Mark Johnson - Apkvaitę

Staigiai pasilenkiu ir čiumpu jį. Dvidešimt svarų. Keletą akimirkų dvejoju. Tada, pamiršęs gerąją bendrabučio moteriškę, prisipažinęs, kad neturiu valios eiti į man padėsiantį susirinkimą, patraukiu tiesiai į Vestendą susiveikti. Po dozės mane apima pakili nuotaika, nustoju laužtis. Praeina visi skausmai. Iškart. Pasaulis, kuris buvo apvirtęs aukštyn kojom nuo tada, kai patekau į detoksą, vėl toks, koks turi būti. Verkiu iš džiaugsmo.

Einu pas Vilfą į sekso prekių parduotuvę. Pasirodo, jis turi narkotikų, kuriuos reikia parduoti. Susikišu juos į burną.

— Kur buvai dingęs? Maniau, mirei! — sako visi, ką besutinku.

Nieko neatsakau, nes mano burnoje trisdešimt heroino ir kreko maišelių, bet pats sau pagalvoju, kad būtų gerai, jei taip būtų nutikę.

Kai viską parduodu, užeinu į Sankryžą.

— Kas nutiko? — tragišku balsu klausia Synas.

— Mano nervai buvo pertempti, o tas vaikigalis mane išgąsdino ir aš jam įkandau. Tada jie mane išmetė.

— Norėsi vėl bandyti?

— Taip. Žinoma, norėsiu, — lengva taip sakyti ir galvoti, kai mane saugo neseniai gauta dozė.

— Gerai, mes tave priimsime po dvidešimt aštuonių dienų. Aš viską sutvarkysiu, — pažada Synas.

Bandau nakvoti bendrabučio kambaryje, bet būnu ten trumpai, net nevalgau, nes vėl gyvenu chaoso pasaulyje.

Kartą, grįžęs į parduotuvę po greito išpardavimo, aptinku Vilfą, betuštinantį kasą. Parduotuvėje nieko nėra, jokių purvinų lankytojų, žiūrinčių pornografinius DVD, žurnalus ar video, kurie padėti ant senų medinių lentynų. Ant aptriušusio kilimo stovi Vilfas ir vagia iš savo bosų.

— Žinau, ką darai, — sakau.

Vilfas išsigąsta. Jis jaunas, dar neturi nė dvidešimt penkerių, bet turi žinoti, kad jo karjera sekso prekių parduotuvėje bus trumpa: ši pornografija nelegali ir jei policija tris kartus patikrinusi ką nors ras, jis sės.

— Žinau, ką darai, — pakartoju. — Duok pinigų dozei, arba pranešiu bosams.

Vilfas nenori, kad bosai ant jo supyktų. Jie gangsteriai ir Dievas Tėvas težino, ką jie padarytų. Aš tik vyrukas iš gatvės ir mes gerai sutariame, todėl jis sutinka su mano reikalavimais.

Jis paniūra, bet tylėdamas man paduoda dalį pavogtų pinigų. Gaunu keturiasdešimt svarų. Nuo šiol turėsiu dar vieną pajamų šaltinį. Vilfas vis vogs, o aš kasdien iš jo „išlupsiu“ po keturiasdešimt. Žinau, kaip gyventi Londono gatvėse! Aš irgi galiu būti gangsteris. Gal kitą mėnesį į detoksą neisiu...

Bet net kalnai pinigų nepatenkintų mano siautulingo įpročio, kuris po dvylika dienų trukusių laužtuvių sugrįžo kaip potvynio banga. Kitą dieną keturiasdešimt svarų man atrodo per mažai. Taigi, gavęs keturiasdešimt iš ryto, pavakare ateinu vėl.

Vilfas neapsidžiaugia.

— Duodu tau pakankamai, — sako.

— Aš tave įduosiu.

— Klausyk, aš tiek daug nepasidarau.

Jis meluoja. Žinau, kad nori mane apgauti. Aš noriu daugiau pinigų. Man reikia daugiau. Džiunglėse padarysi bet ką, kad tik gautum, ko nori. Slampinėju visą dieną galvodamas, kaip jį „nugręžti“, o kai man beviltiškai prireikia dozės, į galvą šauna beprotiška mintis. Ateinu į parduotuvę su švirkštu, jo akyse pritraukiu kraujo ir sakau:

— Aš užsikrėtęs ir, jei neduosi suknistų pinigų, suvarysiu jį tau.

Jis pasižiūri į adatą. Kalbu negarsiai, maloniu balsu ir nė vienas iš pirkėjų (keletas seniokų, besiknisančių po porno filmus bei pora per daug jaunatviškai apsirengusių pagyvenusių ponių) net neįtaria, ką sakau. O Vilfas žino. Jis bijo. Bijo manęs, adatos, AIDS.

— Gerai, gerai, — sako ir atidaręs kasą ištraukia dar keturiasdešimt.

