Mark Johnson - Apkvaitę

— Turiu kūno utėlių.

Visi kartu jie žengia žingsnį atgal.

— OP-L, OP-L, — į savo racijas sako jie.

Tai reiškia „oru plintanti liga“. Matydamas policininkų reakciją, suprantu, kad Luką buvo teisus: kūno utėlės labai efektyvios. Kuris policijos karininkas norės parnešti jų namo savo vaikams? Tai peržengia pareigos ribas. Taigi, policininkai mane išvaro, bet neapieško.

Oras atšąla. Man tik tada šilta, kai esu po dozės. Bet dabar vilkiu storesnius paltus, o taip galiu daugiau pavogti parduotuvėse. Prasideda prekiavimas Helovino atributika, o paskui pasirodo Kalėdinės prekės. Visada nekenčiau Kalėdų. Man nepatiko, kad mama jomis netiki, nes yra Jehovos liudytoja, bet ruošia Kalėdas, nes ją verčia tėtis. Nepatinka, kad visi labai tos dienos laukia, o tą dieną nieko neįvyksta ir tada apima nusivylimas. Turėčiau būti patenkintas, kad man šiemet nebus Kalėdų, bet kai parduotuvės pradeda puoštis lemputėmis ir blizgučiais, o languose ima linkčioti Snieguolės, pasijuntu nelaimingas.

Noriu pasišnekėti su Rouze. Noriu pamatyti Džeką. Praradau tapatybę. Mano šeima galėtų ją sugrąžinti. Kalėdos — šeimos metas ir aš noriu savosios. Nenoriu būti gatvėse. Nenoriu taip gyventi. Nenoriu, kad jie žinotų, koks tapau. Kada tik apie juos pagalvoju, jaučiu gilią vienatvę ir liūdesį, kurių negaliu ištverti. To man per daug. Kur mano šeima? Kur mano sūnus? Ežerų rajone? Vakaruose esančiame reabilitacijos centre, kurį ketino išmėginti Rouzė?

Paprastai, kai koks draugas man duoda vogtą mobilųjį ir sako, kad galiu skambinti, kam noriu, aš tik žiūriu į telefoną, o paskui grąžinu, nes neturiu kam. Telefonai man sukelia liūdesį, nes primena mano vienatvę. Bet šį kartą, kai Benas man jį paduoda, išsiimu popierėlį, kurį visada nešiojuosi. Jis toks susilamdęs, kad vos gali įskaityti, o dar visur prirašinėta prekeivių telefonų, bet viduryje yra tas telefonas, kurį man užrašė Rouzė. Surenku numerį.

Kažkas atsiliepia. Prašau pakviesti Rouzę. Pauzė. Tada, negaliu patikėti savo ausimis, sako, tuoj ją pakviesią.

Stoviu Rydžento gatvės kampe. Mirksi Kalėdinės lemputės, parduotuvių langai šviečia, gatvėse prieššventinis šurmulys — šeštadienis ir gatvė pilna šeimų, o aš tuoj kalbėsiu su Rouze. Gal net su Džeku.

Kai išgirstu jos balsą, širdyje pajuntu keistą švelnumą.

— Čia... Markas... — sakau vos sulaikydamas ašaras.

Vėl pauzė. Tyla, kupina nuostabos, gal net emocijų. Kai ji prabyla, kalba atsargiai:

— Kaip tau sekasi?

— Puikiai, tiesiog puikiai, — meluoju.

Noriu, kad mano balsas būtų tvirtas ir linksmas, bet jis silpnas, virpantis.

— Aš Londone. Truputį dirbu.

— Puiku.

— Kaip Džekas?

— Šauniai.

— Rouze, kur tu?

O, ne! Tai buvo panašu į aimaną. Krenkšteliu.

— Ar tu vis dar reabilitacijos centre?

— Taip, Markai. Ir esu labai laiminga. Aš švari! — jos balsas stiprus, gal net laimingas. — Taip yra todėl, kad pagaliau kai ką supratau. Supratau, kad Jėzus mane myli. Jis pakeitė mano gyvenimą.

Po velnių! Nusprendžiu nekreipti dėmesio į informaciją apie Jėzų.

— Tai sakai, kad esi švari! Visai, pilnai, šimtu procentų...?

— Na, — kalba labai greitai, per greitai, — man paskirtas metadonas. Labai mažom dozėm. Bet narkotikų ne. Man čia patinka. Suprantu, kas yra Dievo valia, kaip Jis mumis rūpinasi. Ir... tuoj turėsiu kūdikį.

Apie ką ji šneka? Ką ji pasakė? Matau minias žmonių, girdžiu važiuojančius autobusus, o ši moteris iš kito pasaulio kalba man į ausį apie kažkokį kūdikį. Ar tikrai?

— Sakau, kad maždaug per Kalėdas gims kūdikis.

Kūdikis. Gims. Maždaug per Kalėdas.

— Markai? Ar tu dar klausai?

— Koks kūdikis? — klausiu.

