Mark Johnson - Apkvaitę

— Ko? Man viskas gerai.

Kartais pučiu kreką visą naktį. Tada pradedu slampinėti pats vienas ypatinguoju savo būdu: viena koja ant šaligatvio krašto, kita nutekamajame griovelyje. Labai labai lėtai, nuleidęs galvą, kad visi galvotų, jog aš valkata ir nesibrautų į mano paranoją, nepagautų mano žvilgsnio, manęs nepastebėtų. Pamirštu, kad apsimesti nereikia — aš ir esu valkata.

Nebeturiu jokios nuosavybės, išskyrus tai, ką randu šiukšlių dėžėse. Man patinka apžiūrinėti šiukšliadėžes, nes tai suteikia mano pasivaikščiojimams periodiškumą, mano chaotiškame gyvenime atsiranda ritmas: prieinu šiukšlių dėžę, pažiūriu, kas joje. Prieinu šiukšlių dėžę, pažiūriu, kas joje. Taip atsiranda motyvacija judėti toliau.

Randu kitiems nereikalingų daiktų ir tada jie tampa mano daiktais. Jau turiu rastų daiktų kolekciją. Jie dabar mano, bet juose likę ir kažkas iš ankstesnių savininkų. Šitaip aš bendrauju su normaliais žmonėmis. Turiu rudą plastikinę dėžę, kokias turi dailininkai, su daugybe stalčiukų, kurie pakyla, kai atidarai dangtį. Yra keletas didelių adatų. Ne tokių, kokias naudoju aš. Tai siuvimo adatos, kurios žiba saulėje. Dar turiu užrašų knygutę sidabrišku viršeliu. Jos viduje daug lipdukų, tuščių puslapėlių ir tuščia dienoraščiui skirta dalis. Yra ir pusė šaukšto, kurio rankena — puošnus keltiškas mazgas. Ten dar yra dažų ir teptukų. Mano kolekcija man patinka. Slepiu ją labai nuošaliose vietose po tiltais, kanalizacijos vamzdžiuose, už akmenų, nes ji man brangi.

Leidžiuosi ant atbrailos Totenhemkorto gale, kai vienas iš pavojingųjų dvynių, nežinau, ar Keitas, ar Malkas, pripuola prie manęs ir pavagia mano maišelį. To man dar nebuvo. Galėčiau su juo muštis, bet šalia stovi jo dvynys. Praradau narkotikus, taigi turėčiau liūdėti, o ne muštis.

— Imk juos, drauguži, — drąsiai sakau.

Dvyniai iš manęs juokiasi ir mane keikia. Laukiu. Stebiu. O tada, kai jis jau tuoj tuoj užkaifuos, puolu. Bėgu atbraila prie jo ir taip į jį atsitrenkiu, kad visa jo įranga, adata, narkotikai išsibarsto aplink. Šitaip nė vienas iš mūsų nieko negauna.

— Ach tu, šūdžiau...

Kitas dvynys jau siekia peilio, o aš nieko daugiau nesiklausydamas lekiu tolyn kiek kojos neša. Malkas ir Keitas man primena brolius psichus Kiderminsteryje, kurie pabaigę gerti suvalgydavo butelį. Slampinėju po Totenhemkorto kelią tykodamas, kad kas man suveiktų. Galiausiai sutinku didįjį Beną, gatve vėžlinantį po sėkmingo elgetavimo metro.

— Tie nuosmaukos dvyniai, — sako jis, kai papasakoju, kas atsitiko.

Jis mane aprūpina, o paskui pasišalinu į pilko modernaus kiemo, kuris priklauso kelioms įstaigėlėms, tarpdurį. Filmų režisavimas. Visuomeninė informacija ir reklama. Grafika. Kai kurios dar dirba. Stebiu juos išeinančius. Visada maniau, kad tie, kurie dirba nuo ryto iki vakaro, yra mulkiai, bet dabar iš jų veidų matau, kad jie patenkinti.

Vieną vakarą konteineryje randu supakuotą karališko dydžio antklodę. Susisuku į ją kaip vikšras į kokoną ir pabundu prakaituodamas ryto saulėje. Tai gera naktis. O bloga buvo tada, kai susisukęs miegojau kažkokiame tarpduryje, o mane užpuolė būrys vyrų. Nemačiau jų per savo antklodę, bet jaučiau. Jaučiau, kaip jie mane spardo, girdėjau jų juoką. Rytą visas mano kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Jų buvo kokie penki šeši ir tai nebuvo jauni pasigėrę vyrukai, o kostiumuoti verslininkai, kurie džiaugėsi, kad nenubausti galėjo nuskriausti bejėgį.

