Mark Johnson - Apkvaitę

— Ką gi, — neatsisukdama sako drebančiu balsu, (ji verkia?) — tu šiek tiek numetei svorio, bet, tikiuosi, per Kalėdas priaugsi. Visi pastorėja.

Betanė nebėra Jehovos liudytoja ir nesilaiko jų antikalėdinių nuostatų. Ji turi mažus vaikus, Kalėdų eglutę ir jaučiasi šventiškai. Darenas laikosi draugiškai, bet pastebiu, kad jis mane stebi. Padedu vaikų dovanas po eglute. Bandau su jais žaisti. Bandau nagais kabintis į normalų gyvenimą. Jei labai smarkiai stengsiuosi, gal pavyks...

Maistas paruoštas ir mes visi susėdame ant aukštų kėdžių prie stalo. Mane ištinka šokas, kai lėkštėse pamatau tikrą maistą su šviežiomis daržovėmis, nes labai seniai nemačiau nieko panašaus. Bandau valgyti, bet esu atpratęs nuo kepsnio pietums.

— Ar nepatinka? — neramiai klausia Betanė.

— Na, ką tu, labai skanu. Tikrai, — tvirtinu. — Bet aš dabar nedaug valgau.

Pradedu „kabinti makaronus“, sakydamas, kad labai sunku laipioti po didelius Londono medžius ir dažnai esu taip pavargęs, kad po darbo jau nieko nebenoriu, net valgyti. Kai pradedi meluoti, nebesunku. Atsuku laikrodį šešis mėnesius atgal ir pasakoju jiems, kad gyvenu furgone, pasakoju apie Londono platanus, apie darbą prie Šv. Pauliaus katedros bei prie vienuoliktojo Dauning Stryto numerio.

— Matyt, tau gerai sekasi, kitaip jie tavęs neleistų į tuos didelius medžius, — entuziastingai sako Betanė.

Per daug entuziastingai. Ji žino, kad meluoju. Ji jau tai girdėjo. Darenas nieko nesako. Jis tik valgo ir stebi.

Po pietų man reikia dozės, todėl nueinu į vonią ir ilgai ten prabūnu. Kreko — ne, tik heroiną. Turiu vaidinti normalų. Tai mano paskutinis maišelis. Reikės susiveikti. Išėjęs sakau Betanei, kad noriu susitikti su senais draugais, o tada sėdu į savo surūdijusį Mini Metro ir važiuoju į keturiasdešimt antrą greitkelį ieškoti narkotikų.

Nuvažiuoju į Birmingemą, į tas vietas, kur susiveikdavom su Džode. Man atrodo, kad visas mano gyvenimas — beprotiškas narkotikų ratas. Štai aš vėl tame pačiame parke, kur Džodė „pakabindavo“ klientus. Bet čia viskas pasikeitė: vietos, žmonės. Kitą kartą važiuosiu į Vulverhamptoną.

Nuo narkotikų ir blizgučių Kalėdos tampa neryškios. Vis lakstau greitkeliu į šlykščius kreko namus, o paskui grįžtu pas savo mielą sesę, bandydamas atrodyti normalus. Bet Betanė ir Darenas supranta, kad nesu normalus. Jų namuose laukinis žvėris ir jie tai žino.

Paprastai įstengiu sulaukti, kol jie eina gulti, o tik tada šaunuosi, bet kartą Darenas pamato mane po stalu. Nežinau, ar jis matė mano rankoje adatą. Kiekvieną rytą jie randa mane užmigusį su drabužiais, nes iki to laiko nebesugebu kaip normalus žmogus palysti po antklode. Nugirstu jų pokalbį, kai Darenas maldauja Betanę, kad ji lieptų man išvažiuoti. Bet aš nebegyvenu realiame pasaulyje, nežinau, kas vyksta, kas yra paranoja. Kai Betanė pasiskolina mano paltą, kad nulėktų iš darželio pasiimti vaikų, ji įkiša ranką į kišenę ir liūdnai pažvelgia į mane. Ar man pasirodė? Vėliau pamatau, kad kišenėje palikau adatą.

Šiek tiek užsidirbu pardavęs keletą ekstazio tablečių ir šiek tiek kokaino Dareno jaunesniems giminaičiams. Užsidirbau ir dorai: Dareno dėdė paprašo, kad nugenėčiau keletą medžių. Buvau pamiršęs, ką pajunti prisisegęs apsauginius diržus, įkopęs į aukštesnius nei namai medžius, palietęs grublėtą žievę ir pajutęs ilgo augimo jėgą. Kai įžengiu į medžių pasaulį, viską pamirštu. Turėčiau dažniau tai daryti. Man vis dar patinka.

Kasdien skambinu miškininkystės kompanijai, reikalaudamas sumokėti už praeitus metus. Jie sutinka, kad yra skolingi, o tuo tarpu pasiskolinu iš Betanės. Taigi, galiu išgyventi. Vos. O po Kalėdų paskambina iš Rouzės centro. Jie turi man vietą.

— Laukiame jūsų rytoj, — sako šiurkštus balsas ir iš tono suprantu, kad jie visai netrokšta manęs matyti, bet man nerūpi.

Triumfuoju. Dabar tikrai žinau, kad Dievas yra.

