Mark Johnson - Apkvaitę

O kai kreko veikimas praeina, mane apgaubia šilta heroino migla, kuri padeda sumažinti atsinaujinantį skausmą, palengvina atsigavimą.

Bet mes vis dar apkvaitę. Jausdami kreko siaubą, iracionalią baimę, besidaužančiomis širdimis, dairydamiesi aplink, išeiname iš kabinos. Prieš veidrodį tebestovi Deivis su šunimi. Jie dar nepajudėjo. Šiame siautulingame judėjime jie atrodo kaip skulptūra.

Užlipame į Pikadilio beprotybę, kur tiek daug žmonių, žingsnių, o tai nepakeliama dviem vaikinams, bandantiems susitvarkyti su beprotišku triukšmu galvose, vis murmančiais ir murmančiais balsais ausyse, smegenų koridoriais skubančiais žingsniais. Negalime to ištverti. Po dozės mums reikia trupučio ramybės, todėl įsukę į alėją, patraukiame tolyn.

Glashouzo gatvė, Auksinė aikštė, Byko gatvė, Leksingtono gatvė, Brodviko gatvė, Ruperto gatvė, Koventrio gatvė, Leisesterio aikštė, Krenburno gatvė.

Čia stovi katalikų bažnyčia. Užlipu marmuriniais laiptais ir bandau atidaryti duris. Užrakintos. Bet Stivas jau pasuko dešinėn, kur matosi mažos durelės. Jis nuolat čia lankosi, todėl viską žino. Ten stovinčios moters paklausia, ar jo draugas galėtų gauti puodelį arbatos ir sumuštinį. Ji turbūt savanorė. Atrodo taip, kaip tos ponios, kurios eina į mamos bažnyčią: žila, nesišypso, net nekalba su manimi, bet dalykiška ir aš jai už tai dėkingas. Ji paduoda arbatos polistireno puodelyje ir į polietileną suvyniotą sumuštinį.

Nulipame laiptais ir aš atiduodu Stivui savo sumuštinį, nes žinau, kad net jei nebūčiau apkvaitęs, negalėčiau valgyti. Man per daug baisu ir liūdna. Jis įsikiša sumuštinį į kišenę. Mes vis vaikštome, laikas eina — minutė, valanda, trys valandos. Jaučiuosi taip pat. Man reikia dar vienos dozės ir dabar nereikės laukti, nes iš Lukos nusipirkau keletą papildomų maišelių.

Po šios dozės mes einame toliau ir priėjus kampą, be jokio perspėjimo ar atsisveikinimo, Stivas atsiskiria. Staiga jo nebėra. Lieku vienas. Jau beveik naktis. Aš panikoje. Prisimenu, kad turiu sūnų ir kad daugiau jo nepamatysiu. Tuo pat metu pagalvoju, kad labai gerai, jog jis dabar manęs nemato. Vos neverkiu.

Klaidžioju. Man baisu. Tai svetima aplinka. Turi būti pakvaišęs, kad čia gyventum. Ir privalai nieko neturėti, kitaip jie tave ras. Balsai, žingsniai. Jie tave nurengs ir viską atims.

Vardo gatvė, Brodviko gatvė, Lenkijos gatvė, Oksfordo gatvė, Vardo gatvė, Briuerio gatvė, Byko gatvė, Brodviko gatvė, Berviko gatvė, Briuerio gatvė, Glashouzo gatvė.

Pikadilio aikštėje vėl nusileidžiu laiptais ir randu elgetaujantį Deivį. Jo ištiestoje rankoje puodelis, šuns galva sterblėje, o jo paties galva nuleista, lyg jis melstųsi. Jis nustojo aimanuoti. Pasišneku su juo.

Mums abiem reikia dozės, taigi išleidžiu paskutinius pinigus ir nuperku mums abiem porą maišelių. Deivis sako, kad kai man reiks, o jis bus prisielgetavęs, jis man suveiks.

Dabar jau visai tamsu. Nedrąsiai pasakau, kad tai mano pirma naktis. Jis malonus. Gatvės žmonės yra permatomi ir aš matau jo švelnumą taip pat aiškiai kaip bet kurią jo kūno dalį, pavyzdžiui, pirštus ar nosį. Sėdime ant apatinės laiptų pakopos prie Pikadilio stoties ir kalbamės. Iš pradžių kalbu aš. Negaliu nekalbėti. Tiesiog turiu viską išsipasakoti. Apie šeimą, tėtį, savo įprotį, Džeką. Apie tai, kaip daugybę kartų bandžiau tapti švarus, apie tai, kaip mokiausi tapti arboristu. Kaip bandžiau suderinti darbą su savo įpročiu ir man nepavyko. Negaliu išsigelbėti nuo narkotikų. Esu nuvylęs visus, kada nors bandžiusius man padėti, ir šiąnakt nebeturiu, kur eiti.

