Mark Johnson - Apkvaitę

Svarstau, kaip paprašyti seselės, kad duotų gryno, gero ligoninės heroino, bet užmiegu. Nubudęs prie lovos pamatau vyrą. Jis policininkas, nors ir nevilki uniformos. Pažįstu juos iš už mylios.

Jis užduoda klausimus apie užpuolėjus. Negaliu nė į vieną atsakyti, neapkaltindamas savęs, todėl sakau, kad nieko neprisimenu. Tada jis papasakoja man apie muštynes. Kai atvažiavo policija, parduotuvė buvo tuščia ir tik viena moteris valė kraują.

— Visur buvo kraujas kaip po kraujo potvynio bangos. Ant grindų, sienų. Gal kokios šešios septynios pėdos aukščio.

— Koks kraujas? — klausiu.

— Tavo. Manėm, kad tiriam žmogžudystės bylą.

Ant sienų. Potvynio banga. Ką jie man padarė?

— Ant šaligatvio irgi buvo kraujas.

— Ant šaligatvio? Ar jie mane išmetė į gatvę?

To neprisimenu. Prisimenu, kaip įmetė į vidų.

— Yra liudininkas. Jis teisininkas. Ėjo pro šalį ir beveik viską matė. Paliko prie tavo kūno kortelę, kurioje prašo su juo susisiekti.

— Kas mane išmetė pro langą?

— Maniau, tu mums pasakysi.

Bet aš nesakau nieko.

— Tu turbūt supranti, kad esi auka, — sako policininkas, — ir gali gauti didelę kompensaciją.

Darosi įdomu.

— Kiek?

— Tikrai nežinau, maždaug dešimt tūkstančių. Taigi, norėčiau, kad papasakotum viską, ką žinai apie tuos žmones. Mus domina jų veikla.

Dėl dešimties tūkstančių galiu būti kūrybingas. Papasakoju gerą istoriją, bet jis neatrodo patikėjęs, o paskui išeina pasakęs, kad dar pasimatysime. Guliu lovoje. Viską skauda, o aš kuriu istorijas, kuriose atrodyčiau nekalta nusikaltimo auka. Žinau, kad negaliu čia pasilikti. Laužiuosi žiauriai, nenoriu kalbėtis su policininkais, ligoninės — valdiškos įstaigos, o anapus kelio, prie šitos ligoninės, yra narkotikų prekeivių paslėpti narkotikai. Laikas išeiti.

Atsikeliu. Mano kūnas girgžda, o rankos karo, bet aš prisiverčiu judėti galvodamas apie narkotikų kurjerius, kaip bitės besisukinėjančius parkelyje. Ant kėdės randu kažkokius drabužius. Jie man per dideli, bet taip dar geriau, nes mano sužalotoji kairė ranka lengvai įlenda į rankovę.

Ach, kokie šiandien malonūs Londono kvapai! Užuodžiu automobilių, žmonių ir jų kvepalų, net purvo ir kartais šunų kvapus...

Mano kūnas ištinęs, jį visą skauda, sąnariai sunkiai lankstosi, bet aš vis tiek einu Totenhamkorto keliu. Pirmas mano pamatytas draugelis yra Stivas, kuris kaip visada purvinas, riebaluotais plaukais, patamsėjusiom ir užsirietusiom batų nosim sėdi ant šaligatvio elgetaudamas. Bet šiandien jis man gražiausias vaizdas.

— Suveik man, — sakau. — Nagi, drauguži, padėk. Mane sumušė.

— Šūdas, šūdas ir dar kartą šūdas! Kaip tu atrodai! — jis žiūri į mane išsigandęs. — Maniau, tu detokse.

Bet jis man suveikia.

Susišauti viena ranka visai nesunku. Jei reikėtų, susileisčiau ir be rankų. Kai tik pasijuntu geriau, sliūkinu į metro stotį Voreno gatvėje. Man atrodo, kad visą tą laiką, kai buvau be sąmonės, sapnavau tą vietą.

Prie stoties esantis parkelis ne didesnis negu plati gatvė. Per jį žmonės skuba į metro ar kavos, bet yra ir aplink besišlaistančių dykūnų. Įsimaišau tarp jų. Netrukus pastebiu lūkuriuojančių žmonių grupelę po ypatingu medžiu. Tai senas Londono platanas puikia dėmėta žieve. Bet jie nežiūri į medį, o tyrinėja žemę prie jo šaknų. Labai greitai ateina dar keletas. Prie pat parko stovi pusiau apleistas daugiabutis ir tie vyrai spiečiasi prie vienos jo sienos.

Matau, kaip jie išima keletą plytų ir netoli medžio išlupa kelis grindinio akmenis. Matau viską, o manęs nemato niekas. Širdis daužosi kaip pašėlusi, pamirštu išnarintą ranką ir pamuštą akį, nes žinau, kad tuoj atrasiu aukso gyslą.

