Mark Johnson - Apkvaitę

Po kiek laiko depresiją nugali bloga savijauta. Kai jau visas degu, kūnas nuo skausmų skyla į dalis, bandau išsitiesti, paskui labai lėtai kaip senis atsiklaupiu ir tik tada pamažu atsistoju. Atrodo, kad jei sulenksiu kojas, kelių girnelės sutrūkinės, nes blauzdose visai nebėra riebalinio sluoksnio.

Po truputį, labai lėtai pradedu judėti. Mano sąnariai — surūdiję stūmokliai. Bandau juos išjudinti. Vangi sena mašina pradeda veikti. Šašai ant kojų drasko kūną kaip vilkai. Šis skausmas skiriasi nuo skausmo, kurį sukelia laužomasis. Jis labiau išorinis, labiau erzinantis, bet į jį lengviau nekreipti dėmesio.

Kaktomušom susiduriu su Gobiu Gazu, kuris anksčiau buvo modelis, o dabar jau turi virusą. Jo kūne daugybė atvirų žaizdų. Jis pūva iš vidaus. Kvepia irgi atitinkamai. Jis man suveikia. Kartu susileidžiam po dozę, naudodamiesi ta pačia kolos skardine, ta pačia adata...

Nepraeis dešimt minučių ir aš vėl pasijusiu savimi, vėl galėsiu imtis veiklos. Po dozės būsiu judrus ir nenustygstantis. Bet po kreko didelio jausmų antplūdžio nepajuntu. Dangaus raketai pritrūksta kuro anksčiau, nei ji pasiekia Žemės atmosferos ribas. Šiandien apie saulę nesisuku. Raketa sudūžta. Heroinas irgi menkai tepadeda. Kūno nepalieka skausmas. Depresija irgi nepraeina.

Paskutinė dozė buvo kaip drėgni fejerverkai Gajaus Fokso naktį. Prieš tai buvusioji — ne ką geresnė.

Imu suvokti, kad narkotikai manęs nebeveikia. Viskas ne taip kaip buvo anksčiau. Jaučiuosi pritrenktas. Mane apima siaubas. Narkotikai mane palieka! Kas bus?

Žiūrėdamas į temstantį dangų, atsistoju tarpduryje ir pradedu verkti. Visą kūną purto rauda. Verkiu, kaip dar niekada neverkiau. Gobis mane stebi. Paskui apkabina per pečius. Praeiviai arba spokso, arba nusisuka, o aš gailiai raudu. Man dvidešimt devyneri ir aš beviltiškas.

Pradėjo lyti. Už kampo yra bažnyčia su kiemu, o tame kieme yra man patinkantis medis. Einu ten. Medis labai žemas. Tai amžinai žaliuojantis medis, ant kurio šakelių, pasislėpę tarp spyglių, auga kankorėžiukai. Plačios šakos driekiasi prie pat grindinio akmenų. Atsigulu ant nugaros ir įsirangau po jomis.

Čia kitas pasaulis. Tai medžio pasaulis. Jame nėra žmonių. Po tankiomis šakomis sausa ir keistai šilta. Spyglių nepasiekia mašinų ir kojų sukeltos dulkės, todėl jie švarūs, tamsiai žali. Tokie žali kaip tolimas miškas. Kamienas kyla į viršų, kol jį užstoja šakos ir viršūnės nematau. Gal jos net nėra? Gal pasaulis yra begalinis? Mane apkabina nuo prigludusių spyglių ir kankorėžiukų nulinkę šakos. Jos mane apgaubia. Jaučiuosi saugus. Aš rūpiu medžiui. Jis manimi rūpinasi.

Kai šiek tiek atsigaunu, keliauju į Senąją Komptono gatvę, susirandu tarpdurį, susisuku į kamuoliuką ir užmiegu.

Iš ryto, kai nubudęs vėl pajuntu skausmą, pamatau, kad kojos pro mane praeina, o paskui grįžta. Gal man kas duos pinigų? Gal kas pakalbins? O gal muš? Dar labiau susiriečiu.

Prieš mane stovi kojos. Balsas sako:

— Markai? Pone Markai Džonsonai? Ar tai tu?

Tai ne narkašo balsas. Tai balsas iš Normalaus Pasaulio.

Lėtai pažiūriu aukštyn. Šiek tiek išsidesiu, kad aiškiau matyčiau. Tiesiai į mane žiūri vyriškis, kurio veidas pažįstamas. Didelės rudos akys, blizganti tamsi oda. Jis sveikas ir gerai atrodo. Madingi drabužiai. Patrauklus vyriškis. Kas jis? Jis iš kito laiko ir kitos vietos? Kas? Iš kur?

— Markai. Aš Synas Evansas.

Synas Evansas...

— Iš Notingemo. DIY Andžės draugas?

