Mark Johnson - Apkvaitę

Einu į virtuvę ir išsiverdu visą heroiną, kurį parsivežiau. Pusę gramo. Kai ateina palengvėjimas, išgirstu Džeką šaukiant, o kai jis ima šaukti dar garsiau, atsimerkiu. Guliu ant grindų. Kodėl? Kambary baisus triukšmas. Adata vis dar mano rankoj, bet už lango tamsu. Vakaras?! Viešpatie mielaširdingas! Matyt, atsijungiau. Kiek laiko čia guliu?

Kai tik suprantu, kad užsirakinęs kambaryje su Džeku visą dieną išgulėjau be sąmonės, suvokiu, kad triukšmas, kurį girdžiu, yra žmonių balsai. Girdžiu šauksmus, klyksmus, verksmą. Dar girdžiu, kad į duris kažkas beldžia. Kažkas spardo duris. Šiaip ne taip atsistoju. Atsirėmęs į duris,. Džekas isteriškai klykia, o jo sauskelnės krenta. Kai pakeliu jį ant rankų, pajuntu, kad nuo šlapimo ir ašarų jis šlaput šlaputėlis. Atrakinu duris. Už jų stovi pikta ir perbalusi Rouzė. Matau tik jos šauksmo iškreiptą veidą. Ji puola prie manęs, nori suduoti, čiumpa iš mano rankų Džeką ir tuo pat metu vis klykia. Už jos, spoksodami į mane, stovi kaimynai. Jie tyli.

— Ką tėvelis darė? — griežtai klausia Rouzė.

Tikiuosi, kad kaimynai nesupranta, ką raudodamas lemena Džekas:

— Tėvelis miegojo ant grindų.

Man labai gėda. Prisimenu viską ištisas savaites. Daugiau nebesiginčiju su Rouze, kai man neleidžia susitikti su Džeku. Net per Kalėdas.

Kalėdų rytą atsikeliu pusę septynių. Lauke tamsu ir šalta. Mano viduje irgi. Esu geležinis žmogus, padarytas iš šalto metalo. Niekas nemato geležinio žmogaus. Tamsoje einu tuščiomis, varpų skambėjimo pripildytomis gatvėmis į Rouzės tėvų namus.

Kai ateinu, apačioje jau dega šviesos. Tikiuosi, nepavėlavau. Per sodą prisėlinu prie plyšio užuolaidoje. Matosi nedaug. Prispaudžiu nosį prie stiklo. Labai šalta. Negaliu kvėpuoti, nes iškvepiamas garas kliudo matyti.

Eglutė. Blizgančios dekoracijos. Įvairiaspalvės lemputės. Žengiu žingsnį kairėn, paskui dešinėn, kol surandu tinkamą vietą ir prispaudęs skruostą prie rėmo viena akimi pamatau pižama apsirengusį Džeką. Matau ir Rouzę. Ji pakelia galvą ir aš greit pasitraukiu atgal, bet ji manęs nepamatė. Vieną po kitos ji duoda Džekui dovanas. Jis plėšia nuo jų popierių ir jį glamžo. Jis susižavėjęs pačiu popieriumi, dovanų išvyniojimu. Rouzė švelniai bando sudominti jį pakuočių turiniu. Pradėjęs apžiūrinėti jis vis labiau jaudinasi. Ima karštligiškai šokinėti. Šypsausi, nors nuo šalčio jau kalenu dantimis. Jei būčiau kartu su juo, pakeičiau, tvirtai apkabinčiau jo rankytes ir kojytes, kad nors sekundei jis nurimtų.

Girdžiu jo aukštą balsiuką ir Rouzės tildantį. Jis per mažas, kad ką nors suprastų apie Kalėdas. Jis gal net per mažas, kad ką suprastų apie dovanas, bet vis tiek noriu pamatyti, kaip išvynios maniškę. Tai Žmogaus-voro kostiumas.

Nebematau jų. Mano metalinis kūnas labai šaltas. Toks šaltas, kad beveik jo nejaučiu. Nejaučiu nieko. Laukiu. Klausau. Laukiu, kol staiga pasirodys Žmogus-voras, bet vietoj to kambarys dar labiau nušvinta: atsikėlė Rouzės tėvai ir lipa laiptais žemyn. Iš aplink mane pasikeitusio oro suprantu, kad baigia išaušti. Turiu eiti, nes jie mane pastebės. Paskutinį kartą pažvelgiu į šiltą kambarį. Nematau Rouzės. Nematau savojo Žmogaus-voro. Jis nežino, kaip aš jį myliu ir nežino, kad esu čia.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Ežerų rajone daug miškų. Kai kurie seni, plačialapiai, pilni gyvybės. Kiti šiuolaikiškesni — spygliuočių, kur eilėmis susodintų medžių kamienai tiesūs. Ten sunkiai prasiskverbia šviesa, beveik nėra gyvūnijos. Man patinka vietos, kur auga daug medžių ir ateityje ten praleisiu daug daugiau laiko. Vienam senam mokyklos draugui padedant, mane priėmė į kažkokią miškininkystės kompaniją dirbti medžių chirurgo stažuotoju.