Po poros valandų ateinu vėl ir gaunu dar keturiasdešimt. Kitą dieną ateinu keturis kartus ir kas kartą vis labiau besiraukantis Vilfas duoda po keturiasdešimt. Šimtas šešiasdešimt ir dar mano nemokami narkotikai. Gyvenimas puikus! Daugiau nebesu užstrigęs amžiname vogimo, pardavimo, susiveikimo, laukimo ir vartojimo rate. Turiu laiko paslampinėti po Soho. O naktį, pasipildęs kreko, nebegaliu užmigti, todėl vaikštinėju ir, prieš patekant saulei, kai ką pamatau. Į sekso prekių parduotuvę atvyksta kurjeriai su nauja narkotikų siunta. Slapta seku paskui. Einu paskui juos tamsiomis gatvėmis. Jie eina greitai. Aš irgi. Jie eina Totenhamkarto keliu. Ir aš. Jie ateina į parką prie Voreno gatvėje esančios metro stoties. Tai mažutis parkelis ir mane iš karto pamatytų, jei bandyčiau prieiti arčiau. Aš išsiaiškinsiu, kur jie tuos narkotikus laiko. Bet ne dabar.

TRISDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Ilgai pilna burna narkotikų vaikščiojau po gatves pardavinėdamas, o dabar grįžtu į parduotuvę pasikrauti dar, nes manęs laukia klientai. Priėjęs pamatau, kad žmonės parduotuvėje nėra pirkėjai. Tarpduryje stabteliu. Matau bosą. Tai tas pats, kuris man siūlė pardavinėti narkotikus. Jis panašus į meksikietį dėl ūsų ir tamsios odos, bet, žinoma, gali būti bet kas. Dabar jis žiūri į mane.

— Laba diena, — mandagiai pasisveikinu.

Bosas neatsako. Už jo matau boso bosą, kostiumuotą verslininką, avintį auliniais. Esu jį matęs anksčiau, bet nesu girdėjęs jo balso. Dabar jis irgi tyli ir žiūri į mane. Šalia jo stovi dar vienas žmogus, kurio nepažįstu.

Suspėju tik pamatyti triumfuojančią Vilfo šypseną, o tada meksikietis puola. Jis žengia pirmyn, čiumpa mane už pakarpos ir meta pro stiklines duris į parduotuvę. Girdžiu žvangėjimą. Atrodo, kad garsas ateina iš už šimto mylių. Stiklas pabyra kažkur kitame žemyne, bet aidas sklinda per visą pasaulį. Sklendžių aukštai virš parduotuvės ir žiūriu, kaip apačioje trys stambūs vyrai daužo liesą vyruką. Girdžiu kumščių smūgius, matau suspaustus krumplius. Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, iš viršaus, tiesiai į veidą, artėjantis bato padas, o virš jo šaltos akys ir tankūs ūsai. Prisimenu savo tėvą, jo neapykantą, kai jis kišo mano galvą į židinį. Burnoje jaučiu metalo skonį, nes per odą bėga kraujas. O paskui nubundu lovoje. Po manimi šiugžda paklodės. Jaučiu pažįstamą kvapą. Dezinfekuojamasis skystis.

Atsimerkiu. Į akis plieskia šviesa. Vėl užsimerkiu. Laužimasis mane įveikė. Galva, sąnariai, drebu ir prakaituoju. Pagal savijautą suprantu, kad nuo paskutinės dozės praėjo daug laiko. Vėl atsimerkiu ir mane vėl apakina blyksnis, o paskui pamatau žmogų su fotoaparatu, kuris ruošiasi išeiti.

— Policija, — tarsi atsiprašydamas paaiškina.

— Jūs esate universitetinėje ligoninėje, — sako balsas, o atsisukęs matau prie manęs besilenkiančią seselę.

— Kas atsitiko?

— Jus sumušė ir paliko, nes manė, kad jūs negyvas, — paaiškina seselė. — Keletą parų buvote be sąmonės. Policija nori su jumis pasikalbėti. Man liepė paskambinti, kai atsibusite.

Man skauda akis. Atrodo, kad ranka nupjauta. Bandau į ją pažiūrėti, bet nematau.

— Kur mano ranka?

— Ji yra, bet sulaužyta ir jus reikia peršviesti.

Sudejuoju ir bandau išlipti iš lovos.

— Nejudėkite. Jūs praradote daug kraujo, jūsų žaizdos vis dar atrodo pavojingos, be to, visas jūsų kūnas nubrozdintas. Sužalota galva: sulaužyta nosis, daug mėlynių, virš vienos akies prakirstas kaulas.

Oi! Kol ji vardija mano sužeidimus, pradedu juos vieną po kito jausti. Nežinau, kur laužimosi, o kur sužeidimų skausmas. Žinau tik, kad turiu iš čia dingti, nes man reikia dozės. Žinau, kur gauti narkotikų. Jie paslėpti prie Voreno metro stoties. Man ašaroja akys, varva nosis, teka seilės, kai pagalvoju, kas ten galėtų manęs laukti. Jei galėčiau išlipti iš lovos...