Mark Johnson - Apkvaitę

Šį kartą išsisukau, bet jų neatsikratysiu, nes už mano galvą paskirta premija. Pavogiau narkotikų už dešimt tūkstančių. Dvyniams dosniai sumokės, kad mane pribaigtų ir jie, žinoma, nori mano narkotikų prekeivio darbo. Policija nesigilins dėl benamio mirties, kuris vis tiek tuoj mirs nuo AIDS.

Praeina kelios dienos, kol vėl pasirodau Vestende, bet dabar būnu didelėse gatvėse. Čeringkroso kelyje, Šaftesberio prospekte, netoli Haymarket viešbučio. Bet dvyniai irgi čia. Tarsi jie patruliuotų gatvėse dieną ir naktį, visą laiką manęs ieškodami. Pastebiu juos iš toli, bet ir jie mane pamato. Matau šmėkštelint peilį. Jie lekia greitai kaip strėlė, o aš vėl braunuosi per minią gelbėdamas savo gyvybę.

Trečią kartą vienas iš jų mane sugriebia iš užpakalio ir bando temptis į šoninę gatvelę. Smogiu iš visų jėgų ir, kol jis dar susirietęs, kad atgautų kvapą, o jo brolis už kelių pėdų, apsisuku ir nukuriu tolyn.

Labai ilgai aš maniau, kad Vestende šį tą reiškiu, bet dabar supratau esąs menkesnis nei dulkelė. Čia pilna gangsterių ir narkotikų prekeivių. Jie gali pasiųsti bet ką. Grįžti į Vestendą nebegaliu. Belieka arba mirti, arba eiti į detoksą.

Iki to laiko, kai turiu grįžti į Elephant ir Castle rajoną, esu suvartojęs visus pavogtus narkotikus. Bendrabučio darbuotojai labai manimi rūpinasi, nes mato, kad esu netoli mirties. Jiems nepavyko įtaisyti manęs į ligoninę, todėl dabar labai stengiasi išsiųsti mane į detoksą. Už durų manęs laukia taksi. Visi darbuotojai stovi hole atsisveikindami su manimi. Negaliu išvykti dėl vieno dalyko: bendrabutyje yra tipelis, kuris man skolingas heroino. Perdaviau jam daugybę kreko, bet jis vis nesumoka, nes tikisi, kad išvažiuosiu ir nebepaprašysiu. Tai mane siutina. Taip ilgai laukiau tų maišelių, o dabar taksi laukia manęs ir teks išvažiuoti nesusišovus. Tas tipelis mane „išdūrė“. Galvoja, kad gudresnis? Aš turiu skustuvą ir noriu jį supjaustyti į smulkius kąsnelius. Eidamas prie durų, pamatau jį ant laiptų.

— Tai buvo mano paskutinė dozė prieš detoksą. Turėjai atiduoti! — šaukiu mojuodamas skustuvu.

Aš jo nekenčiu, noriu jį nudėti.

Juodaodė darbuotoja liūdnai žiūri į mane ir tyliai sako:

— Markai. Tavęs taksi laukia.

— Šunsnuki tu, — klykiu, — važiuoju į detoksą be dozės ir tu už tai atsiimsi.

Išsigandęs mažasis skurlius puola laiptais aukštyn, o aš pasiruošiu jį persekioti, bet tada vėl išgirstu ramųjį balsą:

— Markai. Jei tai padarysi, viskas baigta. Tau. Taigi, išeik. Sėsk į taksi ir važiuok į detoksą.

Girdžiu jos balsą, kurio švelnumas užlieja mane kaip vanduo. Bet aš dar neapsisprendęs. Nežinau, ar aš jį nužudysiu, ar išeisiu, kol neapsisuku ir einu pro duris į taksi. Lygiai taip galėjau pulti paskui niekšą. Jis mane „išdūrė“, o to negaliu pakęsti. Visą kelią iki Elephant ir Castle kunkuliuoju iš pykčio.

Personalas sutinka mane šiltai, paskiria man metadoną ir palydi į universitetinę ligoninę. Man išnaikina utėles, duoda švarius drabužius, o tada gydytojas apžiūri mano sudžiūvusią ranką.

— Ar ji tokia nuo gimimo? — klausia.

Pasakau, kad prieš dvi savaites ji buvo sveika.

