Mark Johnson - Apkvaitę

— Turi papasakoti.

Atsigręžiu. Jis neatitraukia nuo manęs akių.

— Daugybė šlamšto neleidžia tau pasveikti. Tavo paslaptys nuodija sielą. Tai vadinama „slaptąja asmenybės puse“. Prieš susikraudamas daiktus, pagalvok apie tai, drauguži.

Nemiegu visą naktį, nes skauda viską. Nervai atviri, kojos kaip propeleriai, kuriems visą laiką reikia suktis, lėkti, judėti. Noriu išeiti, bet neturiu kur. Nenoriu šito daryti, bet nieko kito daryti negaliu. Nenoriu vartoti narkotikų, bet be jų negaliu gyventi.

Iš ryto tebesu centre.

Į grupinės terapijos seansą ateinu tirtėdamas iš baimės. Sėdžiu kėdėje susirietęs iš siaubo ir visi iškart supranta, kad ketinu šnekėti. Pirmą kartą. Jaučiu, visi laukia. O gal tai smalsumas.

— Aha, — patenkintas ištaria Alanas. — Ar yra „reikšmingas įvykis“, kurį norėtum mums papasakoti, Markai?

— Jo, — sakau.

Išsižioju ir laukiu, kol imsiu šnekėti. Bet praeina minutė ir nieko. O tada pradedu.

Papasakoju jiems apie tai, kaip Kendele atsijungiau. Susišoviau gramą heroino, kai turėjau prižiūrėti Džeką. Visą dieną jis užrakintas prabuvo su manimi. Alkanas, krintančiom sauskelnėm, verkdamas...

Baigiu savo pasakojimą prisipažindamas, koks esu baisus tėvas. Pasijuntu labai susigėdęs ir pažemintas. Kambaryje tylu. Į mane žiūri įdėmūs veidai. Kai kurie pritrenkti, kiti užjaučiantys. Keletas į mane nežiūri: jie nesupranta, ką su tokiu žmogumi kaip aš jie čia veikia. Viena moteris užsimerkusi, tarsi norėdama nuo manęs atsiriboti, linguoja kėdėje pirmyn atgal.

Alanas pasilenkia į priekį.

— Jei nebūtum vartojęs narkotikų, nebūtum buvęs nuo jų priklausomas, ar būtum taip su savo vaiku elgęsis? — švelniai klausia.

— Žinoma, velniai griebtų, ne.

— Tai gal šis atsitikimas nerodo, koks esi baisus tėvas. Viskas dėl narkotikų...

Kiti irgi pradeda kalbėti.

— Manau, tau klaiku tai prisiminti, — kažkas sumurma. — Tavo sūnus kentėjo tada, o tave šitie prisiminimai kankina iki šiol.

Noriu jam padėkoti, kad supranta, jog mano pabaisiškas elgesys neatėmė iš manęs žmogiškumo.

Jie visi reaguoja į mano pasakojimą. Staiga aš pajuntu aplink esančių žmonių palaikymą ir nuo jų sklindančią šilumą. Dar niekada nesu jautęs tokio gerumo. Niekas neskuba skambinti į vaikų globos tarnybą. Vietoj to, jie pradeda pasakoti panašius dalykus, pasakoti įvykius, kurių prisiminimas iki šiol ir juos persekioja. Štai kas yra grupinė terapija!

Viena moteris pasakoja, kad abu vaikai buvo iš jos atimti ir verkdama aiškina kodėl.

Kažkoks vyras pasakoja, kaip jis elgėsi su sūnumi ir kaip dabar dėl to gailisi. Kito pasakojimas panašus į Džeko: jis pasakoja vaikystės prisiminimus apie alkoholiką tėvą ir kalbėdamas atrodo kaip sutrikęs vaikas, o akyse spindi ašaros.

Kai užsiėmimas baigiasi, jaučiu tuštumą. Mane net pykino iš gėdos, kai baigiau savo pasakojimą, bet dabar žinau, kad ir kiti elgėsi panašiai. Aš toks ne vienas!

Vėliau jaučiuosi išsekęs. Noriu pasišalinti. Komitetas šiandien turi ką pasakyti. Bandau prasmukti į savo kambarį. Vienas iš darbuotojų mane sustabdo ir skiria piniginę baudą. Pasislepiu po stalu, bet mane suranda. Vėl bauda. Man viską skauda: dantis, akis, pėdas. Visi sąnariai nejudrūs. Niekas nepasikeitė. Kolinas sakė, kad pasijusiu geriau, o aš nepasijuntu. Bet pradėjau šnekėti. Pradedu pasakoti.

Airė Anė prižiūri, kad miegamuosiuose būtų tvarka. Ji dirba čia nuo tų laikų, kai prieš daugelį metų Ravenskorto savininkas alkoholikas testamentu paliko savo tuną reabilitaciniam centrui. Ji visada mane bara ir skiria baudas, kai miegu apsirengęs. Dabar ji liepia pasikeisti patalynę. Nuvelku antklodę ir bindzenu laiptais žemyn į skalbyklą.

