Mark Johnson - Apkvaitę

Fredis užmiega ir aš atiduodu jį Rouzei. Prisitraukiu kėdę ir mudu šnekamės apie gimdymą, kuris šį kartą nesibaigė Cezario pjūviu, bet mus stebi šimtas akių, o kiekvieną žodį girdi daugybė ausų. Jaučiuosi nejaukiai. Rouzei atneša pietus. Visi prie jos stalo pradeda valgyti. Aš negaunu maisto, bet ir nenoriu. Rouzė man liepia pasiimti, bet aš per daug sutrikęs, kad galėčiau su ja valgyti. Man nepatinka valgyti viešai. Buvo labai sunku pas Betanę, o dabar ūkyje. Vis dėlto daugelį mėnesių valgiau išėdas iš šiukšlių dėžių.

Hilari moja, kad paėmė man maisto. Atsisėdu nuošaliau ir bandau valgyti. Paskui, kai atrodo, kad žmonės baigia, vėl nušlepsiu prie savo šeimos ir nedrąsiai įteikiu atvežtas dovanas. Iki dabar jos kiek apsilamdė, bet Džeko veidas nušvinta ir jis pirmą kartą man nusišypso. Senės tylėdamos stebi, kai jis išvynioja piratų laivą. Rodos, jam patinka. Jis pradeda žaisti, tampa ne toks šaltas, bet nenori, kad prisijungčiau. Vėliau pamatau, kad lauke vaikai žaidžia futbolą, ir jis sutinka eiti kartu su manimi. Ir štai, kartu su nepažįstamų žmonių vaikais, stebimas būrio įtarių veidų, žaidžiu futbolą su savo sūnumi. Kaulus skauda, galvoje tvinkčioja, visame kūne ir sieloje pulsuoja skausmas. Siaubas. Susitikimas su šeima be galo nesmagus.

Džekas su manimi šneka nedaug. Kartais, kai mano, kad nematau, jis tiriamai žiūri į mane. Noriu paimti jį ant rankų, kaip kad norėdavau, kad mane paimtų tėtis, bet jis per daug nepatiklus.

Kai grįžtame pas Rouzę, prasideda nemalonus bendras pokalbis. Ji man šiek tiek padeda. Džekas mane stebi kaip suprantantis suaugęs. Jis jau jaunuolis, kaip kiti žmonės atsakingas už savo ir net už savo mamos gyvenimą. Jis žino, kad jo tėtis serga, o sergantiems reikia padėti. Jam tik treji, po velnių, o jis jau suaugęs. Noriu verkti. Noriu verkšlenti, kaip kad turėtų verkšlenti maži berniukai.

Po pietų kitos prakeiktos pamaldos ir jos dar siautulingesnės nei pirmosios. Didžiąją jų dalį praleidžiu galvą nuleidęs tarp kojų. Užsimetu paskutinę valiumo tabletę. Po jų į salę negrįžtame. Man praneša, kad susitiksiu su Rouzės pastoriumi. Pagalvoju, kad pagaliau gal galėsiu šiek tiek laiko pabūti tik su savo šeima. Kur tau! Džeko nėra, kūdikis miega, Rouzė sėdi prie stalo, o kitoje jo pusėje sėdi jos pastorius Antonijus. Čia yra ir Antonijaus žmona, kuri viską stebi iš šalies. Mane įveda į kambarį. Jaučiuosi kaip mokyklos direktoriaus kabinete.

Antonijus pradeda kalbėti.

— Mes susirinkome čia aptarti jūsų ir jūsų šeimos ateities planų. Rouzė tapo krikščione, kadangi jūs dabar reabilitacijos centre, norėtume jus paskatinti siekti tų pačių vertybių. Jūs turite išlaikyti Rouzę ir du sūnus, todėl pirmiausia turite susirasti darbą.

Komitetas išžengė iš mano galvos ir išsirikiavo priešais. Iš pradžių esu romus ir pradedu veblenti apie medžių chirurgo darbą, apie norą vėl būti su šeima, bet kai skausmas pasiekia kulminaciją, iš manęs iššoka įsiutęs velnias.

Pašoku ant kojų.

— Kas tu toks, šikniau? — riaumoju. — Kas manai besąs? Ką reiškia ši kontrolė, kuria tu valdai Rouzę ir kodėl nori valdyti mane?

Jis mikčiodamas bando atsakyti, bet aš nenutylu. Aš nebesu savo kūne. Esu šalia skausmo. Aš — būtybė, susidedanti vien iš pykčio.

— Taip, kas tarp judviejų vyksta? — griežtai klausiu. — Ar ji tau patinka? Dėl to visa tai? Ar tu ją dulkini? Ar dėl to manai galįs kontroliuoti kiekvieną jos judesį? Taip? Tai tiesa? Tau ji patinka! Tu ją dulkini!

Pastorius Antonijus išrausta. Jo žmona išrausta. Iš sutrikimo Rouzė beveik palindo po stalu. Pastoriaus žmona norėtų pakelti stalą ir vožti man su juo.

Antonijus bando man prieštarauti.

