Mark Johnson - Apkvaitę

— Neik prie manęs!

— Oi, tik manęs neliesk!

Jie kaip bjaurūs vaikai žaidimų aikštelėje. Paskui jie išmeta mane lauk. Vilkiu baltąją popierinę eilutę. Stoviu gatvėje basas, vilkėdamas keistą drabužį. Esu pasimetęs. Esu sutrikęs. Aš — niekas. Po minutės durys prasiveria ir į gatvę išskrenda juodas plastikinis maišas. Jame mano utėlėti drabužiai ir batai. Pažiūrėjęs pro durų stiklą matau, kaip jie iš manęs juokiasi.

Paženklintas popieriniais drabužiais, susigėdęs dairausi, kur galėčiau persirengti. Tai trikdo, bet turiu ir rimtesnę problemą. Turiu savyje heroino, bet kad galėčiau susišauti, man dar kai ko reikia.

Atrodydamas kaip kosmonautas pėdinu šiuo atokiu Londono rajonu, kol randu atidarytą vaistinę. Šalia jos yra indiškų prekių parduotuvė, kur nusipirksiu citrinos rūgšties. Paskui einu į viešąjį tualetą persirengti ir susišauti. O tada įšoku į metro ir važiuoju namo. Turiu galvoje Vestendą.

Kurį laiką jaučiuosi kaip Vestendo karalius, kaip žymus gangsteris, bet pamažu imu jaustis prislėgtas, nes jaučiu, kad išgyventi kasdien darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Vieną naktį „atsijungiu“. Leidausi mažame skverelyje prie Šarlotės gatvės, o kai kitą dieną nubudau, adata vis dar buvo įsmeigta į mano ranką, kojos sulenktos po manimi, o nuo kelių visas kūnas gulėjo tiesiai. Esu pamėlęs nuo šalčio. Mano drabužiai šlapi. Matyt, šioje padėtyje išbuvau ne vieną valandą. Bet užtrunku dar ilgiau, kol pajudu, ištiesiu kojas, o paskui atsistoju. Verkiu iš skausmo. Man labai bloga. Turbūt mano susileistas heroinas buvo iš neįprastai grynos siuntos ir todėl „nulūžau“. Naktis šalta. Galėjau numirti. Gaila, kad nemiriau...

Šį kartą pavogtuosius DVD parduodu vaikinui, vardu Vilfas, kuris dirba Soho sekso prekių parduotuvėje. Žiūrėdamas į tokių parduotuvių mažas, aptriušusias iškabas, niekaip nepasakytum, kad jos klesti. Tai gangsterių šalis. Vilfas turi bosus, o tie turi savo bosus. Vienas jų, stambus meksikietis, kuris kalba su akcentu, bet taisyklinga anglų kalba, sako, kad norėtų su manimi pasikalbėti.

Nervinuosi, bet kai sužinau, ko jis nori, imu plačiai šypsotis: nori, kad pardavinėčiau jo narkotikus.

Mano naujasis darbas tiesiog pasakiškas. Jie man duoda 0,2 g kreko ir heroino maišelius, suvyniotus į dvigubą plėvelę. Prisidedu kokių dvidešimt į burną ir vaikščiodamas po Vestendą pardavinėju.

Vos išėjęs iš parduotuvės, negaliu šnekėti, nes mano burna pilna maišelių. Kai keletą išspjaunu, atgaunu kalbos dovaną. Parduodu po septynis dešimt svarų už maišelį. Priklausomai nuo paklausos. Kai baigiu, einu į Vilfo parduotuvę, atiduodu pinigus ir pasikraunu iš naujo. Kai įgundu, galiu įsidėti į burną ir daugiau. Penkiasdešimt. Tada atrodau kaip žiurkėnas.

Pardavęs trisdešimt maišelių, penkis galiu pasilikti sau. Štai kodėl šis darbas geras. Man jis patinka. Turiu narkotikų, esu užimtas, mane gerbia, nes esu visiems reikalingas narkotikų prekeivis ir turiu ryšių su keletu gangsterių. Ko gi man kartais taip liūdna? Juk dabar tikrai žinau, kad esu neįveikiamas. Mintyse aš vadovauju visam Vestendui.

TRISDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Sėdžiu Pikadilio aikštėje ant laiptų į metro. Pro šalį skuba kojos. Visą naktį pūčiau kreką, todėl prekiauti galėsiu dar negreitai, bet nebegaliu sulaukti dozės. Jaučiuosi beviltiškai, nes esu toks pavargęs, kad negaliu eiti vogti. Mano žingsniuose nebėra energijos, kadangi skauda kojas. Nebemanau, kad esu kietas gangsteris. Mano galvoje vėl atsiveria tamsioji realybės pusė.

Komitetas vėl pradeda darbą. Aš — blogis. Niekas manimi nesirūpina, nes aš to nevertas. Purvas sulaukia daugiau dėmesio negu aš, nes purvą žmonės bent jau nusivalo nuo batų, o manęs niekas net nepastebi. Jie visi skuba pro šalį, nes esu nematomas.

