Mark Johnson - Apkvaitę

Kai mano pinigai baigiasi, nuolat judu, visada budriai stebiu, ką galima pavogti. Gal nesaugomą rankinę ar besifotografuojančių turistų neprižiūrimą piniginę. Nuolat dairausi, kur susiveikti. Visada ieškau draugų. Dabar gatvėje visi man draugai, bet tuo pačiu ir nedraugai. Stebiu, kaip mes atsitiktinai susirenkame į menkas grupeles arba sekiojame vienas kitą po miesto kvartalus.

— Padėk man susiveikti, biče.

— Suveik man, biče.

— Ką turi?

— Turi, biče?

Būriuojamės parke kartu su paukščiais, o paskui kaip balandžiai, be perspėjimo, išsiskirstome į skirtingas puses. Arba vaikštome po du tris, prie mūsų nepasisveikinęs kas nors prisijungia ar neatsisveikinęs atsiskiria. Kai esame kartu, mane šildo didi draugystė ar bendras prekiavimas. Paskui staiga lieku vienišas, apkvaitęs, panikoje.

Kadangi esu naujokas, daug nešneku. Klausau, ką sako kiti. Visi kalba apie išgyvenimą, o to dar turiu išmokti. Vietos, kur galima susiveikti. Kokią dieną Oksfordo gatvės kavinės išmeta sužiedėjusius sausainius. Kad Brodviko gatvėje esančius tualetus prižiūri juodaodė, vadinama „mama“. Ji pradeda daužyti duris vėliau negu kiti ir tu turi pakankamai laiko dozei. Kur pasivogti sušio. Kaip gauti prekybos centrams nebetinkantį maistą. Kur miegoti ir kur rasti vietą susišauti. Kaip apgauti parduotuvės apsaugą. Klausau įdėmiai kaip stropus studentas, nes ši informacija gyvybiškai svarbi.

Gatvėse geranoriškumo nedaug. Tai džiunglės, kur visi nori išgyventi. Bet dauguma man draugiški, nes esu naujokas. Labai, labai sunku gauti tiek pinigų, kad galėčiau susiveikti reikiamą kiekį narkotikų, todėl dažnai jaučiuosi labai blogai. Vieną rytą, kai man ypač bloga, Šaftesberio alėjoje susipažįstu su šiek tiek vyresniu vaikinu. Nors Džindžas stambus, bet netvarkingas ir nuovokus, o tuo jis panašus į mane. Kartu ieškome vietos susišovimui. Randame vieną iš tų keistų betoninių tualetų, kurie statomi gatvių sankryžose ir atrodo kaip bunkeriai. Įmetame dvidešimt pensų ir betoninės durys pasislenka į šoną leisdamos mums įeiti į vidų.

Nuleidžiame lentynėlę, skirtą kūdikiams pervystyti, ir ant jos pasidedame visą savo įrangą: šaukštą, citrinos rūgštį, kolos skardinę ir kita. Kai Džindžas pasiruošia dozę, jis nusitraukia kelnes iki pusės šlaunų, nuplėšia kirkšnyje esantį šašą ir pro tą skylę smeigia milžinišką švirkštą į savo pagrindinę arteriją. O žmonės man sako, kad turiu geras venas! Šaudamasis sau, stebiu jo veiksmus susižavėjęs.

Paskui ramiai kalbamės, palengva atsigaudami. Staiga, be perspėjimo, automatinės durys atsidaro. Praeiviai mato du narkašus ir jų reikmenis, o vienas iš jų dar ir be kelnių. Mirksėdami žiūrime į dienos šviesą, o žmonės spokso į mūsų tamsų nusikaltėlišką pasaulį.

— Šūdas, — sako Džindžas. — Pamiršau, kad prakeiktos durys po penkiolikos minučių atsidaro automatiškai.

— Perspėjimas. Šis tualetas bus dezinfekuojamas, — praneša bejausmis balsas, kuriam niekada nereikėjo dozės. — Kabina bus dezinfekuojama iš vidaus. Dėmesio. Tuoj pat išeikite iš kabinos.

— Greit dingstam, nes kiaurai peršlapsim, — vėl sako Džindžas. — Einam.

Einu iš paskos. Jis, žinoma, neketina manęs ko nors išmokyti — niekas šiose džiunglėse to nedaro — bet jis vesis mane su savim.

Šaftesberio alėjoje Džindžas dingsta. Kai suvokiu, kad šalia manęs jo nėra, esu apsuptas tamsaus, svetimo pasaulio. O tada pamatau jį telefono būdelėje, kur jis nekantriai ieško telefone pamirštos grąžos. Jis vis dingsta. Kol maldinėdami pereiname Soho, suprantu, kad jis tiesiog negali praeiti pro telefono būdelę.

Kertame skersinę gatvelę, vedančią Čeringkroso kelio link ir patenkame į raudonųjų žibintų kvartalą. Kai kuriuose apatinių aukštų languose lūkuriuoja merginos. Jos mumis nesidomi. Toliau stovi keli sąvadautojai, kaišiodami praeiviams telefonų numerius, nuotraukas bei vizitines korteles, bet kai einame pro šalį mums nieko nesiūlo. Įeiname pro apsilupusias duris, aš laukiu ant aptriušusių laiptų, o Džindžas įsmunka toliau ir pabeldžia. Girdžiu atidarant duris.

