Mark Johnson - Apkvaitę

Pirmos dienos pabaigoje mane apima nusivylimas. Antros dienos pabaigoje nusivylimas virsta kančia. Storulis ir jo obuolskruostė žmona neturi jokių reabilitacinių strategijų. Jie nežino, kaip padėti tokiems kaip aš. Man reikia jautraus palaikymo, nors nežinau kokio, o jie tegali pasiūlyti maldas. Būtent maldų man ir nereikia, nes mano laužtuvės įgauna žinomą struktūrą: atsiveria bedugnės, o iš jų iššliaužia baimė ir pasibjaurėjimas savimi. Taip, ir vėl pasigirsta balsai, kuriuos vadinu komitetu. Jie sako, kad esu nusidėjėlis, nusikaltėlis, piktnaudžiautojas, išnaudotojas. Kadangi heroinas manęs neapsaugo, komitetas kritiškai apžvelgia mano gyvenimą ir nusprendžia, kad kaltinamasis yra absoliučiai blogas. O šito, šalia fizinių kančių, kurias sukelia laužimasis , man jau per daug.

Plikis norėtų, kad padėčiau jam kepyklėlėje, bet aš ne tik dirbti, net galvoti negaliu. Kiti gyventojai stebi mane tylėdami. Su vienu susidraugauju. Jo vardas Hilari. Visą gyvenimą jį dėl šitokio vardo erzino. Dabar irgi. Hilari irgi kenčia, o kadangi jis prabuvo šiame krikščioniškame centre ilgiau nei aš, tai jau išmoko visokių gudrybių.

— Jie negali tikėtis, kad nustosi iš karto. Daryk tai laipsniškai, — sako jis man.

— Kur, po velnių, aš čia gausiu narkotikų?

— Negausi. Bet yra gėrimų. Alkoholio parduotuvėje.

— Kaip ten pateksime?

— Lengvai. Prikalbinsime Selę, kad mums padėtų.

Selė tai gražuolė šviesiaplaukė dukra. Ji ne tokia kaip jos tėvai, nes yra įvaikinta. Asilų išauginta grynakraujė. Jie tikri asilai. Jei turėčiau tokią dukrą kaip Selė, aš niekada neįsileisčiau į savo namus į heroiną įjunkusių beviltiškų vyrų, kurie bando atsikratyti šio įpročio ir kuriuose atbunda lytinis potraukis. Mudviem su Hilari pavyksta prikalbinti Selę, kad nupirktų didelį butelį degtinės. Mes dar susiveikiame šiek tiek valiumo ir tozepamo iš Velso atvyksta naujas vyrukas, mes pasitinkame jį anksčiau nei ponia Obuolskruostė ir pasisiūlome gerai paslėpti jam prirašytuosius detoksikacinius vaistus, kuriuos pasiimame sau.

Vakarienė tą vakarą tyli. Mes išgėrėme degtinę ir prirašytuosius vaistus. Velsietis tai suprato. Matydamas jo liūdnas akis, pasijuntu bjauriai. Bet dabar jis susimąstęs niršiai tyli, nes vakarieniauti savo milžinišku 4x4 automobiliu atvažiavo pastorius Garėtas, kuris ir valdo šią krikščionišką įmonę. Mudu su Hilari nuleidę galvas sėdime priešais savo bulvių košę.

— Kas čia atsitiko? — domisi ponia Obuolskruostė. — Berniukai dar niekada nebuvo tokie tylūs.

Atrodo, pastorius nujaučia priežastis, tačiau praneša gerą žinią. Rytoj, Devone, kur gyvena moterys, bus laikomos ypatingos pamaldos naujo tūkstantmečio pradžiai paminėti. Skendėdamas vaistų migloje, neaiškiai suvokiu, kad rytoj bažnyčioje pamatysiu Rouzę, Džeką ir naujagimį. Ačiū Dievui, pasilikau keletą velsietiškų valiumų, kad atsigaučiau...

Atvykstu į bažnyčią jausdamasis šimtamečiu. Mano kūnas skyla į skausmo kolonas kiekvieną kartą, kai bandau priversti judėti didžiuosius stūmoklius. Praryju keletą valiumo tablečių, kai manau, kad niekas nežiūri, nors man atrodo, kad žmonės į mane žiūri visą laiką. Ar tai paranoja, ar aš tikrai visus dominantis objektas?

Devonui vadovaujantis vyras spokso į mane, kai mano, kad nematau. Vietiniai parapijiečiai, daugiausiai ilganosės, pusamžės moterys, primena mamos draugę Moriną. Jų vyrai atrodo keisti: jie buvo papuošti pamaldoms. Garėtas, 4x4 automobilį vairuojantis pastorius, irgi čia. Ponas ir ponia Obuolskruosčiai bei jų duktė Selė taip pat čia. O tada atvyksta moterys.