— O kaip bus su paklode? — klausia, kai grįžtu.

Sudejuoju. Nuimu paklodę nuo lovos ir vėl einu žemyn. Kai grįžtu, nuo įtampos man skauda visą kūną. Anė manęs laukia.

— Pamiršai pagalvės užvalkaliuką, — sako.

Prisimerkiu.

— Nagi, — sako Anė, įsisprendusi rankomis į klubus. — Kai keiti patalynę, tai nuimi nuo antklodės, pagalvės ir dar paklodę.

Ji tvirta, penkių pėdų ūgio moteris, apvainikuota žilų plaukų šalmu. Su šia Ane ginčytis neverta. Dar kartą lipu žemyn.

— Tik šitaip išmoksi, — man be kvapo grįžus, sako Anė. — Kitą kartą nepamirši. Ir nustok miegoti su drabužiais. Aišku? Vakare apsirengi pižamą ir guli į lovą.

— Bet aš toks išsekęs...

Ji neperkalbama:

— Vakare persirengi ir guli į lovą miegoti. Septintą ryto keliesi. Visą dieną būni atsikėlęs. Neini miegoti, kol vakare nepersirengi.

Aš ją gerbiu. Suprantu, kad ji griežta ir matau, kad jos tvirtumas tai gerumo atmaina. Man nesmagu, kai sudaroma grupė, kuri rūpinasi mano asmenine higiena. Dabar esu pakankamai švarus, bet žmonės sako, kad mano drabužiai susiglamžę ir aš panašus į valkatą. Kažkada žinojau, kada valgyti, kada miegoti, kaip rengtis, bet pamažu, kartu su žmogiškumu, šios žinios dingo. Dabar vėl to mokausi.

Anė moko mane gaminti. Mums gerai sekasi, bet kai viską pabaigus ji pamato, kad virtuvė nėra iki galo sutvarkyta, jos veidas suakmenėja ir ji nedvejodama skiria man baudą. Iš pradžių tai mane siutina, bet po kurio laiko pajuntu jai dėkingumą. Visada aišku, ko Anė iš tavęs tikisi. Ji griežtai laikosi taisyklių ir netrukus dėl to pasijuntu ramus.

Mums leidžia išeiti visiems kartu. Dešimt ar penkiolika — kiek yra gyventojų. Galime eiti į miestą ar į paplūdimį. Einame gatvėmis kaip milžiniškas, gauruotas žvėris. Tarp mūsų nėra nieko bendro, išskyrus medžiagas, kurias vartojome, bet po truputį susidraugaujame. Vis tiktai pasipasakojome vieni kitiems savo paslaptis...

Kai nueiname į paplūdimį, atsisėdame ant smėlio ir rūkome. Žmonių čia mažai, nes dauguma leidžia laiką pakrantėje įsikūrusioje Betlino poilsiavietėje. Keletas vaikiukų, krykštaudami iš džiaugsmo, tai lekia į vandenį, tai vėl pas tėvus. Virš galvų suka ratus kirai. Nuo erdvės, vandens, smėlio platybių iš džiaugsmo šėlsta šunys. Į krantą dūžta bangelės. Prisirenku įšilusių kriauklelių ir akmenėlių. Kiekvienas kitoks, savaip gražus. Vakaruose pradeda leistis saulė, pradeda rausti dangus. Ir pirmą kartą nuo to laiko, kai atvykau, ne, pirmą kartą po daugelio metų jaučiu mane apimančią ramybę. Mano liūdesyje atsiranda prošvaisčių.

Kitą dieną, kai esu oranžerijoje, mane išsikviečia patarėja. Ji išblyškusi, o jos rankos dreba — man skambina.

Mums einant į jos kabinetą, sužinau, kad skambina iš Vestendo policijos nuovados. Kai atsiliepiu, man praneša, kad netrukus atvyks du pareigūnai manęs apklausti.

— Apie ką?

— Vestende mes tiriame tris tarpusavyje susijusias mirtis ir manome, kad jūs galėtumėte mums padėti.

Ši žinia man užima kvapą. Patarėja atrodo kaip kontūzyta. Ji žiūri į mane, svarstydama, ar mane suims. Atvyksta Alanas. Jo antakiai suraukti. Einame į lauką parūkyti. Stoviu atsirėmęs į sieną, mano veidą apšviečia saulė. Staiga suprantu, kad čia nedrąsiai, to net nejausdamas, pradėjau kurti naują gyvenimą. Tai buvo tik pradžių pradžia, bet buvo, nes dabar jaučiu, kaip viskas griūva. Girdžiu juoką. Tai komitetas. Jie jau nusprendė, kad esu kaltas ir nusiuntė mane į kalėjimą.

Alanas žiūri į mane.

— Niekada, — sakau. — Niekada nieko nežudžiau.

Staiga man prieš akis iškyla nuo mielo, liūdno veido braukianti tamsius plaukus japonė. Ant rampos matau pamėlusiomis lūpomis gulintį Džoną.