Iš Oksfordo, kur dirba ir gyvena su turtinga šeima, atvažiuoja mama. Nujaučiu, kad kalėdiniu laikotarpiu jos su Betane daug apie mane šnekėjo ir štai ji čia. Maža ir apvali kaip buvo anksčiau. Prieš jos atvykimą susišoviau, kad atrodyčiau kaip įmanoma normaliau. Bet iš jos žvilgsnio suprantu, kad toks jai neatrodau.

— Markai, aš tavęs nepažįstu, — sako man, žiūrėdama į Betanę, kuri staiga išrausta ir vos nepravirksta. — Aš nieko apie tave nežinau. Tu išėjai iš namų šešiolikos ir nuo tada aš nieko apie tave nežinau.

Bandau ją priversti pajusti man gailestį. Melavau jai, vogiau iš jos, blogai elgiausi, bet dabar yra šansas. Pasakoju jai apie reabilitacijos centrą. Man tik reikia penkiasdešimt svarų, kad nuvažiuočiau į Bristolį, nes jie sakė, kad atvažiuoti automobiliu negaliu. Todėl man reikia pinigų.

Mama atrodo nepalenkiama. Ji jau tai girdėjo. Man visada reikia penkiasdešimt svarų. Jai atrodo, kad visą gyvenimą man vis trūksta penkiasdešimt svarų.

— Ne, Markai. Mes taip seniai nesimatėme, o tu prašai manęs pinigų.

Bandau jai paaiškinti dar kartą, kodėl man reikia. Nežinau, kaip parodyti, kad šį kartą, pirmą kartą gyvenime, nemeluoju. Atsiklaupiu. Maldauju. Meldžiu pasigailėti. Pradedu verkti. Betanė pradeda verkti. Vaikai pradeda verkti. Mama atrodo išsigandusi mano jausmingumo. Bet aš nenustoju. Man tikrai reikia penkiasdešimt svarų, kad galėčiau nuvažiuoti į centrą. Esu nevilty. Tu mano motina, Duok man pinigų, kurie pakeis mano gyvenimą.

Ji sutrinka ir pasiduoda. Kitą dieną išvažiuoju. Džiaugiuosi, kad nebegrįšiu kamuoti mielos, liūdnos Betanės. Dėl jai sukelto nerimo mane graužia sąžinė, kuri paprastai yra lėkšta ir be gyvybės ženklų kaip kad ant kelio užmuštas gyvūnas. Važiuodamas traukiniu, bandau prisiminti, kas įvyko per Kalėdas. Negaliu. Ar vaikai buvo su mumis visą laiką? Kokie jų vardai? Ar su kuo nors normaliai pasikalbėjau? Ką man pasakė Darenas? Teprisimenu tik tą jausmą, kurį pajutau įlipęs į Dareno dėdės medį. Prisimenu storą virvę rankose. Prisimenu tą stebuklingą akimirką, kai išlindau virš vainiko: po mano kojomis buvo tvirtas kaip bokštas medis, virš manęs buvo šviesi erdvė, o prieš mane į tolį driekėsi nuostabus vaizdas. Taip, aš tai prisimenu. O daugiau neprisimenu nieko, tik poreikį gauti narkotikų dar ir dar. Visas už mano poreikio ribų likęs pasaulis skendi migloje.

Ačiū Dievui, baigiasi metai, baigiasi amžius, baigiasi tūkstantmetis, o Markas Džonsonas ketina pasikeisti.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Lauždamasis pradedu savo naująjį gyvenimą Bristolio stotyje. Mane pasitinka mažas, storas, plikas vaikinas su ūkininko sunkvežimiu ir mes važiuojame iš miesto, greitkeliu, kaimiškų keliukų labirintais, kurie vis siaurėja, mažėja, darosi nelygesni, kol aš nebežinau, ar kratausi dėl heroino stygiaus, ar nuo kelio nelygumų.

Pagaliau atvykstame į niekur ir, žinot ką, čia irgi vingiuoja greitkelis. Mane iš karto užplūsta nemalonūs prisiminimai ir bloga nuojauta. Aną kartą, kai buvau izoliuotas gražiuose žaliuose tyrlaukiuos, kuriais visi grožėjosi pro septyniasdešimt mylių per valandą greičiu lekiančių automobilių langus, mano gyvenimas buvo beviltiškas. Tada prisimenu Rouzę, Džeką ir naujagimį Fredį. Prisimenu, kad ketinu keisti savo gyvenimą ir išlipęs iš sunkvežimio einu į namą.

Tai senas, akmeninis ūkininko namas su penkiais miegamaisiais ir prie jo prijungta maža kepyklėle. Centrui vadovauja plikis su savo didele, stora, raudonskruoste žmona ir, visai netikėtai, patrauklia, šviesiaplauke paaugle dukra. Laukiu, norėdamas išgirsti, ko jie imsis, kad pakeistų mano gyvenimą. Noriu tiksliai žinoti, kaip jie padės man ištverti laužtuves, nes jos labai stiprios ir žinau, kad bus dar blogiau. Aš jau tiek daug kartų laužiausi, kad galiu pateikti išsamią ataskaitą apie šį reiškinį. Man reikės visokeriopos pagalbos, kad ištverčiau psichologinį siaubą bei fizines kančias. Tiesą sakant, nesu girdėjęs, kad kokiam nors užkietėjusiam narkomanui būtų pavykę tapti švariam, bet žinau vieną spindintį, stulbinantį pavyzdį — Rouzę. Taip, ji vartoja metadoną, bet ji jau beveik švari, o jei gali ji, tai ir aš galiu. Didelis stimulas — vaikai.