Kas čia per klausimas? Ar ji turės kūdikį? Ar ji pasakė, kad turės kūdikį? Negi būčiau pamiršęs tokį dalyką?

— Pastojau pavasarį, kai tu grįžęs iš Airijos atvažiavai pasiimti laipiojimo įrangos. Prisimeni?

Ne.

— Prisimeni?

Prisimenu, kad vaikščiojom po parką. Matyt, vėliau mylėjomės jos tėvų namuose. Greičiausiai, nebuvo labai gerai, nes buvau apkvaitęs. Tikrai neatsimenu.

Rouzė kalba toliau:

— Nesvarbu, taigi, aš pastojau ir tuoj gims kūdikis. Išsiaiškinkime.

— Tu turėsi kūdikį? Ir jis mano?

— Taip, Markai, — atsako kantriai.

— Kodėl anksčiau nepasakei?

— Ilgai nesikalbėjome. Normaliai.

O dabar kalbamės normaliai ?

— Dar turiu daug ką suprasti. Turiu suvokti, kaip Jėzus gali man padėti. Ir žinai, Markai, Jis gali ir tau padėti, jei tu Jam leisi.

Šito man per daug. Per daug naujienų. Myliu savo sūnų Džeką, bet esu blogiausias tėvas pasaulyje, o dabar gims dar vienas vaikas. Rouzė švari arba beveik švari. Ir dar, Jėzus ketina man padėti.

— Ar viskas gerai, Markai?

— Atvažiuoju tavęs aplankyti.

— Negalima. Čia juk reabilitacijos centras. Tu negali paprasčiausiai ateiti. Tau neleis.

— Man leidžiama matytis su sūnumi.

— Ne...

— Kodėl aš negaliu atvažiuoti į centrą? Aš irgi noriu būti švarus.

— Šis centras tik moterims.

— O tėvų jie nepriima? Jei motinos su vaikais jau ten?

— Jie priima vyrus, bet kitoje vietoje. Ne Devone.

— Ar aš galiu būti švarus?

— O tu nori?

Mane vėl užlieja šiluma. Ji plinta mano kūnu kaip heroinas, bet ne nuo rankos ar kirkšnies, o iš širdies:

— Po velnių, žinoma, noriu būti švarus! Gal manai, kad kas nors nori šitaip gyventi?

— Kaip?

Kalbu parinkdamas žodžius:

— Pati žinai. Sėdėdamas ant sistemos. Visą laiką.

Ji pasako man telefono numerį. Pasako, su kuo man kalbėtis.

— Paskambink, jei tikrai nori mus matyti ir būti švarus.

— Velniai rautų, tikrai!

— Jėzus tave myli, Markai. Įsileisk Jį į savo gyvenimą. Bet neskambink, kol tikrai norėsi.

Tikrai noriu. Jėzus mane myli ir, ne taip kaip Jehova, kuris vis stebi ir ruošia pasaulio pabaigą, Jėzus ketina sutvarkyti Marko reikalus. Paskambinu. Atsiliepia abejingas moters balsas. Reikalauju, kad mane tuoj pat įtrauktų į programą. Ji sako, kad nėra vietų. Šneku apie Rouzę, kaip svarbu, kad būtume kartu, kad abu taptume švarūs, nes ji tuoj turės kūdikį.

— Žinau, — atsako.

Visi žino, tik aš ne!

— Ar galiu atvažiuoti į Devoną? — klausiu.

— Moterų skyrius Devone, o vyrų — Somersete, bet nėra vietų.

Devonas. Somersetas. Ar jie ne šalia?

— Koks atstumas nuo vyrų iki moterų skyriaus?

— Klausykite, jei jūs gyventumėte vyrų skyriuje, galėtumėte sekmadieniais juos lankyti, — sako ji man. — Bet aš, deja, nežinau, kada vyrų skyriuje bus vietų.

Aš noriu vietos. Man reikia vietos. Turiu šioje programoje gauti vietą. Prieš akis man iškyla senoji vizija, kurią buvau nustūmęs į pasąmonę: būsiu šeimos tėvas. Švarus ir tvirtas. Rouzė bus motina. Irgi švari ir tvirta. Mes turėsime du vaikus, kurie irgi bus švarūs ir tvirti. O Jėzus mus visus mylės.

— Gerai. Atvažiuosiu kitą savaitę.

Matau ją purtant galvą.

— Pasakykite savo numerį ir aš jums paskambinsiu, kai bus vietų.

Ką daryti? Duodu sesers Betanės telefono numerį.

— Kitą savaitę atvažiuosiu, — sakau jai.

— Kitą savaitę vietų tikrai dar nebus.

— Gerai, po dviejų savaičių. Tuoj gims kūdikis.

— Abejoju, ar iki tada atsiras vietos. Gali praeiti mėnesiai. Turite laukti, kol jums paskambinsiu.

— Bet aš noriu pamatyti Rouzę ir Džeką... Ji tuoj turės kūdikį...