Mark Johnson - Apkvaitę

Paskui esu žeminamas. Nesu gėjus. Kodėl leidau jam tai daryti? Ar man rūpi? Ar turėtų rūpėti? Suvartojau tiek narkotikų, kad nebežinau, kas esu ir nebeturiu jokių moralinių principų. Esu žuvęs. Man gėda. Sėdu į pirmą lėktuvą ir skrendu į Londoną, atgal pas savo meilę ir paguodą — heroiną.

Žinodamas, kad tuoj būsiu ten, kur lengvai galima gauti heroino, pradedu laužtis. Sėdžiu lėktuve, drebu, stengiuosi užgniaužti siaubinguosius simptomus, o jie plinta kaip miško gaisras, nors praėjo jau beveik aštuoni mėnesiai man nežmoniškai besistengiant atprasti. Mano kūnas, protas, kiekviena mano kūno dalelė, molekulė, kraujo ląstelė žino, kad pasibaigus šiam skrydžiui bus heroino. Persekiojamas prisiminimų, ką padariau ir ko nepadariau, sėdžiu kėdėje kaip prilipintas ir prakaituodamas bei seilėdamasis laukiu, laukiu, laukiu, kada pagaliau lėktuvas nusileis. Visada, po šimts velnių, laukiu savo narkotiko, bet tokio sunkaus laukimo dar nebuvo.

Išeinu iš oro uosto ir pamatau laukiančią Rouzę. Ant priekinės automobilio sėdynės narkotikai, o ant užpakalinės Džekas, bet aš jo beveik nematau, nes matau tik narkotikus. Jau po akimirkos adata mano rankoje. Palengvėjimas, šiluma, atsipalaidavimas. Narkotikas mane sveikina sugrįžus į jo karalystę. Visą skrydį mane kankinęs siaubas bei pasišlykštėjimas savimi išgaruoja. Vėl esu žmogus. Viskas bus gerai.

Tik dabar galiu apžiūrėti ir apkabinti savo Džeką. Jam dar nėra aštuoniolikos mėnesių, bet jis jau labiau berniukas, o ne kūdikis. Šviesiaplaukis, mėlynakis. Net aš matau, kad jis panašus į mane. Jis toks, koks kažkada buvau. Manęs nepažįsta, todėl žvelgia tiriančiu žvilgsniu. Mano gražusis sūnelis.

Kaip visada grįžtame į Kendelą. Nepasikeitė nei pilkos gatvės, nei pilkas lietus, nei mūsų santykiai: ir toliau vis pykstamės. Rouzė nebeištveria mano chaotiško, narkotikais perpildyto gyvenimo ir kartu su Džeku vėl išvažiuoja pas tėvus. Prie kirpyklos susirandu apleistą kambariūkštį.

Dabar jau pripažįstu, kad be heroino nebegaliu gyventi. Man jo reikia. Vartoju ir kreką, kuris Amerikoje man pakeitė heroiną. Labai greitai aš ne tik vartoju, bet ir vėl prekiauju. Ir ne mažiau nei anksčiau. Daug daugiau.

Jei negaunu savo narkotiko, siaubingai laužiuosi. Heroinas mano meilė, mano meilužė. Kai per ilgai su ja nebūnu, ji klausia: „Tai ką, palieki mane? Nepalik!“ Ji priverčia mane taip kentėti, kad visada grįžtu, nes žinau, jog tik ji man gali palengvinti kančias. Ji mane atstato, atnaujina, grąžina į normalų gyvenimą. Tik ji gali leisti man ir vėl funkcionuoti. Ji man nieko neduoda, jokio malonumo. Kai ją atgaunu, beviltišką praradimo jausmą pakeičia palengvėjimas. Jei noriu malonumo, kartu su heroinu vartoju kreką. Jei noriu užkaifuoti, kartu su heroinu vartoju valiumą ar mogadoną, nes mano meilužė nėra dosni: nori, kad grįžčiau, bet nieko neduoda.

Iš sesers pasiimu savo įrašų kolekciją, nes savo kambaryje noriu jaustis jaukiau. Dar čia yra viengulė lova ir televizorius. Kartais Rouzė man leidžia atsivežti Džeką. Šįvakar mudu užmigome ant mano viengulės lovos. Esu apkvaitęs nuo heroino. Televizorius įjungtas. Kai šiek tiek atsigaunu, per televizorių išgirstu susirūpinusį balsą, kuris praneša apie princesės Dianos mirtį. Vėl užmiegu. Turbūt susapnavau. Bet rytą daugybė rimtų veidų patvirtina šią informaciją. Žmonės verkia. Džeko sauskelnės beveik krenta, nes yra perpildytos, bet man taip viską skauda, kad neturiu jėgų jų pakeisti. Kad atsigaučiau, turiu susišauti, bet negaliu atsikelti. Dar daugiau žmonių verkia. Pro langą matau, kad pasaulis — pilka, drėgna, depresiją kelianti vieta.

Džekas prie manęs prisiglaudžia, bet aš jį nustumiu. Jis pradeda lakstyti po kambarį, viską versdamas aukštyn kojom, bet aš nieko daugiau negaliu padaryti, tik šaukti. Nuo triukšmo man dar labiau įskausta galvą.