Kitą naktį netoli Hemlėjaus žaislų parduotuvės randu porą didelių kartoninių dėžių. Sustatau jas ant milžiniško duonos padėklo, kurį pasidedu aklagatviu tapusioje gatvėje, nes statybininkai ją užtvėrė. Niekas čia man netrukdys, net žiurkės, kurios galėtų prasiskverbti pro visas kartonines užtvaras ir laipioti per mane, kai miegosiu. Prasipjaunu skylę, įlendu į dėžes ir negaliu atsidžiaugti savo liuksusiniu miegamuoju. Pabundu nuo beprotiškų šūksnių ir stogo daužymo. Šaunu iš dėžių kaip žiurkė ir pamatau, kad visa eilė sunkvežimių laukia, kol pajudėsiu, o šalia, ant pastolių, stovi maždaug penkiasdešimt besijuokiančių statybininkų. Parodęs nepadorų gestą ir riktelėjęs, kad ant jų dedu, nukėblinu tolyn. Juokdamiesi jie kažką sako, bet aš nesiklausau. Nesu jautęsis labiau pažemintas. Jie, matyt, ilgai bandė mane iškrapštyti, bet aš buvau apkvaitęs, o nė vienas iš jų nenorėjo atidaryti dėžės. Niekas niekada nenori. Bijo. Nes nežino, ką tokioje dėžėje gali rasti. Jie juokiasi su palengvėjimu ir žiaurumu iš žmonijos atliekos, kurią surado.

Daug laiko praleidžiu tualetuose. Kartais ten jaučiuosi blogai. Būdamas kabinoje po dozės, susiraitau kaip šuniukas ar priluptas vaikas ir drebu iš siaubo. Atsigaudamas, vis dar apkvaitęs, girdžiu balsus ir žingsnius. Bijau policijos, katastrofų. Man baisi pati baimė. Už kabinos durų matau šmėkščiojančius šešėlius, kurie dar labiau gąsdina.

Per Velykas, kai mažame Hemlėjaus žaislų parduotuvės filiale, kuris yra Koventgardene, vagiu žaislus prostitučių vaikams, jauna pardavėja mane pagauna. Tai smulkutė, mažiau nei penkių pėdų ūgio, liesa šešiolikmetė, dirbanti šeštadieniais. Ji čiumpa mane, kai einu iš parduotuvės. Bandau pabėgti pro verandą, bet ji taip stipriai mane laiko, kad negaliu pajudėti. Pažeminimas. Žinau, kad esu liesas, net išsekęs. Deivis jau daug kartų man sakė, kad turiu daugiau valgyti. Bet baisu, kai tave sutramdo vaikas. Tikiuosi, ji pasigavo utėlių.

Ateina vadybininkas ir iškviečia policiją. Aš, žinoma, turiu kvaišalų, bet, kol atvyksta policija, sugebu juos susikišti į užpakalį.

— Turiu utėlių, — pranešu besiartinantiems prie manęs farams ir jie sustoja.

Paskui ilgai tariasi, ar mane reikėtų vesti į už kampo esančią policijos nuovadą, ar sodinti į furgoną. Galiausiai nusprendžia sodinti į furgoną, bet tai atlieka gražiai. Keista, nors jie didžiausi mano priešai, tačiau šneka maloniai.

Kai atvažiuojame, mūsų laukia daktaras, kuris švelniai ir atidžiai apžiūri mano šašus, liesą kūną. Paskui sako, kad paieškos švarių drabužių ir, prieš pasiųsdamas į dušą, paduoda kremą nuo utėlių. Bet geriausia yra tai, kad jis išrašo daug vaistų, nes mato mano įsisenėjusį įprotį. Jis duoda daugybę dihaidrokodeino , morfino , kuris yra heroino pakaitalas ir valiumo.

Išsimaudęs po karštu dušu einu į šiltą kamerą, kur ant lovos yra pagalvė ir antklodė, o kišenėse geri vaistai. Vietoj utėlėtų drabužių mane apvelka balta popierine eilute. Padedu galvą ant pagalvės. Man šilta ir saugu. Jaučiuosi tarsi paleistas iš kalėjimo.

Nors policininkai neina prie manęs arčiau, nei būtina, jie kalba su užuojauta.

— Kiek laiko gyveni gatvėse?

— Kaip einasi?

— Na, vaikine?

Jie žiūri į mane su gailesčiu. Atrodo, kad net supranta, koks pažemintas gali jaustis narkašas. Tai mane stebina. Atsigavimo paranojų metu mane persekiodavo policininkų šešėliai, o dabar esu su jais ir jie visai nebaisūs. Jie malonūs.

Kitą dieną, „prisipompavęs“ prirašytųjų vaistų, vis dar vilkėdamas baltą popierinę eilutę, esu įsodinamas į policijos furgoną. Kadangi dabar Velykos, mane veža į ypatingąjį magistratų teismą, kuris yra toli nuo centro. Kur jie mane veža? Nesvarbu. Turiu dihaidrokodeino. Tikiuosi, ne toliau, nei baigiasi metro linija.

Ypatingasis magistratų teismas mane nubaudžia viena diena kalėjimo, arba šimtu svarų baudos. Kadangi vieną dieną jau atsėdėjau, o šimto svarų neturiu, tai mane iš karto paleidžia. Mane nuveda laiptais žemyn ir nė vienas iš teismo pareigūnų prie manęs neina. Jie elgiasi vaikiškai: kai einu pro juos, jie žengia atgal sakydami: