Mark Johnson - Apkvaitę

— Stebėk juos, — sako Džindžas, atbrailos pakraštyje rodydamas porą narkašų, kurie tyso kaip negyvi, bet stebi mus. — Dvyniai. Jie pavojingi. Porelė psichų.

Netoliese stovi adatų keitimo furgonas. Tūkstančiai žmonių įvairiose gatvėse praeina pro tokius, bet vargu ar juos pastebi. Turi būtį narkašas, kad pamatytum priklijuotą nežymų švarios adatos simbolį. Prieinu prie lango ir gaunu adatų, rankų šluostę bei „nuodėmių“ dėžutę, į kurią turiu sudėti panaudotas adatas.

— Ar žinai, kaip svarbu saugiai naudotis adatomis? — klausia Džindžas perduodamas adatą man.

— Jo, — patikinu.

Žinau, kaip tai svarbu ir stengiuosi taip daryti, bet kai turiu narkotikų, o neturiu adatos, padaryčiau bet ką. Pasiimčiau nešvarią iš „nuodėmių“ dėžutės, nekreipdamas dėmesio, kas ją jau naudojo. Šiandien naudojau tą pačią kaip ir Džindžas, kuris, manau, tikrai užsikrėtęs. Man nerūpi. Negalvoju apie mirtį. Dabar gyvenu tik dėl dozių. Esu kaip muzikos automatas: įdėk monetą ir pasigirs muzika, sumirkčios spalvotos lemputės. Nebeturi pinigų— baigiasi ir muzika.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Pagal miegojimo gatvėse standartus, mano pirmoji naktis su Deiviu, Tarnu ir antklode buvo pakankamai patogi. Dabar dienos šaltesnės, vienišesnės ir kartais, atrodo, būna ištisų parų, kai beveik nemiegu. Esu taip apkvaitęs nuo kreko, kad tik vaikštinėju. Pradėjau apžiūrinėti šiukšlių dėžes. Šitaip apsiprantu su paranoja ir darausi toks panašus į valkatą, kad niekas prie manęs nebekimba. Nei paprasti žmonės, nei policininkai, lyg būčiau užsimaskavęs ar nematomas. Einu atsargiai — viena koja nutekamajame griovyje, kita ant šaligatvio krašto. Tai prablaško paranoją ir nutildo žiaurius balsus, kurie tyčiojasi mano galvoje: idiotas, narkašas, nevykėlis.

Eidamas pro kiekvieną šiukšlių dėžę, ją apžiūriu. Randu rankinę. Ją pavogęs vagis pasičiupo visus pinigus, bet paliko banko kortelę. Pasiimu. Kitoje šiukšlių dėžėje popieriniame maišelyje randu nebaigtus valgyti sausainius. Pajutęs, kad esu alkanas, juos suvalgau ir einu toliau. Dar lėčiau, nes ėmė trinti batai.

Grįžtu į tą patį tarpdurį, kur miegojome su Deiviu. Vėl susirandu kartono, bet jis neapsaugo nuo akmeninio šaligatvio. Be to, nėra nei Deivio, nei Tarno. Pajuntu tą patį pro duris traukiantį skersvėjį.

Iš ryto vos atsikeliu. Žinau, kad nesu taip mažai svėręs, bet mano kūnas kaip švininis. Aš — mašina. Didieji stūmokliai stumia ir traukia kiekvieną koją. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... Atsiradęs ritmas sumažina skausmą. Galingieji stūmokliai vadovauja mano lėtam judėjimui gatve. Galvoje dunda, viską skauda, kojos atrodo be odos. Man bloga, man bloga. Pakeliu akis aukštyn. Einu pro auksines pirmyn lekiančių arklių statulas. Turiu kažkaip gauti pinigų. Reikia susiveikti. Esu klaikiai pavargęs.

Staiga savo kišenėje užčiuopiu pavogtąją banko kortelę. Paspartinu žingsnį, o atsiradusios energijos užtenka nusvirduliuoti į Nat West banką ir papasakoti pabrėžtinai mandagiai kasininkei, kaip radau kortelę. Nesišypsodama ji linkteli. Žiūri į mane pro storus akinių stiklus. Mus skiriantis stiklas irgi storas, taigi atrodo, kad ji toli nuo manęs.

Kasininkė paima kortelę ir kompiuteryje ieško duomenų apie ją. Tap, tap, tap šokio ritmu į klaviatūrą barbena jos pirštai. Apsidairau. Viduje. Esu viduje, po stogu. Nuo to laiko, kai netekau darbo, man teko būti po triukšmingų parduotuvių, šaltų tarpdurių ar viešųjų tualetų stogais, o banke šilta, tylu ir net kai žmonės kalba, jauti, kad aplink storos sienos, o po kojomis storas kilimas. Gatves, kuriose gyvenu, ir šią vietą skiria metrai ir daugybė pasaulių.

Pajuntu, kad mane stebi prie kitos kasos stovintis vyras. Jis laukia, kol kasininkė išduos pinigus, bet žiūri į mane. Tiesą sakant, jis nesislėpdamas klausėsi, kai aš kalbėjausi su kasininke ir atidaviau jai kortelę. Tai žemaūgis indas su turbanu ant galvos. O dabar jis daro neįtikėtiną dalyką. Jis man šypsosi.

Grįžta mano kasininkė ir, netarusi nė žodžio, sučiauptomis lūpomis paduoda man atlygį. Dvidešimt svarų. Linkteliu, įsikišu juos į kišenę ir pasisuku eiti, bet nespėju nueiti iki durų ir mane sustabdo indas.

— Atleiskite, — sako švelniu balsu. — Nugirdau jūsų pasakojimą. Noriu pasakyti, kad jūsų poelgis mane labai paveikė.

Matyt, jis nepastebėjo, kad kasininkė man davė dvidešimt svarų. Matyt, jis nesupranta, kad negaliu pasinaudoti vogta kortele, o jei galėčiau, tikrai būčiau pasinaudojęs. Akivaizdu, kad jis net neįtaria, jog išgyvenu beveik vien tik nusikalsdamas. Jis naivus, o jo naivumas — mano galimybė.

— Esu benamis, — paaiškinu. — Turėjau darbą, bet dėl etatų mažinimo mane atleido ir man negali padėti nei draugai, nei giminės, gyvenu gatvėse, bandau susitvarkyti...

Užjausdamas jis linkčioja, o aš toliau jį maustau.

— Nuostabu, kad tokiose aplinkybėse išlikote sąžiningas. Norėčiau jums padėti.

Man pradeda niežtėti nosį ir ne dėl to, kad reikia dozės.

Jis išsitraukia vizitinę:

— Štai mano pavardė ir telefono numeris. Paskambinkite ir aš pasistengsiu jums padėti susirasti darbą.

— Labai labai ačiū, — sakau. — Tikrai noriu pasikeisti. Nebegaliu ilgiau gyventi gatvėse. Tai mane žudo, bet man reikia valgyti, nusiprausti, susitvarkyti, kad gaučiau darbą, nes taip atrodančio manęs niekas nepriims...

Jo veidas tampa dar malonesnis ir išsitraukęs iš kišenės piniginę įspaudžia man į ranką dvidešimt svarų. Aš jam dėkoju ir mes abu išeiname į išorinį pasaulį, su jo oru, judėjimu, dulkėmis ir kvapais. Mano gyvenamoji aplinka.

— Sėkmės, — sako indas. Mes ištirpstame minioje.

Man šiek tiek gėda, kad jį apgavau, bet esu narkomanas ir jau daugelį metų apgaudinėju visus, net savo šeimą, kurie man parodo nors krislelį gerumo. Indas, bent jau šiam rytui, sugrąžino tikėjimą žmonija, bet tuo pačiu jo gerumas manyje vėl atvėrė plyšius, o aš nenoriu žiūrėti į po jais esančią tuštumą. Turiu nuolat užpildyti savo protą ir kūną narkotikais, kitaip mane užvaldys panika, tuštuma, vienatvė. Aš privalau, privalau, privalau gauti dozę ir nuslopinti siaubą.

Heroinai numalšina mano fizines kančias ir palengvina sielvartą. Kreko euforija užlieja mano protą. Vėliau, kai atsigaunu po jo sukeltos paranojos, sutinku Beną. Jis aukštas, nevikrus ir purvinas. Gatvės žmonės būna purvini įvairiai, bet Benas — labai purvinas. Jo plaukai riebaluoti, oda spuoguota, ant kaklo purvo ruožai, o kojos išlindę iš batų, nors pasivogti naujus labai lengva. Taigi, jis — elgeta. Niekas švariam elgetai pinigų neduos...

Jis susimąstęs, kalba maloniai, netgi taisyklingai. Pabėgėlis iš viduriniosios klasės. Benui galima pasipasakoti, bet jis apie save nepasakoja nieko. Nuo pirmosios nakties su Deiviu aš nieko neklausinėju, kodėl jie gatvėje, nes žinau, kad tai nėra jų pasirinkimas.

Mes žinome, kad esame atstumtieji ir turime pasakoti istorijas apie smurtą, protines ligas, įvairų sielvartą bei palankiai žiūrėti į vienas kitą, nes kitokie žmonės taip nesielgs. Klausinėti nereikia, tikrinti netinka.

Pasakoju Benui, kaip sunku miegoti, kokie žiaurūs rytai.

Jis linkčioja. Jis supranta. Noriu jį suprasti, sudominti ir būti su juo, bet gatvėse taip nedaroma. Niekada. Gyveni izoliacijoje.

Benas sako:

— Pradžioje blogiau. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol išmoksi gyventi.

Jis mane nusiveda į parduotuvių rajoną, kur automobiliams važinėti draudžiama, o jei koks pravažiuoja, tai labai atsargiai, be signalo. Paskui einame pro Bekingemo rūmus. Sustojame prie užtvaros. Virš galvų plevėsuoja vėliavos. Pro vartus švelniai įrieda juodas automobilis, kuriame gali būti arba nebūti karalienė. Būriuojasi turistai. Policininkai mus stebi. Trumpam pasijuntu susijęs su kitais žmonėmis. Karalienę nuo mūsų gyvenimų skiria milžiniški turtai, o mes visi esame žiūrovai. Judame tolyn.