Mark Johnson - Apkvaitę

Benas mane vedasi prie seno, balto, už Viktorijos stoties esančio pastato, kuriame prieš šimtą metų gyveno turčiai. Jis vadinamas „pasažu“. Čia mes galime susistumti keturias kietas kėdes ir miegoti iki antros valandos popiet. Atėję randame dar kokių dešimt smirdančių vyrukų, kurie jau miega. Užmingu klausydamas jų knarkimo. Kai antrą mus pažadina ir išvaro, aš vos paeinu. Mano kojos — žalios mėsos gabalai, kūnas dega, galva plyšta. Man mirtinai reikia dozės, bet nebeturiu jėgų prasimanyti pinigų. Mintys apie išgyvenimą kelia siaubą.

— Nagi, eime, bičiuli, — sako Benas.

Atsiremiu į jį ir mes svirduliuojame Viktorijos stoties link, o paskui laiptais žemyn į metro. Bilietų salėje į visas puses kaip skruzdės skuba keleiviai. Stovėjimas atrodo kaip kriminalinis nusikaltimas. Benas prieina prie pat keleivės ir kartu su ja praeina pro bilietų tikrinimo automatą. Ji net nepajuto, kad už vieną kainą praėjo du. Benas juda greitai ir gracingai kaip krintantis lietaus lašas.

Benas atsisuka ir laukdamas žiūri į mane. Nervinuosi. Stoviu trumpoje keleivių eilėje, kai jie vienas po kito meta monetas į automatą ir užtvaros pasitraukia, leisdamos jiems praeiti. Kai prieš mane stovinti moteris eina pro automatą, mėgdžiodamas Beno judesius pajudu ir aš: prie pat jos, bet nesiliesdamas. Nesu toks gracingas kaip Benas, bet mano kūnas praslysta pro automatą, lyg būčiau nematomas. Girdžiu, kaip už manęs užsidaro užtvara. Taigi, esu nematomas, vaiduoklis metro stotyje.

Pietiniame perone jis iš po suolo pasiima puodelį, o kai atvažiuoja traukinys, įšoka į jį, tardamas:

— Stebėk.

Jis pereina pirmą vagoną, o paskui įeina į kitą. Vos mus pamatę, keleiviai nuliūsta. Jie greit nusisuka, skaito laikraščius, stebi grindis, spokso į tamsą už lango.

Benas uždaro duris už mūsų, ranka perbraukia savo šviesius, riebaluotus plaukus ir garsiai sako:

— Esu benamis. Man reikia maisto ir nakvynės. Būkit geri, padėkit.

Jis prieina prie žemo, pudaus tipo, kuris apsimeta skaitąs laikraštį ir tol stovi šalia, kol tas nenoromis įkiša ranką į kišenę ir suranda smulkių. Paskui Benas eina per vagoną ir žmonės iš visų pusių į jo puodelį deda pinigus. Jis didelis, gąsdinantis, panašus į tokį, kuris gali padaryti bet ką ir niekas neketina ginčytis.

Kitoje stotelėje iššokame iš traukinio.

— Matai, kaip lengva? — klausia Benas. — Tas kostiumuotas tipelis. Jei jis nebūtų įkišęs rankos į kišenę, niekas nebūtų davęs. Svarbu susirasti pirmąjį, o juo paseks kiti.

Jis pasilenkia prie šiukšlių krūvos, ištraukia puodelį, išpurto iš jo kavos likučius ir paduoda man. Išvykdamas traukinys sujudina orą ir mus pasiekia šilta kaip apkabinimas oro banga. Man taip skauda kojas, kad atsiremiu į perono sieną.

— Aš įlipsiu į kitą vagoną, vėliau susitiksime, — sako Benas.

Nenoriu elgetauti, bet nežinau, kaip dar galėčiau gauti pinigų.

Traukinys sustoja. Įlipu ir net pamirštu, kaip man bloga, nes dabar man bloga iš baimės. Einu prie vagonus jungiančių durų. Kai traukinys pradeda judėti, įslenku į kitą vagoną ir uždarau už savęs duris. Atsikrenkščiu. Daugelis pakelia akis. Bando nusisukti, bet aš jiems neleidžiu. Vagone koks šimtas žmonių. Jaučiuosi, lyg kreipdamasis į Karališkosios Alberto koncertų salės publiką. Pradedu:

— Esu benamis.

Išgirdus savo paties balsą, visam pasauliui skelbiantį mano gėdą, man užima kvapą, bet dar kartą įkvepiu ir pakartojęs tęsiu:

— Esu benamis. Neturiu, nei ką valgyti, nei kur nakvoti. Man reikia maisto ir nakvynės. Būkit geri, padėkit.

Stoviu ir žiūriu į juos kaip Benas. Sunku. Norėčiau žiūrėti žemyn, bet šitaip negausiu pinigų. Degradacija. Gėda prašyti, reikalauti pinigų. Man nuo savęs bloga, bet turiu ištverti.

Tyla. Galėtum išgirsti musę skrendant. Žiūriu į grupelę merginų šalia savęs. Joms po aštuoniolika ir jos jau nervinasi. Visas vagonas apimtas baimės: niekas nekalba, nežiūri vienas į kitą, nežino, kur žiūrėti. Pasinaudoju keleivių baime.