Prie tualetų, savo įprastinėje vietoje, tyliai elgetauja Deivis, o šalia susirietęs Tarnas. Deivis kuklus elgeta, kuris žmonių negąsdina, neverčia į jį žiūrėti, bet žmonės ne tik duoda jam pinigų — jie kartais net sustoja su juo pasikalbėti. Nereikia su juo ilgai kalbėtis, kad suprastum, koks jis yra: per švelnus šiam pasauliui.

Kaip tik dabar prie jo pasilenkusi mergina. Ji atvykusi iš rytų ir atrodo turtinga. Tai matyti iš jos šukuosenos, batų, drabužių: Burberry firmos šalikėlis ir šviesiai kreminės spalvos lietpaltis. Tokius drabužius mačiau eidamas pro drabužių parduotuves, kur parduodamos dizainerių prekės su V. Valentino, Versace prekiniu ženklu.

Paskui pamatau, kaip Deivis atsistoja ir abu su mergina kažkur eina. Tarnas seka vienu žingsniu atsilikęs. Jie eina į mano pusę. Eidami pro mane, stabteli.

— Čia mano bičiulis Markas, — mandagiai pristato mane merginai Deivis, o man sako: — Mes einame pusryčiauti.

— Eini? — klausia moteris.

Ji maždaug dvidešimt penkerių ir tokia pat graži kaip ir turtinga.

Kadangi man niekur eiti nereikia, atsistoju.

— Iš kur jūs? — klausiu.

— Iš Japonijos.

— O, Japonija. Puiku, — Deivis pažvelgia į mane, o jo žvilgsnis sako: „Po velnių, Markai, ką žinai apie Japoniją?“

Aš žvilgsniu atsakau: „Ši moteris gal bus geroji naujiena, nes iš jos bus galima gauti pinigų, Deivi.“

Einame Ruperto gatve per savo pasaulį. Kai mes stabtelime prie parduotuvės, ji paklausia, ko norime.

— Prie pusryčių labai tiktų stiprusis Kestrel alus. Porą skardinių, — sakau ir ji, įsivedusi mus į parduotuvę, nuperka po dvi kiekvienam, tarsi tai būtų normalu. Gal Japonijoje žmonės taip pusryčiauja?

Einame Vardo gatve, paskui Reimondo Reviu alėja. Japonė apsiavusi aukštakulniais aulinukais, kurie šiek tiek kaukši. Lyja. Ji užsisagsto savo kreminį lietpaltį.

Prieiname pigią užeigą ir moteris, nepaisydama savo gražiųjų drabužių, grakščiai atsisėda ant kėdės. Jei jai anksčiau nėra tekę valgyti tokiose užeigose, ji neišsiduoda. Prie alaus užsisakome gausius pusryčius. Ji — tik kavos. Visą tą laiką mudu su Deiviu ją linksminame. Savo sąmoju bei žavesiu pakerėtume net panelę, pirmą kartą pasirodančią aukštuomenėje. Ji klausinėja apie gyvenimą gatvėse ir mes papasakojame keletą gražių istorijų, bet iš Deivio žvilgsnio suprantu, kad jis planuoja iš jos išvilioti krūvą pinigų.

Negaliu nustygti vietoje, nes man labai reikia dozės. Šio noro negali nuslopinti net gausūs angliški pusryčiai, todėl garsiai pareiškiu, kad turiu eiti ir kai ką mums su Deiviu nupirkti. Ji paima savo rudą odinę dizainerišką rankinę ir klausia, kiek man reikia. Sakau, kad keturiasdešimt svarų. Matau, kad piniginėje ji dar turi daug. Ji man nusišypso miela šypsena, plaukai užkrenta jai ant akių ir ji juos nusibraukia nuo veido. Ji graži ir dora.

Paimu pinigus ir, pažadėjęs Deiviui grįžti, išeinu. Jis žino, kur einu. Nespėjus man išeiti, jie jau rimtai šnekasi. Taip rimtai, kad pirkdamas pamanau, jog Deivis gaus iš jos daugiau nei keturiasdešimt, todėl galiu pasilaikyti Deivio maišelį sau. Kai susišaunu, pamirštu, kad žadėjau grįžti.

Užsiimu savo reikalais ir visai pamirštu Deivį ir japonę. Daug vėliau, beveik vidurnaktį, skubėdamas Šaftesberio prospektu, pamatau ją vėl. Ji stovi prie gaisrinės kinų kvartale ir energingai moja man.

— Markai! Markai!

Tuoj pat prie jos prieinu. Ji atrodo susirūpinusi ir klausia, ar nemačiau Deivio.

— Ne. O kas?

— Jis nueiti kai ko man nupirkti ir negrįžti, — paaiškina.

— Ko? — klausiu.

Tai dalis jos piniginės turinio pateko į Deivio rankas ir jis dabar kažkur kaifuoja. Kol mane kankina tokios mintys, ji išsitraukia iš rankinės kortelę ir paduoda man.