Mark Johnson - Apkvaitę

Vieną triukšmingą, vėlyvą šeštadienio vakarą Džindžas kaip visada maklinėja po Soho, o aš valkiojuos su juo. Jis pasiūlo nureketuoti žigolą. Tai lengvai uždirbami pinigai, nes jie „pedikai“ ir nesimuša. Netoli Pikadilio pamatome vieną, nedrąsiai besižvalgantį darbo vietoje. Jis apskritaveidis, maždaug aštuoniolikos, purvinas, bet gerais drabužiais. Prispaudžiame jį prie tvorelės ir bjauriai pareikalaujame:

— Nagi, šįvakar jau nemažai uždirbai...

— Neuždirbau nė penso, — aiškina išvertęs akis.

— Tikrai uždirbai. Kišk ranką į kišenę.

— Šiąnakt nieko neuždirbau.

— Nemalk šūdo. Nagi duok mums šiek tiek.

Tempiame į jį tamsią mašinų stovėjimo aikštelę. Žmonės mato, kaip mes jį velkame ir gąsdiname, bet niekas mūsų nesustabdo. Lyg mes būtume nudažyti raudonai, mes gatvės žmonės. Kai žvelgiame į minią, normalių žmonių nematome. Matome tik kitus raudonai nudažytus žmones: narkašus, narkotikų prekeivius, nusikaltėlius, benamius. Kai į minią žiūri normalūs žmonės, jie mato tik tokius kaip jie, o nemato raudonųjų žmonių.

— Kišk ranką į subinę ir trauk, — paliepiame.

Išsigandęs žigolas pritupia ir ištraukia iš subinės mažą plastikinį konteineriuką, kokie būna Kinder Siurprizo viduje. Ne tam gamintojai jį darė. Bet viduje tikras siurprizas: truputis kokaino ir beveik šešiasdešimt svarų banknotais. Paimame visus.

— Morgo išperos, — verksmingai rėkia mums, bet nekreipdami į jį jokio dėmesio skubiai pasidalijame pinigus.

Valgau mažai. Maistu nesidomiu. Aš, žinoma, nevaikštau į labdaros valgyklas. Paprastai esu per daug apkvaitęs, kai jos pasirodo, be to, jos kitokio tipo benamiams. Tokiems, kurie miega pagrindinių gatvių tarpduriuose, reikalauja dėmesio ir nenori būti nematomi. Iš bažnyčios gaunu puodelį arbatos, kartais iš Sainsbury pasivagiu sušio. Kartą per savaitę Starbucks išmeta maišus pasenusių sausainių. Kiekvieną vakarą Pret a Manger atsikrato neparduotų salotų. Gali gyventi kaip karalius valgydamas kitų žmonių išmestą maistą. Bet mano dietą sudaro beveik vien tik Snikersai. Padariau atradimą: kol turiu kreko ir heroino, galiu išgyventi visą savaitę vien tik su keliais Snikersais.

Eina dienos. Prisimenu, kaip buvo svarbu priprasti kalėjime. Pripratimas — tai supratimas, kad esi ir būsi čia. Bandau priprasti ir dabar. Bet tarp kalėjimo ir gatvės yra didžiulis skirtumas. Kalėjime žinojau, kad atlikęs bausmę išeisiu, o dabar nežinau, kada tai baigsis. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Eidamas pro naudotų diskų parduotuvę Byko gatvėje, staiga sustoju. Prisimenu, kas atsitiko pirmą savaitę, kai apsigyvenau gatvėje. Buvau su Džindžu, kai jis įkišęs galvą pro duris pasisveikino su kažkokiu Saimonu, kuris superka DVD. Apsisuku ir einu tol, kol randu tą parduotuvę. Įkišu galvą pro duris.

— Saimonai? — klausiu.

— Jo?

Įeinu ir pasitikrinu, ar jam reikia DVD. Jis linkteli.

— Po septynis svarus už vieną.

Bandau išsiaiškinti, kas galėtų jį dominti, lyg būčiau ryšintis kaklaraištį, priimantis užsakymus, už pardavimą atsakingas prekybos agentas, bet labai aišku, kad Saimonui visai nesvarbu, ką aš gausiu.

Už kiekvieną po septynis svarus. Kodėl to nebandžiau anksčiau? Patraukiu tiesiai į DVD parduotuvę, kur nesirinkdamas pasiimu juos iš lentynų. Skustuvu nupjaunu apsaugines etiketes, įsikišu į kišenes ir maunu iš parduotuvės. Juokingai lengva. Parduotuvėje jie kainuoja po dvidešimt — trisdešimt svarų. Atėjęs pas Saimoną pamatau, kad turiu dešimt. Nieko neklausinėdamas, net nepažiūrėjęs, ką atnešiau, jis paduoda man septyniasdešimt svarų. Aš turtingas. Per dešimt minučių uždirbau daugiau, negu visą dieną elgetaudamas metro, vogdamas prostitutėms lako nuėmėją ar grąžindamas į bankus korteles.