Andžė. Menininkė, su kuria buvau susidraugavęs, kai Rouzė mane paliko, o aš studijavau fotografiją. Andžė, kuri projektuodavo DIY vakarėlių dekoracijas. Synas, jos draugas gėjus. Buvau jį sutikęs Notingeme. Jis studijavo sociologiją ir su DIY vakarėlių dalyviais bendravo nedaug. Ir štai dabar tas pats Synas Evansas eina Senąja Komptono gatve Londone ir pamato mane, miegantį tarpduryje. Jaučiuosi toks pavargęs, kad net nesutrinku. Esu toks pavargęs, kad vos galiu šnekėti.

Bandau sveikintis, bet nebežinau kaip. Neprisimenu, kaip reikia šypsotis.

— Nagi, Markai Džonsonai! — jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės. — Pasakyk, ką čia veiki?

Tie beprotiški laikai — ilgos laimingos naktys, pašėlę vakarėliai, šauni muzika, geri narkotikai, draugystė, jaunystė, grožis, Pano palaiminimas... Visa tai atvedė mane čia, į tarpdurį Senojoje Komptono gatvėje.

— Aš — žuvęs, — sakau.

Synas valdingai papučia lūpas:

— Nagi, nagi. Aš galiu tau padėti.

Pažvelgiu į jį. Niekas negali. Nebent jie suveiktų man dozę...

Jis sako:

— Dirbu Londone. Sankryžoje.

Sankryža. Ar ne taip vadinosi įmonė, kuri vadovavo dideliam senam namui Birmingeme, kur važiavau į reabilitacijos centrą, cha, cha, cha, prieš šimtą metų?

— Mes esame Vardo gatvėje. Aš dirbu narkomanų gydymo centre. Jei turi problemų, galiu tau padėti.

Jis komiškai nusilenkia, tarsi sakydamas „pasiruošęs padėti“. Aš — tai Dorotė, kuri ką tik susitiko Geležinį Medkirtį, Kaliausę ir Bailųjį Liūtą viename asmenyje. Tai taip siurrealistiška, kad sunkiai sugromuluoju jo žodžius. Žinau, kad gatvėse veikia Bendruomeninės veiklos komandos , kurios ieško tokių kaip aš, bet manęs dar niekas nesurado. Neinu į bendrabučius, nes bijau, kad mane skriaus. Nesilankau labdaros valgyklose. Aš — vienišius. Nes noriu toks būti.

Bet kiti žmonės nuolat dingsta iš gatvių ir atrodo, kad visiems padeda, išskyrus mane, tarsi būčiau pralindęs pro kažkokį tinklą, nes esu nematomas.

— Jei nori nebevartoti narkotikų, galiu tau padėti, Markai.

Žinoma, noriu. Noriu, kad šis nesveikas gyvenimas baigtųsi. Bet neįsivaizduoju kaip.

— Eime su manim ir nuspręsime, pone Džonsonai.

Dabar eiti negaliu. Turiu apie tai pagalvoti. Bandžiau išeiti iš gatvių per Kalėdas ir nepavyko. Synas pasako, kur rasti Sankryžą, o aš pažadu ateiti vėliau. Praeina kelios dienos, kol nusprendžiu, kad noriu pamatyti Syną. Jis iš tų, kurie atsimena, kad aš ne visada buvau valkata, ne visada buvau nematomas.

Įstaiga nudažyta baltai, tarsi tam, kad žmonės jaustųsi nejaukiai, bet Synas mane sutinka šiltai. Jis leidžia man pasijusti kitokiu nei kiti gatvės žmonės, ypatingu, nes jis pažįsta senąjį Marką. Einame į kavinę išgerti arbatos. Synas manęs klausia, ar aš tikrai noriu nebevartoti heroino. Žinoma, noriu. Koks dar klausimas? Jis sako, kad pabandys mane patalpinti į detoksikacijos skyrių.

— Nepadės, — sakau.

Apie tokias vietas žinau viską. Tu ten ištveri laužtuves, o paskui iš ten išeini ir vėl viskas iš naujo.

— Padeda, jei nori. Be to, išėjęs iš detoksikacijos, nepasakysi sau, kad tau geriau. Sveikimo metu žmonėms reikia visokeriopos paramos. Taigi, vėliau važiuosi į reabilitacijos centrą.

Centras. Ką gi, paskutinis buvo lyg pokštas.

— Ar tu tikrai nori nustoti? — Synas nenuleidžia nuo manęs savo didelių rudų akių. — Kai kurie turi pasiekti patį dugną, kad būtų pasiruošę.

Miegu gatvėse, gyvenu prekiaudamas ir vogdamas. Ar tai dar ne dugnas?

Paskui prisimenu kitus dugnus.

Kai patekau į kalėjimą, nors neatsiminiau, ką padariau...

Kai siųsdavau savo merginą susirasti klientų, kad galėčiau pūsti kreką...

Kad turiu sūnų, kuriuo negaliu pasirūpinti...

Kaip šoviausi užpakalinėje automobilio sėdynėje, o sūnui mėčiau saldainius, kad jis man netrukdytų...

Kaip Amerikoje dariau viską, kad tik gaučiau narkotikų...

Kaip šlaistydavausi po baisiausius rajonus, kad susiveikčiau...