Esu pasiryžęs nebevartoti heroino, todėl galėsiu tapti geru medžių chirurgu. Ieškodamas pagalbos, aplankau Kendelo narkomanų reabilitacijos centro patarėją. Jis duoda knygą Ką daryti, jei esi priklausomas nuo heroino, kuri turėtų man padėti. Joje daug kartoninių figūrėlių, kurios bando ištverti laužtuves valgydamos šokoladą, gerdamos arbatą ar besimaudydamos karštoje vonioje. Kartoninės figūrėlės atrodo kitaip, nei jaučiuosi. Jos — laimingos. Bandau įsivaizduoti esąs viena iš jų. Prisileidžiu vonią karšto vandens. Nepadeda.

Patarėjas siunčia mane pas daktarą, kuris išrašo metadono. Manoma, kad tai padeda atprasti nuo narkotikų, bet iš savo patirties žinau, kad atprasti nuo metadono sunkiau negu nuo heroino. Vis tik receptą pasiimu. Yra dar vienas dalykas, kuris visada padeda— alkoholis.

Naujasis darbas man patinka. Nuo tų laikų, kai Kiderminsteryje rinkau kaštonus ar lankiausi pamiškėje stovinčiuose Albutų namuose, man visada rūpėjo medžiai. Patinka miško ramybė, besikeičiantys tamsūs ir saulės nušviesti plotai, nepaprastas vertikalaus gamtovaizdžio grožis. O dabar medžiai padės man tapti geresniam.

Kai įlipi į didelį medį, patenki į kitą pasaulį su savita aplinka, kurioje verda laukinis gyvenimas: paparčių laukeliai, vabzdžių kolonijos, čiulbantys paukščiai. Kamienas didžiulis, gruoblėtas ir toks masyvus, kad tave išlaiko, kai įeini į jo pasaulį. Apsirišu virvę ir prisisegu apsaugas.

Vos pakilęs nuo žemės, visą savo dėmesį nukreipiu į lipimą: kur judėsiu toliau, koks kitas etapas, kur bus rankos, kojos, virvė, ar pavyks sėkmingai užmesti kilpą ant kitos šakos. Kopiant reikia galvoti tik apie judėjimą. Tą ir darau, nesvarbu, koks pagiringas bebūčiau ar kaip smarkiai laužčiausi. Išmokstu, kad visada judi turėdamas tikslą, kurį bus nelengva pasiekti. Tvarkingai, neskubant. Man tai patinka. Tiesiog turiu lipti aukštyn, nes toks gyvenimas.

O kai užlipu daugiau negu šimtą pėdų, nors ir bijodamas, sustoju, atsiremiu į šaką ir žiūriu iš medžio pasaulio. Sužinau tai, ką kiti jau žinojo: Ežerų rajonas gražus. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai įvertinau, nes ši vieta, kai buvau vaikas, man siejusi su liūdesiu bei įkalinimu, o vėliau čia grįždavau, kai „nuvažiuodavo stogas“. Dabar, besigėrint vaizdu iš medžio aukštybių, man užgniaužia kvapą.

Apžvelgiu miškų skraistę apačioje, kur medžiuose matau dar bent trisdešimt žmonių su baltais šalmais, girdžiu grandininių pjūklų žviegimą. Tada prisimenu irgi esąs arboristas18, o tiksliau, mokausi tapti kvalifikuotu arboristu, ir pasijuntu puikiai. Šiandien mes atliekame valymą, kurį vykdo Nacionalinė gamtosaugos kompanija. Elektros įtampos galingumas 400 000 voltų. Kai metame nupjautas šakas žemyn, įtampa išjungiama, bet vis tiek turime rišti šakas labai atsargiai, kad nepaliestume laidų. Nacionalinė gamtosaugos kompanija turi leidimą „nužudyti“ medį, su kuo aš nesutinku, bet tik šitaip tapsiu kvalifikuotas. Atlieku savo darbą, bet stengiuosi būti medžiui kuo švelnesnis. Mūsų brigadoje visi vyrukai jaučiasi kaip aš.

Labai stengiuosi per praktinius užsiėmimus, o vakarais dar mokausi. Man pasisekė, kad mane moko geriausi arboristai šalyje. Dirbdamas šį darbą, pirmą kartą pradedu save vertinti, nes man sekasi. Yra tik viena problema. Be heroino negaliu gyventi. Net su metadonu. Net gerdamas. Nubundu iš ryto su mėlynėmis paaky, žinau, kad mušiausi, bet buvau toks girtas, kad neatsimenu, su kuo ir kodėl. Manyje atsiveria plyšys ir klausiu savęs, kas esu. Girtuoklis, kurio nelanko mama, kuris miega su moterimis, bet neturi merginos, kuris be priežasties su kažkuo mušasi, kuris netinkamas pasimatyti su sūnumi. Plyšys virsta didžiule, tamsia, žiojinčia bedugne. To jau per daug. Fizinį laužimosi skausmą turbūt ištverčiau. Bet mane nugali psichologinis. Yra tik viena išeitis ir, kai tik gaunu pirmą užmokestį, čiumpu adatą.