Mark Johnson - Apkvaitę

— Tai neįmanoma, — praneša man ir padeda ragelį.

Drebu iš pykčio. Sėlinu gatvėmis. Skambinu moteriai dar tris kartus ir trečiąjį ją apšaukiu. Atvirai, begėdiškai, piktai vagiu iš Liberti parduotuvės ir manęs niekas nesustabdo. Susiveikiu. Susistumiu dozę. Ir vis tiek esu įniršęs. Kas ji tokia, kad neleidžia man pamatyti Rouzės? Kas tie centro žmonės, kuriuos Jėzus taip myli? Vėliau, kai susirietęs guliu tarpduryje, pradedu verkti. Argi svarbu, kas tie centro žmonės, jei gali tave išgydyti? Nemaniau, kad galima išgyti, bet Rouzės balsas buvo toks tvirtas, aiškus ir švarus. Ji niekada taip nekalbėdavo. Jai sekasi daug geriau nei man. Ji sugrįžo į gyvenimą. Aš buvau akmuo ant jos kaklo. Džodė yra švari ir sėkmingai gyvena Ežerų rajone. Ir jai buvau akmuo ant kaklo. Jos visos tapo švarios, kai dingau iš jų gyvenimo. Noriu dingti ir iš savo gyvenimo. Noriu būti švarus. Verkiu ir verkiu. Tai toks pat kaip Deivio, kai jį sutikau pirmą kartą, podozinis kankinantis inkštimas. Tada pasirodo pats Deivis.

— Viskas bus gerai, — sako švelniai. — Bet tau reikia daktaro.

— Ne, nereikia.

— Man dėl tavęs neramu, bičiuli. Riekia, kad kas nors apžiūrėtų tavo pėdas.

Ir pirmą kartą aš su juo sutinku. Kaip aš su tokiom kojom važiuosiu pas Rouzę? Jie supras, kaip gyvenau. Rouzė gali atspėti. Ir Džekas gali. Jam dabar treji. Ar jis gali suprasti, kad jo tėtis gyvena gatvėse? O kaip mano kūno Utėlės? Jei atvažiuosiu atsiveždamas „oru plintančią ligą“, jie tikrai mane išmes. Jėzus myli, bet kažin ar jis myli kūno utėles. Galiu jomis užkrėsti Džeką. Kūdikį.

— Jie išnaikins ir tavo kūno utėles, — sako Deivis. — Leisk tave nuvesti į kliniką.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Pirmadienį mes pavagiame švarių drabužių ir sraigės žingsniu (taip vaikšto Deivis) kėbliname į Didžiosios Koplyčios gatvėje esančią kliniką, kur seselė apžiūri mano pėdas. Ji pamirko jas ir su kažkokiu skysčiu nutrina. Galiausiai mano kojines galima numauti nuo mano šašų. Pagaliau, po ilgų mėnesių, mano pėdos plikos ir ji švelniai jas pasukioja. Ne taip, lyg aš būčiau jai šlykštus, bet taip, lyg nenorėtų manęs užgauti. Keista, kai tave šitaip švelniai, maloniai liečia baltai apsirengusi švari, miela, rami būtybė. Ji iš kito pasaulio. Gal ji angelas.

— Dušas ten, — sako ji. — O čia kremas nuo utėlių. Išsitrinkite juo visą kūną, palaukite dešimt minučių, nusiplaukite ir padarykite tai dar kartą.

Linkteliu. Einu į dušą. Žiūriu į veidrodį. Į mane spokso nuogas vyras. Aš jo nepažįstu. Jis toks liesas, šonkauliai atsikišę, matosi visi kaulai, ant šlaunų visai nėra raumenų. Oda peršviečiama, ant krūtinės matosi visos venos, kitur venos siaubingai ištinę, ypač ant rankų. Pirštai irgi ištinę. Rankos su tatuiruotėmis, bet jos nepaslepia tamsių, gilių randų. Veidas baltas, bet visas kūnas purvinai pilkas, o apie akis tamsūs ratilai, lyg jis būtų nemiegojęs ištisas savaites. Visas kūnas sukandžiotas utėlių. Kojos šašuotos. Jis atrodo liūdnas ir piktas. Viešpatie, tai ne aš!

Nusiprausiu pagal seselės instrukciją. Vanduo kaskadomis krenta ant šitokio mano kūno — kaulų ir odos, o jo prisilietimas šiltas ir švelnus. Negirdžiu nieko daugiau, tik vandens teškenimą.

Sėdžiu šiltoje operacinėje, apsirengęs naujais, švariais, be utėlių drabužiais, o seselė tvarsto šašus ant mano kojų.

— Važiuoju į reabilitacijos centrą, — sakau jai. — Prisijungsiu prie savo sūnaus motinos, kuri dabar gyvena vakarinėje šalies dalyje. Ji jau švari. Važiuosiu į centrą, kai tik ten bus vietų.

Seselė žvilgteli į mane. Ji atrodo be galo patenkinta.

— Nuostabu, — sako.