— Reikia ko nors? — klausia Džindžas.

Girdžiu tolimą plepėjimą. Moterys šaukia viena kitą. Netrukus pasišokinėdamas pasirodo Džindžas, kartodamas sąrašą: rankų kremas Nivea, raudoni rankšluostukai, nagų lako valiklis...

Leičesterio aikštė, Ruperto gatvė, Reimondo Reviu baras, gatvele aukštyn ir už kampo yra pigių viešnamių ribos. Galbūt naktį ši vieta turi kažkiek žavesio — tamsūs šešėliai ir labai ryškios lempos, bet dabar, dienos šviesoje, viskas purvo spalvos. Net merginų nuotraukos atrodo purvinos, o jos pačios — pilkos. Esame kitokiame pasaulyje: klaidūs kaip labirintai praėjimai, laiptai, tarpduriai, blausi raudona šviesa. Ant laiptų mus aplenkia keletas vyrų. Dar keli, jau girti, ramstydamiesi sienų svirduliuoja siaurais praėjimais.

Einame pro daugybę durų ir, kur tik pamatome raudoną lempą ar prie durų prismeigtą apkūnios merginos nuotrauką, beldžiame. Atidariusios retai panašios į nuotraukose esančias. Kai kur viena, kitur sėdi kelios, laukdamos klientų, geria, šukuojasi plaukus, skaito žurnalus. Jos visokių formų, dydžių ir spalvų. Pamatome kelias labai jaunas, persigandusias merginas iš Rytų Europos, kurios per daug bijo savo sąvadautojų, kad leistų pinigus. Kelios — gražios. Kitos senos, nutekėjusiais raudonais lūpdažiais ir atsikišusiais kaip džiovintos slyvos speneliais po permatomais 1970-ųjų naktiniais. Kiekvienas tarpduris lyg kadras iš jų gyvenimo. Neskoningi raudoni tapetai, ištisą parą trunkantis merginų pokalbis, baimė, nuobodulys, troškimas būti kur nors kitur.

Kai turime vogtinų daiktų sąrašą, kuris yra toks ilgas, kad sunku prisiminti — kosmetika, rankšluosčiai, žaislai jų vaikams, apatiniai baltiniai, plaukų lakas — traukiame į parduotuves Oksfordo gatvėje, kad pavogtume užsakytų daiktų.

Vaikystėje buvau kvalifikuotas vagis. Pasirodo, tai nepamirštama kaip ir važiavimas dviračiu. Džindžas irgi sugeba, bet jis čia jau seniai, todėl jį pažįsta visose parduotuvėse bei visi policininkai. Jis vilki juodą netikros odos švarką su vidinėmis kišenėmis, į kurias deda pavogtas prekes. Jo kelnės juodos, sportbačiai purvini, pats išbalęs, spuoguotas, nesiprausęs. Vos tik parduotuvės apsaugininkai jį pamato, nenuleidžia nuo jo akių. Jis tai žino, todėl mes greitai einame iš vienos parduotuvės į kitą.

Nunešame prekes nesišypsančioms merginoms, kurios mums sumoka skatikus. Mes gauname vos penkiolika svarų už dešimt pavogtų daiktų. Man atrodo, kad už tokį varginantį darbą tiek yra per mažai, bet „bosas“ čia Džindžas. Jį pažįsta visos merginos. Blogiausia yra tai, kad kai paduodame daiktus tikrai gražioms prostitutėms, pajuntu keistą, aštrų skausmą: jos į mus beveik nepažvelgia. Gražios moterys mūsų nemato.

Po praeitos dozės betoniniame tualete, kuri tapo viešu įvykiu, Džindžas žada nusivesti mane į daug geresnę vietą. Briuerio gatvė, Senoji Komptono gatvė, Graikų gatvė, Satono gatvė. Praeidamas pro naudotų diskų parduotuvę, jis įkiša galvą pro duris.

— Sveiks, Saimonai! — šūkteli vyrukui už prekystalio.

— Turi man šiandien ką nors? — klausia Saimonas.

— Gal vėliau. Čia Markas, — sako Džindžas, šypteliu Saimonui ir einame toliau.

— Saimonas perka bet kokias DVD, paaiškina.

Pasukame į šoninį keliuką ir prieiname prie kažkokio pastato iš kiemo pusės. Iš kitos pusės yra įstaigos, parduotuvės, o čia hera net langų, tik už didžiulių šiukšliadėžių prie atbrailos vedantys laiptai. Gal tai atsarginio išėjimo aikštelė, bet tai gali būti ir specialiai narkašams skirta vieta. Priedanga, prieblanda, galima aiškiai matyti visus ateinančius, bet tavęs nemato niekas, išskyrus antro aukšto autobusų keleivius. Tai tikras narkašų rojus. Aplink kunkuliuoja Vestendo gyvenimas, o čia ramybės oazė. Tarp šiukšlių ir narkomanams būdingų daiktų: adatų, skardinių, vandens butelių, spjaudalų, randame gal kokį dešimt narkašų ir būrį balandžių.