Vakare, kai nebesimato nei prekeivių, nei kurjerių, neskubėdamas prieinu prie medžio. Laukiu, kol pasitaikys ta reta akimirka, kai pro šalį niekas neis. Iš susijaudinimo net virpu. Koja švelniai spusteliu kiekvieną prie puikaus kamieno esantį akmenį. Kai pajuntu klibantį, atsiklaupiu ant kelių ir jį pakeliu. Po juo skylė. Įkišu ranką. Jaučiu drėgmę. Pirštais kažką paliečiu. Įdėmiai žiūriu į skylę, bet net nepamatęs, ką ten radau, čiumpu tai ir įsikišu į kelnes ant pilvo. Padedu akmenį į vietą ir maunu iš parko. Iš susijaudinimo vos galiu kvėpuoti. Ar narkašai turi Dievą? Šią akimirką šventai tuo tikiu.

Einu taip greitai, kaip tik įstengiu. Į šiaurę, paskui į pietus, tada į vakarus, kol pasiekiu Justono bendrabutį. Įeinu į vidų ir pasiimu raktą. Maloniosios moters, kuri davė pinigų kelionei į anoniminių narkomanų susirinkimą, beveik nepastebiu. Ji su manimi pasisveikina, bet nieko neklausia. Ir nereikia — mano akys kaip smeigtukų galvutės. Apsimetu eiliniu narkomanu, stengdamasis neparodyti, kad esu beprotiškai susijaudinęs dėl šauniausio gyvenime radinio.

Kambaryje atidarau krepšį. Jame trys mažesni maišeliai. O kiekviename iš jų yra dar po tris teniso kamuoliuko dydžio paketėlius, suvyniotus į plėvelę. Kiekviename kamuoliuke yra po penkiasdešimt maišelių. Tai tie patys maišeliai, kurie parduodami gatvėse. Kiekviename maišelyje yra po 0,2 g heroino arba kreko. Daugumoj maišelių puikiausios kokybės krekąs. Bendra vertė keturi tūkstančiai penki šimtai svarų.

Kai kurie žmonės visą gyvenimą ieško deimantų, aukso ar paslėptų lobių. Dabar žinau, kaip jie jaučiasi. Nes šiandien Voreno gatvėje, netoli metro stoties, radau aukso. Negalėdamas patikėti man nusišypsojusia sėkme, drebančiomis rankomis, vieną po kito išbandau abejus narkotikus. Krekas geras. Bet tuoj po pakilimo mane apima paranoja. Ir tai ne ta baimė, kai bijau, kad mane sučiups griežta įstatymo ranka. Dabar mane apima laukinis siaubas, kuris turi realų pagrindą. Jei kas mane matė, jei kas atspės, jei kas bent įtars, kieno tai darbas, aš — miręs. Ir prieš nužudydami jie dar žiauriai mane sužalos.

Kambaryje esu vienas ir turiu tiek narkotikų, kad bet kuris narkašas tik pasvajoti galėtų, bet negaliu tuo džiaugtis, nes mane užvaldė baimė. Turiu juos laikyti. Turiu juos paslėpti. Pasilieku penkiasdešimt, o kitus du ryšulėlius tol spaudžiu, kol jie pasidaro tokie maži, kad galiu įsikišti į užpakalį — vienintelę pasaulyje saugią vietą. Šiek tiek užtrunku. Apimtis didelė ir man skauda.

Kaip bet kas, nuo ko nors priklausantis, jei jau turiu, ko labiausiai reikia, tai ir vartoju. Mano kūnas nenurims, kol nesunaudosiu visko. Todėl ir pradedu. Dar ir dar, ir dar. Godumas mane užvaldo. Pasigirsta balsai.

Girdžiu juos įsikirtęs nagais į sienas. Jie kalba, jie šnabždasi tiesiai už mano durų. Klausau. Kad geriau girdėčiau, vos kvėpuoju. Ar tai tikri balsai, ar mano baimės tapo tikresnės nei realybė? Kur riba tarp mano vaizduotės ir tikrovės? Ar tokia riba dar egzistuoja? Balsai tariasi, kaip patekti į kambarį. Jie ketina bandyti įsilaužti pro duris. Jie eina į vidų. Jie tuoj mane sučiups. Pristumiu prie durų lovą, o prie lovos drabužių spintą. Langus uždengiu šiukšlių maišais, kad niekas, nusileidęs nuo stogo ar kybantis malūnsparnyje, negalėtų matyti, kas yra viduje.

Paskui drebančiomis rankomis, sukaustytas baimės, nes už durų esantys balsai darosi vis atkaklesni, ryju narkotikus. Maždaug trisdešimt penkis maišelius praryju kaip piliules, nuo kurių priklauso mano gyvybė. Nespėjau praryti vieno, jau ryju kitą. Galiausiai nustoju, nes tuos, kurie liko, galėsiu suvartoti šį vakarą. Jei balsai neįsiverš. O jei įsiverš, greit juos prarysiu.

Visą naktį varausi kreką vis šaudamas savo kosmine raketa aukštyn, o paskui, klausydamasis balsų, akmeniu krentu žemyn. Su siaubu laukiu, kada durys pradės skilti. Dirsčioju į lauką, norėdamas pamatyti pastatą šturmuojančius žmones. Laukiu, kada išgirsiu žingsnius, šūksnius, malūnsparnius. O jei balsai nutyla, tai darosi dar baisiau. Žinau, kad tada priešai persigrupuoja, pertvarko savo planus kitai atakai. Jie grįš, jie tuoj grįš manęs.