Deivis mane užjaučia ir, glostydamas šuniui, vardu Tarnas, galvą, pasakoja apie save. Žinau, kad gatvėse gyvena žmonės iš visos Britanijos, net iš viso pasaulio, bet Deivis kilęs iš centrinio Londono. Suprantu tai iš jo akcento. Tikras londonietiškas, ganėtinai švelnus, kokį esu girdėjęs tik senuose filmuose. Stebiu, kai jis kalba: vešlūs, juodi, trumpai kirpti plaukai, tankios blakstienos, kelios mėgėjiškos tatuiruotės. Jis man pasakoja apie namuose iškentėtą baisų smurtą. Tėvas jį kaip šunį čaižydavo botagu. Kalbėdamas apie tai jis priglaudžia šunį arčiau prie savęs. Vienu metu mes abu gyvenome normalų gyvenimą, bet dabar ne. Dabar nebesame normalūs. Kad išliečiau savo liūdesį, noriu taip verkti, kaip kad Deivis stūgavo anksčiau.

Kai nakčiai uždaro vartus, pakylame ir einame kartu. Deivis turi daug bagažo: miegmaišį, keletą maišelių, šunį... Aišku, kad jis seniai gyvena gatvėse. O man tai pirma naktis ir aš neturiu nieko. Ant Londono nusileido tamsa, kurioje žybsi tik akinančios Pikadilio šviesos. Lempų šviesos nenatūralios. Tokių gamtoje nebūna. Šviesos perduoda žinutes kitiems žmonėms, ne mums. Gatvės vis dar triukšmingos. Dauguma praeivių jauni. Tai į klubus ir vakarėlius skubantys londoniečiai, bei juos ir vieni kitus stebintys užsieniečiai. Mūsų niekas nemato. Jie žino, kas mes.

Einu greta Deivio. Man labai palengvėjo, kad radau, su kuo praleisti šią slogią naktį. Deivis eina kaip senis, nors iš jo pasakojimo supratau, kad neturi nė trisdešimt. Jo ramus trumpaplaukis negrynaveislis šuo neskubėdamas bidzena šalia.

Deivis mane atveda prie kažkokio kino teatro durų Heimarketo gatvėje. Mums reikia kartono, todėl greitu žingsniu patraukiu jo ieškoti ir vaikštinėju, kol prie kažkokios parduotuvės randu. Padedame jį ant šaligatvio, atsigulame, per vidurį pasiguldę šunį Tarną, ir apsiklojame Deivio antklode, tačiau, nors dabar ir vasara, mums vis tiek šalta. Pradeda lyti, bet Deivis toks geras, kad guli prie krašto ir todėl sušlampu ne aš. Kadangi esu sausas, turėčiau užmigti, bet man už nugaros, pro durų apačią, traukia baisus skersvėjis.

Nekalbame. Užsimerkiu. Tarnas jau sapnuoja šuniškus sapnus ir per miegus trūkčioja. Po savim jaučiu kartoną, o po juo kietą šaligatvį. Drebu po Deivio antklode ir džiaugiuosi, kad heroinas atbukino visus jausmus. Nieko nenoriu jausti, niekuo nenoriu rūpintis.

Nubundu maždaug devintą valandą sušalęs, sustingęs, sušlapęs ir labai nelaimingas. Kai atsimerkiu, lynoja. Prisimenu, kad ką tik praėjo mano pirmoji naktis gatvėje. Vėl laužiuos. Pro šalį eina kojos. Stebiu Londoną kirmino akimis. Kulniukai, sportbačiai, keliai, paltų skvernai, portfeliai, rankinės. Veidų nėra.

Deivis dar miega. Stenėdamas atsistoju ir patraukiu į banką. Praeinu pro auksines pirmyn lekiančių arklių statulas. Žinau, kad dar turiu šiek tiek pinigų. Tikėjausi, kad bus šimtas svarų, bet tėra tik penkiasdešimt. Nusiimu juos ir tuoj pat iš kažkokio tipelio susiveikiu. Jis pasisako, kad kiekvieną rytą iki dešimtos būna Soho rajone. Taigi, šį kartą laukti nereikia. Kai grįžtu pas Deivį, lyja smarkiau. Po autobusų stotelių stogais stovintys žmonės žiūri į mane. Pažadinu Deivį parodęs maišelį.

Deivis su Tarnu užima savo elgetavimo poziciją prie Pikadilio tualetų. Jis sako turįs nuolatinius aukotojus, kurie juo rūpinasi.

— Perspėju tave dabar, — sako. — Blogiausias dalykas tai banko šventės. Sekmadieniai yra blogai, bet banko šventės tikras mėšlas.

Jis turbūt kalba apie elgetavimą. Bet aš nenoriu elgetauti. Nenoriu, kad žmonės mane atstumtų paprasčiausiai praeidami pro šalį. Be to, pakankamai neužsidirbčiau, kad patenkinčiau savo poreikį, kuris labai išaugo. Jis dabar didesnis ne tik už Soho, bet ir už Londoną. Man reikia tiek kreko , kiek tik galiu jo gauti. Būtų idealu, jei galėčiau susileisti bet kuria proga, žinoma, daugiau negu kartą per valandą. Jei kalbėsime apie heroiną, tai ribos nėra, bet per dieną man reikia ne mažiau kaip dviejų gramų. 0,2 g maišelis kainuoja iki dešimt svarų, nors paprastai kelis svarus nusideru arba apgaunu narkotikų prekeivį. Bet net ir sukčiaujant mano potraukis kainuoja iki trijų šimtų svarų per dieną, o kartais daug daugiau. Tokius pinigus gali gauti tik vienu būdu — vogdamas.