Štai kas manęs laukia ateity. Dabar mano kelias aiškus. Vestendas — DVD vogimo Meka: čia, šalia viena kitos, yra šešios didžiulės muzikos prekių parduotuvės ir daugybė įrašų bei sekso prekių parduotuvių, kur galėsiu realizuoti tiek DVD, kiek pavogsiu.

Mano gyvenimas pasikeičia. Turiu darbą kaip Benas metro ar Deivis Pikadilio aikštėje. Vagiu DVD, kad išgyvenčiau. Imuosi to profesionaliai. Negaliu būti per daug purvinas ir netvarkingas kaip elgetos. Turiu pasivogti ar pasiskolinti drabužių, kad blogiausiu atveju atrodyčiau kaip netvarkingas turistas. Mano plaukai negali būti per ilgi ir riebaluoti, o kaklas ir veidas turi būti švarūs. Didžiosiose parduotuvėse turiu pasirodyti skirtingu laiku ir kitokiais drabužiais, kad joks apsaugininkas manęs neįsidėmėtų. Esu net pasiryžęs nusipirkti netikrus ūsus, bet po kelių savaičių randu kai ką daug geresnio.

Šaunamasis už vaistinės, netoli Totenhemkorto kelio ir Oksfordo gatvės, staiga pamatau, kad prie vienų iš didžiųjų muzikos parduotuvių užpakalinių durų priveža prekes. Kai atsigaunu ir jaučiuosi po heroino patenkintas, o po kreko ne per daug toksiškas, prieinu arčiau. Niekas manęs nestabdo. Įkišu ranką į dėžę ir ištraukiu kažkokius juodus marškinėlius. Ant jų yra parduotuvės ženklas, o įstrižai parašytas stebuklingas žodis: APSAUGA. Tai marškinėliai, kuriuos vilki parduotuvės apsaugininkai!

Čiumpu kelis į glėbį ir lekiu šalin. Nuo dabar mano „darbo specifika“ pasikeičia: pasinaudoju marškinėliais. Einu į parduotuvę anksti ryte, kai pardavėjai nerūpestingi, o pirkėjų nedaug. Nusirengiu švarką, kad matytųsi marškinėliai su žodžiu APSAUGA, tada atsiklaupiu ir šluoju viską į krepšį. Nesirenku. Neimu po vieną ar du. Braukiu ranka per lentyną ir dešimtys diskų krenta į mano krepšį. Greičiausiai jie į mane net nežiūri, nes mano, kad esu vienas iš personalo. Kad nereikėtų skustuvo, savo krepšį išklojau folija, kuri man išeinant apgauna signalizaciją. O tada tiesiai į Soho ir kišenėje šlama grynieji. Per dieną šitaip galiu uždirbti maždaug keturis šimtus svarų. Verta pasidairyti apie kitą didelę muzikos parduotuvę ir sulaukti, kada jiems atveš marškinėlių su užrašu APSAUGA.

Staiga jau galiu nusipirkti tiek narkotikų, kiek man reikia. Rytai vis dar pasibaisėtini: atsibundu sušalęs, man bloga, sunkiai kylu iš tarpdurio, priverčiu stūmoklius dirbti, vos nešliauždamas pasiekiu parduotuvę, pavagiu keletą DVD, kad galėčiau susiveikti ir susišauti. Bet dabar susitvarkau. Bandau save apgauti, kad man gerai sekasi. Įtikinėju save, kad šitaip net geriau. Svarbiausia išgyventi. Turiu narkotikų gauti ir juos susišauti. Visa kita (santykiai, gyvenamasis būstas, nuomos mokėjimas, algos laukimas, bendravimas, transporto ieškojimas) seniai neberūpi. Sėdint ant sistemos, mano gyvenimas tapo paprastas. Man tereikia gauti pinigų, kad galėčiau susiveikti narkotikų, citrinos rūgšties, šaukštą, vandens iš McDonald’s ir susišauti. Paprasta. Išskyrus tai, kad kiekvieną dieną man vis labiau skauda kojas, sunkiau atsigaunu, labiau laužiuos, vienatvės, pažeminimo bei panikos bedugnė vis gilėja ir man reikia vis daugiau ir daugiau narkotikų, kad ją užpildyčiau.

Paaiškėja, kad dėl sekmadienių Deivis buvo teisus. Greit išmokstu jų nekęsti. Šeštadieniai kupini siautulingo apsipirkimo, vakare gatvės pilnos į klubus skubančių žmonių. Sekmadieniais gatvės ramios, žmonės kitokie, dauguma mažųjų parduotuvių uždarytos, didžiąsias uždaro ketvirtą, todėl niekaip negaliu užsidirbti. Sekmadieniais visus apima neviltis. Tokie, kurie kaip Deivis sugeba apskaičiuoti, pasitaupo, todėl ir sekmadieniais gali susiveikti , bet tokie kaip aš suvartoja viską, ką tik turi, o kai ateina sekmadienis — šakės. Bet, ačiū Dievui, vėl ateina pirmadienis. Vėl pilna užsiėmusių žmonių, dirba visos parduotuvės, aplink girdisi žingsniai. Bet vieną pirmadienį ritmas sutrinka, nes pirmadienis yra toks pat kaip sekmadienis, tik daug daug blogesnis.