Mark Johnson - Apkvaitę

— Negaliu ištarti...

Vienoje pusėje yra jos viešbučio pavadinimas. Apverčiu kortelę. Kitoje pusėje ji parašė žodžius, kurių negali ištarti. Kalio cianidas.

Negalėdamas patikėti, spoksau į ją.

— Kalio cianidas? — sakau. — Cianidas?

Laužyta anglų kalba mergina paaiškina, kad nori nusižudyti. Ji nusivylusi gyvenimu, nenori grįžti į Japoniją, kur skiriasi su žiauriu vyru, kuris ją mušdavo ir išnaudojo. Geriau jau mirs.

— Nagi, — gudraudamas sakau, — negali būti taip blogai. Pažiūrėk į mane. Gyvenu gatvėse, bet vis tiek šypsausi.

Išsišiepiu, parodydamas supuvusius dantis, bet jai nelinksma. Ji nori kalio cianido. Deivis sakė, kad gaus.

Žinoma, Deivis ją apgavo, bet jo dabar čia nėra ir aš sakau, kad galiu jai padėti.

— Kiek Deivis paprašė? — klausiu.

— Du šimtai svarų.

„Dviejų šimtų! Tik leisk man tau padėti“.

— Deivis neimti pinigai. Pinigai čia.

Tai Deivis jos „neišdūrė“. Tai reiškia, kad galiu aš! Pasižiūriu į dangų. Ačiū tau, Viešpatie.

Kartu einame Oksfordo gatvės link ir aš bandau ją atkalbėti nuo savižudybės, bet stengiuosi ne per daug, nes jei ji tikrai nori mirti, tai aš gausiu du šimtus svarų. Prie Čeringkroso kelio pasukame į dešinę, o ten, autobusų stotelėse, susigūžę stovi narkotikų prekeiviai. Jie visada atrodo juokingi, nes apsimeta laukią autobuso, nors visi žino, kad jie tiesiog pardavinėja narkotikus.

Pasivedu moterį į šoninę gatvelę ir paaiškinu:

— Matote ten stovinčius žmones? Jie turi, ko jums reikia.

— Kiek? — klausia ji.

— Du šimtai svarų, — atsakau.

Ji atidaro rankinę, ištraukia piniginę ir, išėmusi reikiamą sumą, paduoda man. Paėmus banknotus, mane užlieja šiluma.

— Imkite ir laikykite mano kuprinę, — sakau. — Taip žinosite, kad nepabėgsiu.

Labai kvaila tai sakyti. Pirma, jai nė į galvą neatėjo, kad galėčiau, nes ji paprasta ir pasitikinti. Antra, mano kuprinėje tėra panaudotų adatų dėžutė, kelios adatos, šiek tiek citrinos rūgšties, butelis purvino vandens ir pusė batonėlio Snikers. Bendra vertė mažiau nei du svarai, ką jau kalbėt apie du šimtus, bet ji paima ir laiko taip tvirtai, tarsi tai būtų iš Versace.

Už gerą kainą nuperku keturis maišelius kreko ir keturis heroino, o grąžą pasilieku. Tai ne cianidas, bet, jei ji nepripratusi prie stiprių narkotikų, kad numirtų, jai užteks vieno kreko ir vieno heroino. Taigi, už savo pinigus ji gaus tai, ko nori. Ketinu jai duoti du.

Nusivedu ją prie požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Šiuo paros metu čia tylu, tik girdisi narkašų vaitojimas. Paduodu jai du rudus ir du baltus maišelius, citrinos rūgštį bei visa kita. Tada paaiškinu, kaip viską atlikti. Ji dėmesingai išklauso ir paprašo pakartoti. Paskui linkteli. Taigi, padariau, ko ji prašė. Dabar ji ketina eiti į savo viešbutį ir tai padaryti.

Ji apsidairo.

— Kur tu naktį miegoti?

— Kur nors. Gal kokiam tarpdury...

Ji purto galvą.

— Ne. Aš sumokėti už tavo viešbutis šią naktį.

Sėdame į taksi. Tylime. Ji išblyškusi ir atrodo išsigandusi. Ar ji tikrai ketina nusižudyti? Pradedu kalbėti, bet ji mosteli, kad nutilčiau. Ji apsisprendusi. Kai esame tarp Raselo aikštės ir Kingskroso, parodau pigų viešbutį. Ji duoda man šešiasdešimt svarų ir mes atsisveikiname. Ji stebi mane, o kai vestibiulyje atsisuku, matau ją nuvažiuojant. Jos dizaineriška rankinė pritutinta narkotikų, kad viešbutyje galėtų nusižudyti...

Registratorius — rusas. Susirūpinu, kad jis nenorės, jog likčiau, bet jis į mane vos žvilgteli: tai tokia vieta, kur kambariai nuomojami kelioms valandoms ir niekas nieko neklausinėja.

