Mark Johnson - Apkvaitę

Banko šventė21. Esu vienišas. Niekaip negaliu gauti pinigų. Man reikia dozės. Prašau kitų narkomanų, kad man suveiktų. Aš visada jiems suveikiu, jie man skolingi, bet neprisimena. Tiesą sakant, visi galvoja, kad aš jiems skolingas dozę. Taigi visą dieną vaikštom ieškodami mums prasiskolinusių žmonių.

Vidurdienį nebegaliu paeiti. Man labai bloga. Laužimasis nebepakenčiamas. Kai pardavinėdamas vogtas DVD atradau „aukso kasyklas“, pradėjau vartoti daugiau narkotikų, o dabar, kai jų nėra, siaubingai bloga. Mane buvo nunešęs narkotikų cunamis, o dabar išmetė į negyvenamą salą. Negaliu miegoti, negaliu atsigulti, negaliu galvoti, negaliu atsistoti, nežinau, ką daryti su savo protu ir kūnu, todėl susisuku į kamuoliuką netoli klubo Eros, k ur šiandien visai nėra judėjimo, ir pradedu inkšti. Pro mane praeina nušiurusių batų pora, paskui sustoja ir grįžta. Pažiūriu aukštyn. Stivas. Mano pirmasis draugas gatvėse.

— Kas atsitiko? — klausia, nors žino, o man per daug bloga, kad atsakyčiau.

Jis atrodo atsipalaidavęs, lyg ką tik po dozės.

— Banko švenčių laužtuvės.

— Suveik man, — šnibždu.

Jis purto galvą. Neturi. Bet jis pastato mane ant kojų. Stivas užsidirba elgetaudamas ir dabar turbūt tai ir darysime. Esu per daug nesveikas, kad protestuočiau ir per daug beviltiškoje padėtyje, kad atsisakyčiau.

Jis tempia mane Totenhamkorto kelio link. Judame lėtai. Visą kelią skundžiuosi, inkščiu ir verkiu iš skausmo. Netoli Centre Point dangoraižių Stivas iš šiukšlių dėžės išknisa McDonald’s puoduką ir liepia man sėsti ant šaligatvio. Nelaikysiu puoduko rankoje kaip tikras elgeta. Pastatau jį šalia savęs. Stivas įsitaiso už dvidešimties metrų. Žinau, kad norint prisielgetauti, reikia žiūrėti žmonėms į akis, bet negaliu. Žinau, kad turiu su jais kalbėtis. Bandau...

— Ga... gal galite paaukoti smulkių? — murmu nepakeldamas akių.

Jie mato mano gėdą. Kiekviena pro mane praeinanti kojų pora — skaudus atstūmimas. Tai žeidžia. Blogiausia, kad kai nuo gražių kulniukų pakeliu galvą, pamatau tokias pat gražias merginas, su kokiomis kažkada draugavau. Dabar jos mane apeina lanku, nes bijo, nes joms šlykštu.

Kartais kai kas įmeta pinigų. Bandau dėkoti, bet neįstengiu.

Žvilgteliu į Stivą: nuo to laiko, kai žvilgtelėjau į jį anksčiau, jis nepajudėjo. — Taigi, tai nebuvo dozė. Kitoje gatvės pusėje sėdi dar pora elgetų, kurie irgi nejuda. Tai „medikamentiniai“ narkašai: jie leidžiasi metadoną, kurį perka iš nedorų Vestende klestinčių gydytojų. Tokie narkašai gali elgetaudami išsėdėti nekrusteldami visą dieną.

O aš negaliu. Nebegaliu ilgiau sėdėti. Mane smukdė ir žemino valandų valandas. Laužiuosi siaubingai, visa kūnas dega, o uždirbau maždaug aštuonis svarus, už kuriuos, jei „išdursiu“ narkotikų prekeivį, gausiu vos vieną maišelį. Trenkiu McDonald’s puodelį ir praeinu pro Stivą. Jis manęs nemato: po metadono jis laimingas, jis čia, bet ne čia...

Įeinu į metro. O, mano kojos! Skausmas. Mano kaulai! Skausmas. Mano galva! Skausmas. Mano širdis! Skausmas, skausmas, skausmas!

Vėlyva popietė. Ant grindų visur mėtosi bilietai. Tie, kurie paprastai čia tvarko, dabar su šeimomis švenčia, o stotyje auga šiukšlių kalnai. Pasilenkiu ir kiekvieną mano sąnarį užlieja ugnies upeliukai. Protestuodamas net surinku. Prisirenku tiek bilietų, kiek išgaliu. Dauguma panaudotų, bet yra keletas atgalinių bei tų, kurie leidžia pereiti iš vienos linijos į kitą. Keleiviai galėjo juos pamesti arba jiems daugiau jų nebereikia.

Einu tiesiai prie bilietų kasos ir eilėje laukiantiems žmonėms galiojančius bilietus siūlau pirkti pigiau. Labai greitai jų atsikratau. Nuotaika iš karto pagerėja. Jau turiu beveik pakankamai maišeliui kreko ir heroino. Bėgu į Leisesterio aikštę.