— Tu esi mėšlinas suskis, — pranešu jam ir visiems kitiems. — Manai galįs valdyti kitus žmones plaudamas jiems smegenis? Ne! Nes esi šiknius. Esi mėšlinas šiknius. Dėjau ant jūsų centro, nes jūs visi idiotai.

Rouzė susiėmė galvą rankomis. Šaunu iš kambario ir rūkydamas bandau nurimti. Kai grįžtu, visi tebesėdi savo vietose. Yra atėjęs ponas Obuolskruostis.

— Kas atsitiko? — klausia šypsodamasis.

Mane vėl apima pyktis.

— Atsiknisk! — užklykiu ir ponas Obuolskruostis pašokęs bando mane sugriebti. Aš šoku į kitą pusę ir jis pradeda mane vaikytis aplink stalą.

— Velniop, velniop! — rėkiu, kol jis prakaituodamas mane vaikosi.

Būtų juokinga, jei nebūtų siaubinga.

Staiga sustoju ir atsisuku į jį.

— Jei prieisi arčiau, gausi diržo, — pranešu ir iš mano veido matosi, kad nejuokauju.

Taigi, įrodžiau, kad esu blogas, žiaurus, piktnaudžiaujantis pabaisa. Mano „viešnagė“ centre baigėsi. Prabuvau ten mažiau nei savaitę. Visą laiką sirgau ir mano viltys, kurias siejau su šia paskutine išsigelbėjimo galimybe, išgaravo. Nieko man nebeliko. Neturiu, kur eiti. Daugiau galimybių nėra...

Mane išmeta Bristolyje, kur aš kreipiuosi į socialinę apsaugą ir išsiaiškinu, kad pinigai, kuriuos man skolinga miškininkystės kompanija, dabar yra mano banko sąskaitoje. Sėdu į autobusą ir važiuoju į Birmingemą. Esu nevilty. Neturiu ateities. Aš net sunaikinau savo praeitį.

Nespėja ateiti vakaras, o adata jau mano rankoje. Bedugnės, kurios jau buvo pavirtę kanjonais, iš karto užsiveria.

Turi prasidėti naujas tūkstantmetis ir visi mano, kad reikia švęsti. Praleidžiu naktį kažkokiame Birmingemo name kartu su heroinistais ir jų įranga. Randu vonią, užsirakinu, atidarau langą, stebiu fejerverkus ir tiek prisivarau kreko, kad aplink telkšo kraujas. Visą tą laiką kitas narkomanas daužo duris, nes nori mano narkotikų.

— Žinau, kad tu ten. Žinau, ką ten veiki, — verkšlena už durų.

2000-ieji nesuteikia man jokių vilčių. Esu beviltiškas. Esu nenaudingas. Aš — blogis. Man nėra išsigelbėjimo. Neturiu, kur eiti. Neturiu, ką veikti. Kai išaušta sausio pirma, apsvarstau visas savo galimybes. Yra Vorvikas, bet Betanė turbūt manęs nebepriims. Vis tiktai man patiko tvarkyti Dareno dėdės medžius. Gal man paskambinti tam medžių chirurgui, kuriam dirbau Londone; Pasakyčiau, kad buvau reabilitacijos centre, kad dabar esu tinkamas ir paprašyti senojo darbo. Turėsiu pasikeisti. Turėsiu tramdyti savo įprotį, o tai bus nelengva, kai visi narkotikai tik už kelių metro stotelių. Dar galėčiau važiuoti į Notingemą, kur gyvena mano draugai iš DIY vakarėlių, bet toje beprotiškoje aplinkoje savo potraukio niekaip nesuvaldysiu. Be to, giliai širdyje žinau, kad mano sunaudojamų narkotikų kiekis pralenkė net mano Notingemo draugų priimtinas normas. Kai kurie iš jų vedę ir nenorėtų, kad badyčiausi jų voniose.

Grįšiu į Londoną. Paprašysiu senojo darbo. Suvaldysiu savo įprotį.

Nuvažiuoju pas Betanę pasiimti savo Mini Metro. Pamačiusi mane, ji apstulbsta.

— O, Dieve, Markai... — išlemena.

Ji manė, kad aš gydausi ramioje vakarinėje šalies dalyje...

— O, Markai, — pakartoja ir jos akyse matau nusivylimą.

— Nepavyko, Betane. Tie krikščionys buvo siaubingi. Jie neleido man susitikti su Rouze ir vaikais vieniems, o vėliau paaiškėjo, kad jie silpnapročiai.

Ji pakviečia mane į vidų ir pamaitina. Bet vėliau liūnai sako:

— Tu negali čia pasilikti, Markai. Dėl savęs. O nuo to laiko, kai tavo kišenėje radau adatą, žinau, kad vaikams nesaugu. O, Markai, negaliu ištverti būdama šalia tavęs, kai matau, ką sau darai.

Man atrodo, kad net mano mažoji sesuo liepia man atsiknisti, nes aš nevykėlis. Taip suprantu jos žodžius.

— Aš ir nenoriu čia pasilikti, — drąsiai sakau. — Važiuoju į Londoną. Grįšiu į senąjį savo darbą.