Jis apžiūri mano žaizdas ir mėlynes, o paskui perduoda seselei, kuri turi chirurginiu būdu numauti man kojines, nes per jas išlindo šašai ant pėdų ir kojų pirštų. Praeina ne viena valanda pjaustant ir mirkant, kol medžiaga atsilupa nuo odos. Seselė nuolat žiaukčioja. Suprantu, kad nėra malonu į mane žiūrėti. Sveriu mažiau nei didelis šuo, mano keliai platesni nei klubai, oda vaiduokliškai persišviečia, kūnas randuotas. Bet seselė elgiasi su manimi žmoniškai. Ji maloniai kalba, švelniai liečia. Vos neverkiu. Seniai to nepatyriau. Grįžtu į detoksą sutvarstytomis kojomis, švariais drabužiais, bet vis tiek laužiuos, nors ir vartoju metadoną. Nuo to karto, kai lankiausi čia, suvartojau tiek narkotikų, kad laužimasis yra žiaurus. Jis iš manęs juokiasi. Po dešimt dienų metadoną vėl nuima ir lieku be nieko. Negaliu to ištverti. Mums leidžiama išeiti, taigi traukiu pirkti narkotikų. Ne į Vestendą, nes ten man gresia pavojus. Bėgu į Kingskrosą. Heroino vartoti nedrįstu, nes detokso darbuotojai iš karto suprastų. Nusiperku kreko ir grįžtu į Elephant ir Castle. Tuščiame, baltame vonios kambaryje, pasinėręs į vonią, susišaunu.

Ūūūūūūūžt! Keliom akimirkom palieku šią vietą. Daugiau nebesu šiame šaltame baltame kambaryje, pastate, mieste, šioje Žemėje. Pakilau į orbitą ir sukuosi aplink mėnulį. O paskui, vos nusileidus, atskuba žingsniai, pasigirsta šimtai man į ausį niurnančių, šnabždančių balsų. Komitetas! Jie sako: „Bjaurus šunsnuki, jie gi dabar tave išvys. Gatvėse tau nebus gerai, šunkara tu. Mes tave ten pasieksime. O gal mums dabar iškulti langą, išlaužti duris ir įėjus tave čiupti?“

Nustoju kvėpuoti. Pasineriu po vandeniu. Paskui sulaužau savo instrumentus į smulkiausius gabalėlius ir sukišu giliai į vonios skylę, kad niekas niekada nesužinotų. Bet aš tai žinau... Esu detokse ir vartoju! Kitą dieną, alpdamas iš siaubo, einu į Vardo gatvę. Įslenku į Sankryžos pastatą ir sakau Synui:

— Synai... Vakar vartojau. Susišoviau kreko, o instrumentus sukišau į vonios skylę...

Jis sustingsta:

— Tave išmes! Tu gi žinai.

Taip, aš žinau, kad mane išvarys, jei vartosiu. Taip pat žinau, kad jei išeisiu, mirsiu. Gatvėse gyventi nebegaliu. Jei narkotikai manęs nepribaigs, tai padarys dvyniai. Išeities nėra.

— Tokios taisyklės, — sako Synas. — O tu jas sulaužei.

Man suspaudžia gerklę ir aš vos ištariu:

— Negaliu nustoti, Synai. Negaliu gyvendamas Londono centre nevartoti. Tai neįmanoma.

Prisimerkęs Synas rimtai žiūri į mane.

— Ar tu jiems pasakysi? — klausiu.

Jis atsidūsta, suraukia antakius, sukryžiuoja ant krūtinės rankas ir ilgai galvoja.

Mano balsas suskamba atkakliau:

— Ar leisi jiems mane išmesti?

Galiausiai jis sako:

— Gerai, Markai. Aš irgi sulaužysiu taisykles. Kai ką sugalvojau.

Palengvėjimas. Jis pasklinda mano kūnu kaip raudonis. Synas ketina mane išgelbėti.

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Esame Bognor Ridžise. Tai pajūrio miestelis pietinėje pakrantėje. Viena iš nedaugelio Anglijos vietų, kur nesu nei pardavinėjęs, nei vartojęs narkotikų. Atvažiavome čia su Synu traukiniu. Žmonės nustebę žiūri į mus, o vienam taip manęs pagailo, kad net nupirko ledų. Atrodome keistai: aš drebu ir prakaituoju, o Synas mane prilaiko.

Kelias už stoties lygus, bet man atrodo, kad kylame į kalną.

— Nenueisiu, — sakau.

Esu per daug pavargęs, per daug sumuštas, mane per daug pykina ir atrodo, kad praradau kairę ranką.

— Nueisi, — sako Synas — Duok man savo dėžę.

Remiuosi į jį. Vienoje rankoje jis neša mano rudąją dėžutę, o kita tempia mane. Pagal šaligatvį stovi siena, į kurią kas dvi minutes sustoju atsiremti.

— Nagi, pone Džonsonai, — valdingai sako Synas. — Jau nebetoli.

Ateiname prie didelio, seno, vijokliais apaugusio namo.

— Tai Ravenskorto alkoholikų ir narkomanų gydymo centras, — išdidžiai pristato Synas, lyg būtume atvykę į Bekingemo rūmus.

Bet man taip viską skauda, kad vos žvilgteliu. Dar vienas didelis namas. Vis tik pastebiu, kad jis paprastesnis, nei tas, Birmingeme, kur buvau prieš daugybę metų ir visus tuos narkotikus. Turbūt viskas bus taip pat. Tai vėl bus Maison de Relax 23 , kur susirasiu merginų, pradėsiu geriau jaustis, bet tai nepadės. Niekas negali padėti ponui Džonsonui, nes jis bjaurus, per toli nuėjęs šunsnukis.