Mark Johnson - Apkvaitę

Vemte išvemiu visą savo gyvenimą čia, Bormute. Būna tokių dienų, kai nebegaliu to pakelti. Po vieno grupinės terapijos užsiėmimo, kai išgirdau apie save daugiau nei noriu žinoti, susitariu susitikti su viena iš narkomanių paplūdimyje. Paprašau jos padėti man atsigauti. Ji meiliai nusišypso ir mes dulkinamės ant smėlio.

Po to jaučiuosi siaubingai, tarsi vėl būčiau grįžęs į praeitį. Sulaužiau taisykles. Iš pradžių bandau tai nuslėpti, bet daugiau nebegaliu būti nesąžiningas. Turiu papasakoti, nors žinau, kad bus blogai. Užsiimti seksu su kitu narkomanu taip pat blogai, kaip kad gerti ar susišauti. Būtent tam ir panaudojau tą merginą. Kaip dozę. Kad pamirščiau.

Po mano išpažinties visi svarsto, ar mane išmesti. Aš išdaviau merginą, ja pasinaudojau, o ji pažeidžiama ir kenčianti: tą dieną ji buvo ypač liūdna dėl dalykų, apie kuriuos kalbėjome per grupinę terapiją.

Galiausiai jie nusprendžia, kad mane reikia išsiųsti į kitą netoli esantį centrą. Tai irgi Kvintom namų projektas, bet antraeilis. Taisyklės ten ne tokios griežtos, mažiau priežiūros. Dabar aš stipresnis. Bandau vadovautis dvylikos pakopų programa, kuri padėjo daugybei alkoholikų ir narkomanų ir tos dvylika pakopų pirmą kartą gyvenime man suteikia dvasinius ir moralinius principus, pagal kuriuos bandau gyventi.

Gruodžio mėnesį man sueina trisdešimt. Surengiamas vakarėlis su tortu ir žvakutėmis. Pirmą kartą gyvenime. Esu toks nustebęs, kad netenku žado ir net nerizikuoju kalbėti, o vėliau išslenku į lauką ir pravirkstu.

Antriniame gydymo centre prabūnu keturis mėnesius. Vasario gale baigsiu. Jie tai vadina „baigimu“, bet man tai panašiau į išmetimą į gatvę. Protestuoju, kad nesu tam pasiruošęs. Tiesą sakant, siaubingai bijau. Viena yra gyventi bendruomenėje, kur tave palaiko, kur yra taisyklės, aiški dienotvarkė, o visai kas kita gyventi savarankiškai.

Mano fizioterapeute Sonia tikina, kad man viskas bus gerai. Galėsiu ir toliau lankyti grupinius užsiėmimus Kvintono name. Ji su manimi matysis, kai tik ateisiu į susitikimus su savo draugais alkoholikais ir narkomanais. Gausiu paramą, kokios tik reikės. Bėda tame, kad nemanau, jog man tos paramos užteks. Įtikinu juos nusiųsti mane į centrą, kur vyksta trečiasis gydymo etapas.

Baigimo ceremonija jaudinanti. Kvintono name, kitiems padedant, daug pasiekiau. Mane supa žmonės, kuriems aš rūpiu. Iš abiejų pusių mane palaikydami sėdi mano draugai Nikolė ir Rynas. Tai jaudinantis išgyvenimas. Kai viskas baigiasi, sėdu į traukinį ir važiuoju į Karltono namą, kur nuo šiol gyvensiu, kol nuspręsiu, kur važiuosiu ir ką veiksiu.

Po kelių mėnesių vėl turiu išvykti. Laikas nebegyventi gydymo įstaigose. Turiu susirasti savo kelią. Jei būtų ketvirtas gydymo etapas, būtinai jį išmėginčiau, bet tokio nėra. Turiu eiti į narkotikų bei vienatvės pasaulį ir ten gyventi.

Labiausiai bijau, kad vėl gali tekti gyventi gatvėse. Turiu sau rasti gyvenamąją vietą. Jei bandysiu išsinuomoti butą, turėsiu palikti užstatą. Neįsivaizduoju, kaip gauti pinigų, bet visą gyvenimą meluodamas ir manipuliuodamas kai ko išmokau. Labdaros organizacija Princo pasitikėjimas man skyrė lėšų fotoaparatui, kai būdamas dar vaikas buvau aname reabilitacijos centre. Žinau, kad norintiems pradėti savo verslą, jie duoda paskolas. Taigi, kreipiuosi į šią organizaciją prašydamas pinigų laipiojimo įrangai, nes noriu tęsti medžių chirurgo praktiką.

Mane pasitinka giedro veido vyras vardu Deividas Foksas. Jis paprašo trumpai papasakoti savo gyvenimo istoriją. Kol kalbu, jis skubiai rašo. Man baigus, jis linkteli galvą ir sako:

— Manau, galime jums padėti.

Negaliu patikėti savo ausimis.

Princo pasitikėjimas duoda man trijų tūkstančių svarų paskolą. Deividas Foksas duoda verslo patarimų ir palinki sėkmės.

— Praneškite, kaip jums sekasi, — sako.

Šio žmogaus tikėjimas mane baugina. Jis tikrai tiki, kad savimi pasitikiu, kad sugebėsiu pradėti verslą.