Visą kitą savaitę ir dar kitą kasdien skambinu į centrą ir Rouzei. Prieš pat Kalėdas atsiliepusi moteris man praneša, kad Rouzė pagimdė.

— Gimė berniukas, — sako ji. — Jo vardas Fredis.

Jis mano sūnus. Turėčiau prisidėti renkant vardą, bet nesakau nieko, nes jaučiuosi kaltas. Man gėda, kad aš ne su savo šeima, o gatvėse.

— Tiesa, — greitai sako balsas, — dabar jis gydomas, kad iš jo organizmo pašalintume metadoną. Ligoninė tuo rūpinasi. Šiaip kūdikis atrodo sveikas.

— Kada galiu juos pamatyti? — klausiu.

— Kai jums atsiras vietos vyrų skyriuje, — atsako tokiu balsu, kuris rodo, kad viską apie mane žino ir padeda ragelį.

Jai nė į galvą neatėjo mane pasveikinti...

Šis skambutis mane sunaikino. Turiu ką tik gimusį sūnų, bet man niekas nesako, kur jis, kada jį pamatysiu. Turiu šeimą, bet jie gyvena toli, kitame pasaulyje. O aš, vienišas ir nemylimas, esu šiose triukšmingose kalėdinėse gatvėse. Man reikia dozės.

Prieškalėdinė manija pasiekė aukščiausią tašką Vestende. Po kelių dienų Kalėdos ir tada viskas baigsis. Šios Kalėdos bus tūkstantį kartų blogesnės negu ankstesnės. Bus žiauriai šalta, parduotuvės užsidarys ilgam. Įstaigos nedirbs iki sausio. Bus mažiau žmonių, eismo, beveik nebus galimybių vogti, gal tik per Naujuosius metus, kai didžiosios tūkstantmečio iškilmės man suteiks netikėtą šansą apiplėšti pasigėrusį ar pavogti rankinuką. O ant kiekvieno kampo stovės daugybė kukliais drabužiais apsirengusių aukų rinkėjų.

Einu į telefono būdelę ir skambinu savo mažajai sesutei Betanei.

— Čia Markas.

— Labas, Markai!

Ji vienintelė džiaugiasi, išgirdusi mano balsą.

— Ką veiki per Kalėdas?

— Hm...

— Ar tu Londone?

— Jo.

— Ar viskas gerai?

— Rouzė susilaukė kūdikio, — pratrūkstu ir viską papasakoju. — Aš irgi laukiu vietos reabilitacijos centre, — mano silpname balse skamba neviltis.

— Sėsk į kitą traukinį ir važiuok čia, — ramiai sako Betanė ir man suspurda širdis.

Maniau, kad išnaudojau visų žmonių visą geranoriškumą, bet, pasirodo, Betanės širdyje jo dar liko.

Pradėsiu iš naujo. Palieku gatves. Važiuoju į normalius namus, pas normalius žmones, o greitai būsiu centre, paskui mes abu su Rouze ir ne su vienu, o su dviem vaikais iš jo išeisime ir šį kartą viskas bus kitaip. Viskas bus normalu.

Žinoma, yra problemų, ir pirmoji — transportas. Sunku keliauti, kai mano toks įprotis. Štai kodėl aš laikausi savo lopinėlio centriniame Londone: kai nėra galimybių pasipildyti narkotikų atsargų, kyla šlykščių problemų.

Pakeliu nuo žemės vieną iš nemokamų žurnalų, kurie mėtosi ant metro grindų ir pagal skelbimą nusiperku automobilį. Mano naujasis Mini Metro kainuoja penkiasdešimt svarų. Jį sudaro beveik vien tik rūdys. Nėra nei techninės apžiūros talono, nei technikinio paso. Aš neturiu nei draudimo, nei teisių, bet man nerūpi. Esu labai užsiėmęs vogdamas parduotuvėse, kad galėčiau Betanės vaikui nuvežti dovanų. Taip daro visi. Svarbu elgtis kaip visi.

Važiuoju į Vorviką. Kai lyja, Mini Metro slydinėja nuo vieno kelio krašto iki kito. Net nežiūrėjęs žinau, kad padangos plikos. Negaliu sustoti, nes turiu spėti nuvažiuoti tarp dozių. Turiu susileisti prieš pat patekdamas pas juos, kad nepradėčiau laužtis.

Ateinu pas Betanę su mažu maišeliu, kuriame yra kalėdinės dovanos. Betanė šiltai mane sutinka, o jos du maži vaikai bėgioja aplink, elgdamiesi su manim kaip su seniai prarastu žaidimų draugu. Net jos vyras Darenas draugiškas. Jie gyvena mažame daugiabutyje, stovinčiame tarp kitų tokių pat namų. Tai nėra pasiturinčiųjų rajonas, bet aš iš karto suprantu, kad susiveikti čia negalėsiu.

Einant į vidų, Betanė mane apkabina. Ji mažutė, labai graži, šiek tiek per stora. Kai uždarome duris, ji įdėmiai į mane pažvelgia. Patyli. Paskui nusisuka ir vedasi tolyn.