Mark Johnson - Apkvaitę

Įeiname į raudoną holą. Visur pristatyta puodukų su lėkštutėmis ant viršaus. Keista. Bet negaliu svarstyti kodėl, nes man labiau nei bet kurią kitą kūno dalį skauda dantis. Skauda akis, nes vyzdžiai reaguoja į šviesą. Skauda kojas, nes jos klaikiai nutrintos. Galva sukasi. Laužiuos. Jaučiuosi kaip drebučiai. Aš esu niekas. Visai savęs nejaučiu. Ir dar, labai bijau. Žinau, kad noriu padaryti neįmanomą dalyką: nustoti vartoti narkotikus.

Koridoriumi mus nuveda į didelį stiklinį kambarį, kuriame, sėdėdami išblukusiuose foteliuose, rūko šio namo gyventojai. Nuo šviesos susigūžiu, bet apžvelgiu esančiuosius. Kambaryje dešimt skirtingų žmonių. Kai kurie seni, gal penkiasdešimties šešiasdešimties metų, kiti jaunesni, dar kiti mano amžiaus. Dauguma neatrodo gyvenę gatvėse: jie per daug sveiki ir gerai pavalgę. Vienas ar du su manimi pasisveikina. Bandau atsakyti, bet man per daug skauda. Synas virsta „žaviuoju princu“ ir šneka vietoj manęs.

Piktai atrodanti airė, vardu Anė, nuveda mus į kambarį, kuriame su kažkuo turėsiu gyventi. Tai didelis kambarys su švieslangiu, kuriame stovi dvi viengulės lovos ir dvi drabužių spintos. Čia gyveno daugybė žmonių. Kambarys turėtų ką papasakoti.

Nežinodamas, ką daryti, stoviu ir spoksau į lovą. Synas žiūri į mane.

— Gali išsipakuoti daiktus, — sako.

Taigi, turiu savo daiktus susidėti į išklerusią spintą. Bet aš nieko neturiu. Atidarau savo dėžutę ir dangtukai pasikelia ant vyrių. Siekiu jos turinio. Mano rastų daiktų kolekcija, mažoji sidabrinė užrašų knygutė, ženkliukai, puošnaus šaukšto galas, kelios mažos skardinės, siuvimo adatos, dantų šepetukai, dažų tūbelė. Mano nuosavybė. Jiems reikia saugios vietos. Kas nors gali juos pavogti. Jie visada man buvo svarbūs, o dabar — ypač. Rūpestingai pasidedu juos po lova.

Synui laikas išvykti. Man baisu. Noriu verkti. Noriu jo įsikibti ir tvirtai laikyti.

Palydžiu į holą, o kai jis atsisveikina, vos galiu ištverti, matydamas jo tolstančią nugarą. Esu penkiametis ir nenoriu, kad tėvai mane vieną paliktų čia, Bognore. Synas atsisuka. Jis sako:

— Markai, čia yra ta vieta, kur tau reikia būti. Toliau viskas priklauso nuo tavęs.

Jis išeina. Tuštuma. Jaučiuosi kaip netekęs artimo žmogaus. Likau vienas su savo skausmu. Einu į savo kambarį ir atsigulu.

Laužtuvės siaubingos. Reikia pailsėti, gal išsimaudyti vonioje. Detokse duodavo metadono, kad ištverčiau šitokias laužtuvės, bet ten aš sukčiavau kaip visada, su visais, net su savimi. Taigi, mano atpratimo simptomai labai aštrūs, o čia, Ravenskorte, kad jie sumažėtų, jokie vaistai neskiriami. Nieko. Man jau davė pasirašyti popierių, kad suprantu, jog būsiu pašalintas, jei gersiu alkoholį, vartosiu bet kokius vaistus, narkotikus ar chemikalus, eisiu į barą ar užsiimsiu seksu.

Man nepatinka baltos paklodės ir antklodė ant mano lovos. Aš tarp jų, aišku, negulsiu. Ir, žinoma, nenusirengsiu. Jei tai padarysiu, nesijausiu saugus. Nesijausiu gerai. Atsigulu ant lovos ir užsimerkiu. Man per daug skauda, kad užmigčiau.

Įeina neaukštas storas vyras.

— Mane atsiuntė pasakyti, kad prasideda grupinė terapija.

Sudejuoju.

Jo balsas švelnus. Atsiprašinėjantis.

— Grupinė terapija. Dabar.

— Neisiu, — sakau. — Man bloga.

— Turi.

— Negaliu.

— Jie tave išmes.

Išmes. Kur aš tada eisiu? Pro akis praskrieja vaizdai. Šaligatviai ir tarpduriai, dvyniai su savo peiliu Sunblest duonos maiše, dugnu aukštyn gulinti kolos skardinė su sukrešėjusiu krauju ant briaunos...

Atsisėdu. Bandau pakelti savo kūną nuo lovos. Vyras stebi.

— Ar privalau? — žiopteliu.

— Jei nori likti čia. Tokios taisyklės.

Tai tiek to Maison de Relax. Bandau būti mašina, bet stūmokliai neveiks, skausmas juos nugalės. Labai labai lėtai atsistoju. Vyras veda mane į kambarį, kuriame ant puslankiu sustatytų kėdžių sėdi tie patys žmonės, kuriuos jau mačiau, bet dabar jie nerūko, o atrodo pavargę ir sunerimę tarsi norėtų pabėgti.