Labai lėtai merginos atidaro rankines ir meta vieno svaro, penkiasdešimt pensų, dvidešimt pensų monetas į mano puoduką. Iš gėdos man net skauda. Bet tuo metu visų rankos pradeda judėti, ieškodamos smulkių. Aš juos nugalėjau. Tyliai dėkodamas, einu per vagoną, o puoduke jau girdžiu malonų, viena ant kitos krentančių monetų žvangesį. Pereinu į kitą vagoną, o ten Benas — jis ėjo per traukinį manęs link. Jo vagone taip pat tylu, kaip ir tame, iš kurio ateinu aš.

Greitis lėtėja. Kai tik traukinys sustoja, išlipame.

— Matai, kaip lengva, — sako Benas.

— Šūdas, tikras šūdas, — vis kartoju.

Man vis dar skauda kojas, nosis varva, bet ištversiu, nes turiu pilną puodelį pinigų. Matome lentelę su užrašu Brikstonas. Pereiname į šiaurinę liniją ir greit, nes mus galėjo užfiksuoti stebėjimo kameros, įlipame į traukinį. Išlipame prie Oksfordo žiedo ir einame į Totenhamkorto kėlią. Suskaičiavęs pinigus, pamatau, kad turiu aštuoniolika svarų. Turėtų pavykti apgauti narkotikų prekeivį ir už šią sumą gauti maišelį heroino ir maišelį kreko.

Benas mane vedasi prie požeminės stovėjimo aikštelės rampos. Čia jau yra daugybė narkašų. Kai kurie apkvaitę, kiti jau atsigavę. Jie sėdi vos kelios pėdos nuo nuožulnumos, kuria leidžiasi mašinos, o aplink juos pilna kraujo, skardinių, kitų įprastinių daiktų. Nieko nematydami jie praslenka pro šalį, aplink mano veidą sukeldami oro sūkurėlius.

— Matei? — klausiu Beno.

— Ką?

— Ką tik pravažiavo Džeremis Bydlas.

Kažkodėl mus apima juokas. Ką tik savo dideliu, žibančiu automobiliu pravažiavo Džeremis Bydlas. Sėdime ir juokiamės, o aš staiga suvokiu, kad pirmą kartą, kai esu gatvėje, nusijuokiau. Nesu net šypsojęsis. Nesu matęs, kad ir kiti juoktųsi.

Pasirodo Beno draugas Džonas. Jis aukštas, šiaudų spalvos plaukais, o per petį ant virvutės kabo gitara.

— Aš tave pažįstu, — sako, o aš žiūriu į jį ir staiga jo nelygus veidas tampa veidu, kurį kažkada pažinojau.

Apgraibomis grįžtu į kitą pasaulį ir kitus laikus. Naivesnis pasaulis. Rouzės pasaulis. Keliautojų stovyklavietė, kur pardavinėdavau narkotikus, į kur ji pabėgdavo po mūsų eilinio kivirčo ir kur ją susirasdavau. Somersetas.

— Fromas, — sakau, o man prieš akis iškyla laukai, medžiai bei furgone sėdinti ir per ranką plekšnojanti Rouzė, o lauke girdisi balsai.

Džonas kreivai šypteli. Tai jam pardavinėdavau.

— Prisimenu tą tavo furgoną, — sako.

Ir aš prisimenu tą furgoną, kurį restauravau su meile, o galiausiai, kai grįžau iš Amerikos, pardaviau už kelias uncijas heroino.

Sėdime trise ir kalbamės, o pro šalį, veždamos verslininkus ir įžymybes, važiuoja mašinos. Keista, kai čia kas nors žino tavo praeitį. Tada abu prekiavome ir abu vartojome, bet mūsų priklausomybė dar buvo valdoma. Aš net nesileidau. Pūčiau. Geros buvo dienos.

Kalbamės apie žmones, vietas ir to kito pasaulio įvykius. Tai man padeda pasijusti realesniam: aš esu asmuo, turintis praeitį, o ne vaiduoklis.

Dažnai susitinku Džindžą. Tai jis čia, tai ten. Visur. Vagia, organizuoja, švirkščiasi, užlekia į visas vakarų Londono telefono būdeles. Jau supratau jo chaotišką gyvenimo ritmą. Kartais jis heroino turi daugiau negu reikia, kartais neturi visai, kartais daro beprotiškus dalykus, kad jo gautų, kartais pavargsta ir serga. Jis sunaudoja daug energijos, kad gautų narkotikų. Iš visų, kuriuos čia sutikau, turbūt esu panašiausias į Džindžą. Nesu toks kaip Benas, nes nesu elgeta. Ir, žinoma, nesu toks kaip Deivis, kuris sugebėjo stabilizuoti gyvenimą, kaip tik narkašas gali. Deivis visada elgetauja toje pačioje vietoje prie metro stoties Pikadilio aikštėje. Jis gali pasikliauti nuolatiniais aukotojais, kurie įdės tiek, kad jis ir Tarnas galėtų išgyventi. Jis valgo ir lėtai juda. Jis nusistatė sau tinkamą tempą. Palyginus su kitais gatvėje gyvenančiais narkašais, jo sveikata pakankamai gera. Jis tikras geraširdis. Kartais matau jį taip pat maloniai besielgiantį su kitais, kaip kad elgėsi su manimi. Dar yra maždaug septyniolikos metų heroino ir kreko narkomanė Keitė. Ji sudžiūvusi, netvarkingais šviesiais plaukais. Kartą ją sutikau gatvėje, mes kokias dvi dienas kartu slampinėjome ir aš jau mačiau jos ateitį: stambi, įtari, triukšminga, bedantė moteris. Bet dabar ji jauna ir silpna. Ją išnaudojo namie, o dabar išnaudoja gatvėse. Kartais matau, kaip geraširdis Deivis ja rūpinasi.