouzė irgi turi paslapčių, kurias man išduoda vienas iš tų narkotikų prekeivių, kurie perka iš manęs. Pasirodo, kad tuo metu, kai aš prekiauju, Rouzė slapta ateina pas jį ir prašo heroino. Labai susirūpinu, net įsiuntu: tuoj visi sužinos, kad mano mergina narkašė. Tada pradės galvoti, kad ir aš toks, o jei aš narkašas, tai negaliu būti kurjeris, nes esu nepatikimas.

Kai tik sužinau apie Rouzės darbelius, visiems matant žiauriai ištempiu ją už plaukų iš furgono ir visaip iškeikiu. Gyvybiškai svarbu, kad visi manytų, jog esu ne toks. Žinoma, esu ir įniršęs: pirmą kartą gyvenime turiu lengvą, pelningą darbą ir kiek noriu narkotikų, o ji viską pastatė ant kortos.

Uždarau ją furgone ir niekur neišleidžiu.

— Tu sugriovei mano sušiktą gyvenimą, — urzgiu.

Ji verkią. Kuo ji isteriškesnė, tuo aš bjauresnis. Rankomis daužydama furgono sienas, ji klaikiai rauda, o aš jaučiu tik pasišlykštėjimą, ir vėl mano akyse nekenčiamas vaizdas: fermoje, ant mūsų namo grindų, verkia ir dejuoja mama, o šalia jos šaltas kaip akmuo tėvas, kurio akyse pasišlykštėjimas. Mama buvo beprotė. Tėtis buvo beprotis. Kaipgi viskas atsitiko? Kaip aš galėjau tapti tėčiu? Ir kaip Rouzė, mano gyvenimo meilė, pavirto mama? Ar mes irgi išprotėjome? Ar Rouzė jau buvo tokia, kai ją sutikau, ar tai aš ją tokia padariau?

Manau, kad nuveikiau pakankamai, kad apgaučiau narkotikų prekeivius, su kuriais dirbu. Jie turėjo patikėti, kad manimi galimą pasikliauti, nors mano mergina ir narkašė, bet aš ne. Tačiau jaučiu, kad žmonės aplink šnabždasi. Visų baimė auga, nors jos jau ir taip buvo pakankamai, nes čia sukasi dideli pinigai, nuolat baisu policijos, o gangsteriai taip pat kelia grėsmę.

Žinau, kad triukšmas apie mane pasiekė Denį ir gangsterius, kurie iš kalėjimo vadovauja operacijai, nes nutinka kai kas keisto.

Vos tik telefonu pašneku su Nilu, jis tuoj man perskambina.

— Vos tik baigėme kalbėtis, man paskambino kažkoks vyrukas ir klausinėjo apie tave.

— Ko klausinėjo?

— Klausinėjo apie tuos dalykus, kuriuos mes aptarinėjome.

Taigi, jie klausosi mano pokalbių telefonu. Gangsteriai tikrina kiekvieną mano perdavimą. Bus blogai.

— Kaip manai, koks tai buvo vyrukas? — klausiu Nilo.

— Nejuokaujantis.

— O Viešpatie! — suaimanuoja Rouzė, kai jai papasakoju. — Reikia dingti.

Apimta nevilties ji persibraukia ranka galvą ir jos sauja pilna plaukų, o akys baimės.

Žinau, kad ji teisi. Gangsteriai prieš mane. Denis prieš mane. Laikas sprukti.

Parduodu pusę tų ekstazio tablečių, kurias buvau pavogęs mums su Danieliumi, sėdame į furgoną ir patraukiame į šiaurę. Iki dugno spaudžiu greičio pedalą, o po kelių valandų pasigirsta telefono skambutis.

— Turėjau atiduoti visas tas sušiktas ekstazio tabletes, kurias man pardavei! — išgirstu narkotikų prekeivio, su kuriuo ką tik išsiskyrėme, persigandusį balsą. — Būrys žaliūkų apsupo namą, pro pašto dėžutę pripylė benzino ir pasakė, kad padegs, jei neatiduosiu. Sakė, kad jos ne tavo.

Iki to laiko esam toli nulėkę M6 greitkeliu. Rouzė buvo teisi — išvažiavome ne per anksti, mano brolis Danielius atsisuko prieš mane. Jis su gangsteriais.

Ilgą laiką nepratariame nė žodžio, o artėdami prie Kendelo, kai vėl pradedame jaustis saugiai, imame bartis ir prisakome viens kitam baisių dalykų (taip būna visada, kai baramės). Aš net išsuku iš greitkelio ir sustoju, kad galėčiau ją rimtai aprėkti. Rouzė pradeda verkti. Šaukiu dar garsiau.

— Kas tau yra? — piktai šaukiu. — Visas šias dienas tu nieko daugiau nedarai, tik verki.