Grupės vadovui Alanui, kuris mane pasitinka, apie penkiasdešimt. Jis lieknas, juodaplaukis. Matosi, kad praeityje linksminosi ne vieną naktį. Jo veide matau pažįstamą spido vartotojų išraišką, bet tuo pačiu iš jo sklinda ramybė, kuri kelia pagarbą.

Jis pasako keletą žodžių. Paskui kalba vyras. Tada— moteris. Dar vėliau ilgai kalba vyras, o galiausiai šneka visi. Žodžiai, žodžiai... Girdžiu ritmą ir skambėjimą. Girdžiu visos Britanijos dialektus bei visų visuomenės klasių tartį, bet ką sako, negirdžiu. Man per daug skauda, kad klausyčiau. Man per daug skauda, kad galvočiau. Aš tik žinau, kaip vartoti.

Klupdamas bandau priprasti prie čia galiojančios tvarkos. Naktį negaliu miegoti. Valgymo laiku nenoriu valgyti. Jei atsistoju, noriu atsisėsti ir atvirkščiai. Nenoriu nieko daryti, bet privalau, nes čia galioja taisyklės. Jei tavo puodukas naudojamas, ant jo turi būti lėkštutė. Namų ruoša atliekama pagal grafiką. Rūkyti galima tik oranžerijoje. Rašyti apie svarbius savo gyvenimo įvykius ir įteikti grupės vadovui. Keltis septintą.

Ar jie bando mane nužudyti? Gyvenau narkotikų pasaulyje be jokios sistemos, o dėl šios tvarkos jaučiuosi kaip įmestas į ledinį vandenį. Esu toks pritrenktas, kad beveik nesuprantu, kas vyksta.

Netrukus atsiranda naujų taisyklių tik man. Markui neleidžiama dienos metu nusėlinti į lovą. Markui neleidžiama nuropojus nusnausti po stalu. Jie mums duoda po šešis svarus per savaitę, o jei sulaužome taisyklę, prarandame po dvidešimt pensų. Iki pirmos savaitės pabaigos praradau visus pinigus ir dar įsiskolinau į priekį.

— Kaip tau sekasi? — klausia manęs.

Visiems atsakau tą patį:

— Suknistai.

Man plyšta galva, pats jaučiuosi nukamuotas.

Dėl fizinio skausmo negaliu įsijungti į grupinę terapiją. Kai jie kalba, tyliai sėdžiu. Kai esame vienu du su Alanu, užduodu jam vieną klausimą.

— Ar tokie kaip aš kada nors tapo švarūs?

Mes esame viename iš terapijos kambarių, kuris yra medinėje trobelėje kieme. Saulės spinduliai apšviečia išblukusių kėdžių atlošus. Alanas tiriamai pažiūri į mane ir pasilenkia į priekį.

— Taip, — sako.

— Noriu paklausti, ar tikrai toks narkomanas kaip aš gali pasikeisti? Gyventi kitokį gyvenimą? Tokį gyvenimą, kai kasdien nesileidi?

Alanas energingai linkteli galvą.

— Taip, taip, taip, — sako.

— Tikrai?

— Taip. Aš — sveikstantis narkomanas. Esu švarus jau dešimt metų.

Įdėmiai žiūriu į jį. Dešimt metų! Man sunku įsivaizduoti dešimt minučių, o ką jau kalbėti apie dešimt metų!

— Negalvok apie dešimt metų. Galvok apie šiandien. Kasdien po žingsnelį į priekį.

Mano akyse pasirodo ašaros, nes kažkas uždegė šviesą. Šviesa yra tamsaus koridoriaus gale. Ji silpna. Ji žybsi kaip tolima žvaigždė. Viltis. Pasikeitimo galimybė. Labai labai menka galimybė, kad ateis diena, kai man nebereikės narkotikų.

Alanas mane stebi. Jis mato, kad šviesa užsidegė ir šypsosi.

Bet koridorius ilgas ir tamsus, o švieselė dažnai virpa ir silpsta. Jei nevartosiu narkotikų, ką veiksiu? Koks bus mano gyvenimas? Kur eiti? Praeina vos kelios dienos, o Raveriskortas su savo taisyklėmis, rutina, įkyriais kaimynais, grupine terapija, nesibaigiančiais reikalavimais žmogui, kuris vis dar yra už žmogiškumo ribų, įvaro mane į neviltį. Šį vakarą praradau visos savaitės algą, nes susirangiau po stalu pasnausti. Turėjau aprašyti savo gyvenimą, o nuo to man prasidėjo migrena. Ir jie vis kalba apie „reikšmingus įvykius“ mūsų gyvenime, kuriuos turime aptarti, aprašyti, o tada prirašytus lapus įdėti į rudą voką ir padėti ant televizoriaus, kad grupės vadovas perskaitytų. Nenoriu. Noriu įlysti į kampą. Esu sužeistas žvėris, bet jie man neleidžia užsidaryti savyje. Jie nepalieka manęs vieno. Man čia nepatinka. Nenoriu vėl vartoti, bet nepatinka būti švariam. Švarumas tai visiškos vienatvės būklė.