— Raminkis! — užrėkiu ir užsimerkiu.

Tyla. Atmerkiu vieną akį. Džekas žiūri į manė. Užsimerkiu. Žinau, kad jis lipa ant lovos. Jaučiu, kaip jo rankytės tempia paklodes. Paskui labai labai lėtai jis lipa per mane. Jo pirštukai juda labai atsargiai. Lyg aš būčiau ugnikalnis, kuris gali išsiveržti bet kurią akimirką. Jis mane apkabina. Slapčia. Kad nepajusčiau.

To jau per daug. Nebegaliu pakęsti. Negaliu ištverti šio dėmesio, jo spaudžiančių rankų, to, kad jis nori kažkokių daiktų, dėmesio, reikalauja meilės, vėl kažko nori, prašo, klausia, reikalauja. Per daug skaudu. Skaudu, nes nieko negaliu jam duoti. Mano paties poreikiai per dideli. Visą energiją sunaudoju savo poreikių tenkinimui.

Nustumiu jį šalin. Jis pasižiūri į mane net nenustebęs: to jis ir laukė. Taip mūsų šeimoje elgiasi tėčiai.

Išsivelkame laukan, kad galėčiau susiveikti. Kai įsigyju, sustabdau automobilį pakelės aikštelėje. Ji beveik tuščia, tik kitame jos gale stovi sunkvežimis. Vos per keletą pėdų nuo mūsų taip greitai lekia automobiliai, kad mūsiškis net dreba.

Džekas verkia, nes nori valgyti. Turiu maišelį saldainių. Džeką palieku sėdintį priekinėje sėdynėje, o pats nueinu į galą. Man taip dreba rankos, kad niekaip negaliu atplėšti sušiktų saldainių maišelio. Kaip gyvulys prakandu ir numetu vieną Džekui. Jis iš karto nutyla. Tai jo dozė. Dabar jis užsiėmęs: bando saldainį išvynioti, o aš tuo metu triūsiu prie savojo maišelio. Mano venos geros. Visi mano draugai jų pavydi. Jau dveji metai vis varau į tą padą tatuiruotę ant savo rankos ir man net nereikia turniketo. Man nereikia ilgai baksnoti su adata kaip Rouzei.

Kaip tik šildau šaukštą, kai pastebiu, kad Džekas apsisuko kėdėje ir bando pamatyti, ką aš darau. Numetu žiebtuvėlį ir metu jam kitą saldainį, kurį jis pačiumpa ir daugiau nebesistengia pasižiūrėti, kuo tėtis užsiima. Prieš įsmeigdamas adatą, numetu jam dar vieną saldainį, kad turėdavau dar keletą akimirkų ramybės. Kai jis siekia saldainio, pamatau jo išbalusį, pavargusį, nesveiką veidelį. Tai veidas vaiko, kurio tėvų dėmesys baigiasi sulig adatos smaigaliu. Viduje atsiveria tuštuma. Mane apima gėda. Yra tik vienas būdas to nejausti. Ačiū Dievui už šią adatą.

Rouzė mato, kad visas mano gyvenimas tai tik vartojimas. Ji žiūri į mano apšnerkštą kambarį su panieka.

— Kas tai? — klausia už lango išgirdusi vis pasikartojantį švilpimą.

Ji patraukia nuo lango juodą plastikinį šiukšlių maišą. Po langu, apšviestas ryškios neoninės kirpyklos iškabos, atsisukęs į mano langą apsiseilėjęs heroinisto veidas. Jo akys bereikšmės. Jam reikia tik dozės. Kendelas nebėra tas užkampis, kuriame negausi narkotikų. Daugybė mano bendraamžių yra narkomanai ir jie žino, kur galima „pataisyti sveikatą“...

— Pirkėjas švilpia. Kad nereikėtų skambinti į duris, — paaiškinu.

Rouzė vis nenoriau palieka Džeką pas mane. Ne ilgiau nei pati susiveikia. Bet šiandien, po ilgų derybų, ji ir vėl palieka Džeką visai dienai. Užtikrinu, kad viskas bus gerai. Meluoju. Iš tiesų jaučiuosi blogai, klaikiai, bet viskas bus gerai, kai susišausiu. Pasakau jai, kad eisim į parką, bet išlekiu su Džeku į Mokamą, kad susiveikčiau. Grįžtu su puse gramo.

Džekui nuobodu. Visą laiką jis sėdėjo mašinoje, o dabar grįžome į mano kambarėlį ir jis šėlsta. Pavargstu jį stebėdamas. Tai jis nori šito, tai ano. Minutę su kuo nors pažaidžia, o paskui jam nusibosta. Jis verkia. Pridirba sauskelnes. Viskas dunda nuo jo pašėlusio lakstymo. Jis neklauso protingų paaiškinimų ir nereaguoja į šauksmus. Negaliu su šiuo dvimečiu susitvarkyti. Myliu jį be galo, bet labiausiai tada, kai jis miega. Tada jo apskritas veidelis atrodo nekaltas, o kūnas ramus. O dabar aš su juo nesusitvarkau.