Įeinu į kambarį, džiaugdamasis pelninga šio vakaro veikla. Turiu narkotikų, lovą, pinigų, o dabar galiu susišauti. O kai viskas nurimsta, mane, kaip visada, apima paranoja. Bet šį kartą paranoja kitokia. Mane beveik sukausto siaubas pagalvojus, ką padariau. Ta moteris norėjo nusižudyti ir aš jai padėjau. Būtų buvę tas pats, jei būčiau įsmeigęs adatą jai į ranką. Galėjau ją nužudyti. Turbūt jau nužudžiau.

Man taip baisu, liūdna, jaučiuosi toks sukrėstas, kad noriu mirti. Pokrekinė paranoja užgožia kaltę: mane neišvengiamai suras ir suims. Krintu ant žemės, priglaudžiu ausį prie grindų. Ar už durų kas nors juda? Kalba? Ar jie jau ateina? Taip įtemptai klausau, kad vos kvėpuoju. Galiausiai užmingu. Vėliau nubundu ant grindų ir einu iš viešbučio susiveikti.

Kai susitinku Džindžą, papasakoju, kas atsitiko, bes negaliu to atsitikimo išmesti iš galvos. Džindžas išklauso, bet nieko nepasako. Greitai sužinau, kad jis viską papasakojo Deiviui: ką tik sutinku, visi man perduoda nuo Deivio žinutes. Deivis piktas. Deivis manęs ieško. Kai kitą kaną sutinku Džindžą, pasakau, kad Deivis turbūt todėl pyksta, kad pats norėjo pasisavinti merginos pinigus. Bet Džindžas sako, kad Deivis pyksta todėl, kad parūpinau jai narkotikų. Deivis mano, kad nereikėjo to daryti. Žinau, kad jis teisus, ir tai skaudina.

Kurį laiką neinu į Pikadilio aikštę. Mano veiklus gyvenimas tęsiasi. Bet visą laiką žinau, kad nužudžiau žmogų. Ir tai nebuvo kažkoks narkomanas, kaip, pavyzdžiui, Džonas iš vakarų, ar koks kitas, kurį aprūpinau narkotikais. Tai buvo nusivylusi mergina iš tolimos šalies. Ne veltui Deivis pyksta. Tokios mintys neduoda man ramybės, bet po dozės paskęstu migloje.

Deivis mane randa po poros dienų. Jis ne vienas. Su juo būrys vyrukų.

— Aš tavęs ieškojau! — riaumoja, o jo pykčio iškreiptas veidas parausta. — Kaip tu, po velnių, galėjai taip pasielgti? Sutrauka tu!

— Tu nežinai, ar ji negyva! — šaukiu.

— Aš žinau! Žinau! Mes buvom sutarę susitikti, bet ji neatėjo. Šūdas, Markai, ji buvo graži. Kodėl tu jai davei tą heroiną, kreką ir visa kita?

— Pats būtum tai padaręs, — niūriai sakau.

— Nebūčiau! Markai, dievaži nebūčiau!

Tik dabar suvokiu, kad galėjau jai pakišti tuščią maišiuką. Man būtų buvę daugiau, o ji tebebūtų gyva. Arba galėjau pabėgti su jos dviem šimtais svarų, palikęs jai savo seną purviną kuprinę, pilną adatų. Bet vietoj to įdaviau jai savižudybės įrankį.

— Aš noriu tave, šikniau, nudėti! — riaumoja Deivis.

Jis žengia manęs link, bet aš greitesnis. Išsitraukiu peilį ir laikau atstatęs į jį ir jį supančius vaikinus.

— Atsiknisk, Deivi! Tik pajudėkit ir aš jus papjausiu!

Pro šalį eina paprasti žmonės. Nežiūrėdami į mus, jie mus aplenkia, o jų veiduose pasibjaurėjimas: greičiausiai dėl kažkokio menkniekio riejasi ir pešasi gatvių narkomanai...

Deivis apsisuka ir nueina. Džiaugiuosi, kad susidūrimas, kurio keletą dienų vengiau, jau įvyko. Nors, ne, tai ne pabaiga. Turėsiu gyventi žinodamas, kad nužudžiau tą japoniukę. Turėsiu gyventi gatvėse be Deivio ir jo švelnaus draugiškumo. Be Deivio, kuris juodžiausią valandą padėdavo kaip kantriausias tėvas, kuris vienintelis rūpinasi mano sveikata, liepia eiti pas daktarus, nuveda pas daktarus...

Mane apima gili depresija, kurios net narkotikai nepalengvina. Atsiskiriu nuo visų. Einu į įvairiausias tolimas gatves. Miegu skirtinguose tarpduriuose.

Vieną rytą, nubudęs prie kažkokios apleistos parduotuvės durų, taip laužiuosi, kad pajuntu, jog nebegaliu ilgiau gyventi tokiame beprotiškame pasaulyje. Aš esu labai labai pavargęs. Niekam nebėra energijos. Man atrodo, kad visą gyvenimą labiausiai bijojau ligų. Visą gyvenimą bandžiau išvengti laužimosi, bet daugiau tam energijos nebeturiu. Pasiduosiu. Būsiu čia ir tol laužiuos , kasydamasis utėlių įkandimus, kol mirsiu.