Dar labiau baugina suma, kurią man skiria. Su šitiek pinigų jau rytoj galiu grįžti į ankstesnį gyvenimą. Galiu vėl imti beprotiškai linksmintis. Galiu įsismeigti adatą ir vėl pakilęs kreko raketa skrieti kosmose, žinodamas, kad viskas gerai, nes heroinas visada viską sutvarko. Su trimis tūkstančiais svarų galėčiau skristi be galo ilgai. Nors heroino mano kūne nėra jau daugiau kaip metai, jis kasdien mane kviečia grįžti. Ne tik todėl, kad kartais vis dar laužiuosi. Vis dar prisimenu euforiją, kuri apimdavo pavartojus. Kiekvieną mielą dieną noriu narkotikų, pasigendu jų. Tik mintis apie pasekmes mane sulaiko. Prisimenu, kaip vaiduokliškai atrodžiau, kai patekau į detoksą. Prisimenu, koks pakvaišęs buvau, kai užsidaręs bendrabučio kambaryje su vogtais narkotikais niekaip negalėjau nustoti jų vartojęs. Prisimenu negyvus kūnus ant plieninių padėklų policijos nuotraukose. Prisimenu, kaip įsivaizdavau save jų vietoje.

Deividas Foksas taip manimi pasitikėjo, kad tikrai jį nuvilsiu. Nenoriu vogti pinigų, bet tai neišvengiama. Esu nesąžiningas iš prigimties. Taip sako komitetas.

Reikia negalvoti apie viską iš karto. Kasdien po žingsnelį į priekį.

Pirmiausiai — einu ieškotis buto. Žinoma, užstatui reiks daug. Įtikinu save, kad kol neturiu adreso, negaliu imtis verslo. Taigi, šitaip leisti Pasitikėjimo pinigus yra teisėta.

Pietinėje pakrantėje randu butą. Rankpinigiai nedideli. Trys tūkstančiai lieka nepanaudoti.

Mano butas man patinka. Jis yra Viktorijos epochos namo ketvirtame aukšte. Lubos nuolaidžios, įdomios nišos. Iš vienos pusės bažnyčia, o jos kieme auga didelis medis. Jis taip arti mano lango, kad jaučiuosi lyg sėdėdamas ant vienos didžiausių jo šakų. Nesigirdi jokio triukšmo. Aplink tik paukščiai ir tyla. Kitoje buto pusėje matosi visas miestas su savo triukšmingu skubėjimu.

Gyvenau daugybėje butų, bet šiame jaučiuosi kaip namie. Tai mano prieglobstis. Rojus. Baldų beveik neturiu. Tėra tik nutrinta sofa ir kelios pagalvėlės. Bet vis tiek manau, kad jis tobulas. Netrukus nusiperku padėvėtų lovų, knygų spintą, virtuvės rakandų, dažų. Drąsiais potėpiais pakeičiu sienų spalvą ir jos tampa jūros gelmių bei ryškių saulėgrąžų spalvos. Svarbiausia tai, kad man padeda draugai. Turiu draugų. Ko tik imuosi, visada atsiranda norinčių padėti.

Kartais jaučiuosi visai laimingas savo naujuose namuose. Bet kartais sapnuoju baisius, gąsdinančius sapnus — aš vėl gatvėse. Kartais nubundu suprakaitavęs iš baimės, bijodamas, kad man nepavyks gyventi taip, kaip gyvena kiti žmonės: apmokant sąskaitas, rūšiuojant skalbinius, perkant pusryčius. Kasdien po žingsnelį į priekį. Bet mokytis gyventi nelengva. Tai kaipgi man pasitikėti savimi ir imtis verslo. Trys tūkstančiai vis dar nepanaudoti.

Labai pasitikiu savo draugais alkoholikais ir narkomanais, kurie dabar irgi tame pačiame sveikimo etape. Vienas iš jų, statybininkas Ronis, įdarbina mane pusei dienos. Iš savo algos moku procentus Pasitikėjimui.

Toks mano naujasis gyvenimas. Ir jis man tikrai toks pat naujas kaip kūdikiui. Visko mokausi. Medituoju, susidariau dienotvarkę, rašau dienoraštį. Vakare einu gulti. Rytą keliuosi. Stengiuosi reguliariai ir sveikai maitintis. Mokausi savimi pasirūpinti. Gaminu žmonėms maistą, o jie man. Bandau palaikyti draugiškus santykius.

Dalį savaitės kartu su kitais vaikinais dirbu statybose. Jei pavyksta, įkalbame Ronį padaryti pertrauką ir tada sėdėdami šnekamės. Jis mums pasakoja, ko prikrėtę, kai gėrė, o aš tuo metu mąstau: jei Roniui pavyko atprasti, tai gal ir man pavyks. Darbe dažnai juokiamės. Laisvą laiką praleidžiu paplūdimyje. Susipažįstu su merginomis. Ir kartais, tiesa, gana retai, pamanau, kad galiausiai, galbūt, ir aš išmoksiu gyventi kaip kiti. Negalvoju nei apie rytdieną, nei apie tai, kad rytoj galiu vėl pradėti vartoti ar kad viskas gali žlugti. Galvoju, ką daryti šiandien: atsikelti, medituoti, gyventi, nevartoti.