Sėdžiu salės gale kartu su Hilari ir pamatau Rouzę anksčiau, nei ji mane. Ji eina kartu su Džeku ir ryšulėliu glėbyje. Staiga visi išblunka, pasidaro vienspalviai, o Rouzė, aukšta, liauna, ant pečių krintančiais ilgais tankiais plaukais, ryžtingu veidu, banguojančiais drabužiais, suspindi ryškiomis spalvomis. Ji pagauna mano žvilgsnį ir jos akyse pasirodo šypsenos šešėlis. Paskui ji greitai nusisuka ir eina į savo vietą kartu su kitomis moterimis. Džekas greta jos. Trejų, dabar jau beveik ketverių, rimtai eina paskui motiną. Jis dairosi manęs. Mano susidomėjimas patraukia jo akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. Jo žingsnis sulėtėja. Labiau negu bet ko pasaulyje norėčiau, kad jis atbėgtų pas mane. Mano sūnus. Mano berniukas, jau aukštesnis, laibesnis, panašėjantis į tą, koks bus užaugęs. Plačiai šypsausi. Taip plačiai, kad, rodos, mano veidas subyrės. Naudoju tuos raumenis, kurių nenaudojau ištisus mėnesius, o gal metus. Žiūriu į savo vaiką ir šypsausi.

Džekas pas mane neateina. Jis man nenusišypso. Sekundę į mane įdėmiai žiūri ir tas jo tiriantis, protingas žvilgsnis mane išgąsdina. Ką jie jam pasakė? Tada pasisuka ir atsisėda šalia Rouzės. Seku jį akimis. Žinau, kad visi esantys bažnyčioje žiūri į mane. Jie žino. Jie visi viską žino. Nekenčiu to.

Prasideda pamaldos. Čia yra tamburinų, gitarų, orkestrėlis ir dainininkai, iš kurių viena yra Selė. Pastorius pradeda ramiai, bet greitai jau mojuoja rankomis ir šaukia. Parapijiečiai daro tą patį. Dainuojama toliau ir rankos vis šauna į orą. Stebiu Rouzę. Ji rūpestingai pasidėjo gyvąjį ryšulėlį greta savęs ir taip pat kelia rankas Viešpaties link, siūbuoja muzikos ritmu. Daug praėjo laiko, kai kartu važiuodavome į reivo vakarėlius! Džekas dažnai atsigręžia į mane. Aš vis jam šypsausi, bet jis tuo pačiu neatsako. Ar jis tikrina, kur mano rankos? Jos neiškeltos.

Pastorius bėgioja tarp eilių, žmonės kažką jam veblena kitomis kalbomis ar visai be žodžių, kai kurie garbintojai alpsta, kartais žmonės susirenka apie kurį nors vieną ir šaukia pamaldžius žodžius, o aš įkišu galvą tarp kojų, nes man skauda visą kūną ir aš drebu. Religinė ekstazė pasiekia kulminaciją, o aš klausiu savęs, kaip patekau tarp šių suknistų maniakų? Kodėl Rouzė viena iš jų?

Pamaldoms nėra galo, o kai jos baigiasi, esu beveik be sąmonės nuo fizinio ir dvasinio laužimosi skausmo. Hilari padeda man atsistoti. Tik žinojimas, kad dabar galėsiu prieiti prie Rouzės, Džeko ir kūdikio, padeda man išeiti iš bažnyčios paskui kitus. Kieme kartu su Hilari parūkome ir žygiuojame į salę. Ten stovi daug didelių, apvalių stalų, prie vienos sienos yra vienas ilgas stalas, prie kurio yra maisto išdavimo langelis. Rouzė sėdi prie vieno stalo, o Šalia jos davatkos. Susidroviu. Einu prie jos. Jos nutyla ir tiriamai žiūri į mane, nes žino, koks aš blogas ir piktnaudžiaujantis.

— Sveika, Rouze, — sakau.

— Labas, Markai.

Šalia jos rimtai stovi Džekas. Jis neatsiliepia kalbinamas ir nereaguoja į mano apkabinimą. Matyt, jam pasakė, koks jo tėtis blogas.

— Kaip tau sekasi, Rouze?

— Gerai. Kai išmokau pasitikėti Jėzumi, viskas man sekasi puikiai.

Sėdinčios aplink stalą vanagiškų akių moterys ima vieningai linkčioti. Pažiūriu į kūdikėlį Rouzės rankose ir vos nesutirpstu. Paimu jo mažą rankytę ir jis suspaudžia mano pirštą.

— Fredi, — švelniai sakau. — Labas, Fredi.

Noriu jį palaikyti ir Rouzė tai pajunta. Raganos garsiai įkvepia, kai ji paduoda man sūnų. Fredis atsimerkia ir pasižiūri į mane. Mano metadoninis kūdikis. Ramiai jį laikau ir jis sumirksi. Vėl pajuntu tą naujo kūdikio džiaugsmą. Galimybių, naujos pradžios, kitokio gyvenimo džiaugsmą.

Švelniai jį sūpuoju ir jo akytės užsimerkia. Pradedu su juo vaikščioti ir prie stalo pajuntu įtampą: senės norėtų jį susigrąžinti. Prisimenu, kas atsitiko prieš šimtą metų. Akušerė, mama ir, ko gero, visi esantys kambaryje šoko ir išplėšė Betanę man iš rankų, kai ji buvo naujagimė, o aš paėmiau ją ant rankų. Visi žinojo, koks aš blogas jau tada. Bet aš nenorėjau Betanei nieko blogo. Ir nepadariau nieko blogo. O Fredį aš nuoširdžiai myliu.