Bilietai, bilietai, visur bilietai. Darau tą patį. Man nerūpi, kad mane fiksuoja apsaugos kameros. Niekas nerūpi. Tuoj susišausiu, o rytoj banko šventės bus pasibaigusios...

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Mokausi pažinti žmones, lavinu šeštąjį pojūtį, kuris leidžia suprasti, kuo galima pasitikėti, kas nenormalus protiškai ar pavojingas. Neinu į viešbučius, esu nepriklausomas bei vienišas, nes yra pavojingų žmonių. Man nepatinka pavojingieji dvyniai Keitas ir Malkas, kuriuos anądien parodė Džindžas. Jie kankina kitus gatvės žmones. Mačiau, kaip jie tol aštrino vieno jauno, niekada kreko nebandžiusio airio paranoją, kol jis pasiuto ir tapo toks pat pavojingas kaip ir jie. Mačiau, kaip jie gąsdino kitus gatvės žmones, vogė jų narkotikus. Galiu šautis, kai dvyniai šalia, bet šalia jų nemiegočiau.

Visą laiką žmonės tai atsiranda, tai dingsta. Tik susipažįsti, imi laikyti juos broliais, o tada jie dingsta. Sklinda gandai, kad mirė. Paskui jie staiga atsiranda. Pasirodo, jie tik buvo kalėjime. Pranešimai apie Džindžo mirtį buvo ypač perdėti: jis grįžo iš kapo mažiausiai tris kartus. Žinoma, žmonės dažnai ir miršta. Be perdozavimo, C hepatito, AIDS, jie dar miršta smurtine mirtimi bei nuo negydomų nerimtų ligų. Miršti gatvėje, patenki į ligoninę ar kalėjimą. Namo negrįžta niekas, nes namai čia.

Vieną dieną autobusų stotelėje susiduriu su aukštu, nevikriu šiaudaplaukiu Džonu iš Fromo. Jis vilki bent tris paltus, ant peties kaip visada gitara. Džonas tai pasirodo Vestende, tai dingsta. Gal jis važiuoja pas savo draugelius keliautojus į Somersetą, gal būna kalėjime. Nesvarbu, jis dabar autobusų stotelėje, bet autobuso nelaukia, o dairosi dozės.

— Turiu tik devynis svarus, — sako vakarietišku akcentu. — Ar man suveiksi ?

Kad galėtų susiveikti kreko ir heroino, jam dar daug trūksta, o aš po sėkmingos vagystės turiu šešiasdešimt svarų, todėl sutinku. Einame ieškoti narkotikų prekeivio.

Retbono gatvė. Persio gatvė. Totenhamkorto kelias. Adelainės aikštė. Didžioji Raselo gatvė. Henvėjaus aikštė. Oksfordo gatvė. Didžiosios Koplyčios gatvė.

Kai randame narkotikų prekeivį, jis turi keturis maišelius kreko, kuriuos laiko saugioje vietoje — burnoje. Jie suvynioti į dvigubą plėvelę, todėl net jei policija jį sulaikytų, jis galėtų juos praryti, o kai vėliau juos išvemtų, jie būtų nesugadinti. Jis mums juos išspjauna ir pasako, kad sugrįš, kai vėl pasikraus. Aš jį pažįstu ir pasitikiu, o Džonas negali patikėti, kad leidau prekeiviui dingti su mūsų pinigais. Jis sunerimęs. Visiems sutiktiems pasakoja, kad atidaviau jo pinigus. Tai žemina, nes tai netiesa, bet jis tempia mane į telefono būdelę prie meno koledžo Čeringkroso kelyje. Iš įpratimo, kaip Džindas, telefone paieškau paliktų pinigų, paskui skambinu. Paskambinu kartą, kitą, bet, nors ir to jau per daug, Džonas reikalauja, kad skambinčiau vėl ir vėl, kol visi supyksta.

Velkamės į Soho, kur susitinkame Luką, pardavinėjantį valiumą , kuris krekininkams reikalingas. Nusiperku penkias tabletes ir įsikišu į kišenę, kad turėčiau šlykštiems atsigavimams ateityje. Džonas nusiperka irgi penkias, bet paskui grįžta pas Luką ir nusiperka dar. Nežinau, kiek, bet nujaučiu, kad nusipirko tiek, kiek Luką turėjo.

Kai grįžta prekeivis, bandau priversti Džoną atsiprašyti, kad manimi nepasitikėjo, kad žemino prieš kitus gatvės žmones. Jis sumurma kažką, kas galėtų būti „atsiprašau“, bet galėtų ir nebūti, nes po valiumo jis ne visai sąmoningas. Metu jam kreko ir heroino maišelius, bet jis prašo, kad padėčiau. Man pasidaro jo gaila ir mudu nusvirduliuojame į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę Totenhamkorte. Turiu ne tik vesti Džoną, bet ir nešti jo gitarą bei krepšį. Esu piktas, nes nesuprantu, kodėl turiu kęsti Džono godumo ir kvailumo pasekmes.