Mark Johnson - Apkvaitę

— Prakeikti savanaudžiai šunsnukiai, negalintys susilaikyti nuo valiumo, — bambu, — nemąsto. Nė kiek.

Juk tikrai kvaila užsimesti valiumo, kai tuoj gausi kreko. Kiekvienas kvailys žino, kad valiumą reikia užsimesti po kreko. Heroino dabar negalima. Pirma turi būti krekąs. Esu matęs daugybę idiotų, kurie darė ne taip...

Kai ateiname prie rampos, Džonas nudrimba ir iš jo krepšio pabyra daiktai. Siusdamas renku — sąsiuvinis, šiaip popierėliai, kelios nuotraukos, butelis vandens, citrinos rūgštis. Duodu jam kreko maišelį, o heroiną verdu atskirai. Tikrai padariau viską, ką reikėjo. Jaučiuosi kaip kankinys. Jis švaisto mano brangų laiką. Esu užsiėmęs, visada skubu, visada ką nors veikiu, o dabar noriu kuo greičiau susišauti, o ne rūpintis šiuo kretinu.

Sakau jam:

— Džonai, pirma turi būti krekąs, kad pabustum. Supratai? Po viso to valiumo, heroinas PAVOJINGAS, tik po kreko.

Kalbuosi su savim...

— Pirma KREKĄS, po to HEROINAS. GERAI?

Po velnių, jis turėtų tai žinoti.

Užlipu rampa aukštyn ir susišaunu sau. Ūūūūūūūūūžt! Veža! Per sekundę raketa pasiekia mėnulį, dar po dešimties ji lekia per saulės sistemą, kur nesibaigiantis kosmosas, kur nėra ribų, nei pradžios, nei pabaigos. Sukuosi aplink saulę, kai prasideda atsigavimas. Užsimerkiu...

Dar dvidešimt minučių prabūnu ant atbrailos, klausydamasis kitų narkašų pokalbių. Šiandien kažkokie intelektualai kalbasi apie branduolinę fiziką. Jie kalba kaip talentingi, išsilavinę, garbingi žmonės. Ką jie čia veikia su citrinos rūgštimi ir adatomis?

Paskui ateina laikas tokiam užimtam vyrukui kaip aš imtis veiklos — pašmižinėti aplinkui, pasidairyti galimybių užsidirbti...

Einu rampa žemyn. Nenoriu į Džoną žiūrėti, bet negaliu to išvengti. Jis ten pat, kur palikau. Tiesą sakant, net nepajudėjo. Ir dabar nejuda. Jo lūpos pamėlusios. Ar jis be sąmonės? Kreko švirkštas guli nepaliestas. Šūdas, šūdas, šūdas! Jis nepaklausė mano perspėjimų ir pirma susišovė heroiną.

Mano pirma mintis pasiimti kreką sau, bet einu toliau. Nesustoju, nežiūriu į jį, neapverčiu, kad patikrinčiau, ar kvėpuoja. Žiūriu į priekį ir einu. Šalin.

Totenhamkorto kelias, Oksfordo gatvė, Lenkijos gatvė. Byko gatvė. Vorviko gatvė. Glashauzo gatvė. Pikadilio aikštė.

Slampinėju su Benu. Džono neminiu. Žingsniuojame Rydžento gatve į Pal Mal gatvę. Sustojame prie aukštos raudonų plytų tvoros. Už jos pamatau tokį vaizdą, kad pamirštu Džoną, jo pamėlusias lūpas, nepaliestą švirkštą.

— Platanai, — sakau Benui. — Suknisti senieji platanai. Nesu tokių didelių matęs.

— Tai Klarenso rūmai, — sako Benas. — Čia gyvena karalienė motina.

Žiūrime į medžius, sieną, aukštus saugomus vartus. Spoksome į kitą pasaulį, o paskui grįžtame į savąjį.

Keletą dienų, o gal savaičių ieškau Džono. Nerandu. Klausiu žmonių. Lyg tarp kitko.

— Ei, gal matei Džoną? Su gitara? Džoną?

— Ne.

— Ne, biče.

— Ne-a. Jis turbūt Vakaruose.

Viliuosi, kad jis išvažiavo į Fromą, tą žalią laukų ir keliautojų pasaulį. Jo tikrai nebėra Vestende. Gal jau ir nebebus. Stengiuosi pamiršti jo baltą veidą, pamėlusias lūpas, bet kartais, kai vėlai vakare kiūtinu gatve — viena koja ant šaligatvio krašto, kita nutekamajame griovyje, dairinėdamasis po šiukšlių dėžes, bandydamas sumažinti paranoją, prisimenu. Dešimtys tūkstančių balsų turi ką pasakyti šia tema: „Šunsnuki, tu jį nužudei, paruošei dozę, žinojai, kad jis negali padaryti taip, kaip reikia, bet palikai jį, tu nusidėjėli, žudantis šunsnuki...“

Dabar, kai jau šiek tiek pagyvenau gatvėse, pradedu išmokti čia gyventi. Turiu pašėlusiai daug užsiėmimų: vagiu iš žmonių ir parduotuvių, reketuoju, šiek tiek prekiauju. Viso to rezultatas — jėgų išsekimas, bet uždirbu pakankamai, kad patenkinčiau savo įprotį. Man taip skauda kojas, kad geriau būtų niekada nenusiauti ir nenusimauti kojinių. Esu plonas ir šašuotas, bet išgyvenu. Man sekasi.

— Tau reikia daktaro, drauguži, — sako Deivis, vienintelis malonus balsas gatvėse, kuris vis dar bando manimi rūpintis.

Kai jie su Džindžu kartu, atrodo kaip geri tėvai.

— Man viskas gerai.

— Jo, bet tu per plonas. O tavo kojos... Tie šašai...

— Neturiu prakeikto laiko, bičiuli.

Niekam neturiu laiko. Gal ir galėčiau gauti pašalpą, jei nueičiau į Raselo gatvę ir valandas prastovėčiau eilėje, bet turiu savo kelią ir nenoriu iš jo išsukti. Išlavinau savo išgyvenimo įgūdžius Vestende, kur dabar žinau kiekvieną gatvę, parduotuvę ir galimybę. Kad patenkinčiau savo įprotį, per dieną išleidžiu nuo trijų iki keturių šimtų svarų, todėl man reikia daug laiko, kad tiek uždirbčiau. Taigi, negaliu palikti savo teritorijos ir stovėti eilėje prie bedarbio pašalpos, kuri mažesnė nei aš vogdamas uždirbu per pusvalandį.

Vogdamas DVD pasiekiu naujas narkotikų vartojimo aukštumas. Vieną rytą pabundu išsikėtojęs tiesiog Oksfordo gatvėje. Neprisimenu, kaip čia patekau. Matyt, visai išsekau ir nebegalėjau eiti toliau. Kažkas šalia manęs padėjo sumuštinį, puodelį kavos ir tris svarus. Labai ačiū, drauguži. Pirkėjai ir verslininkai, kurie mane peržengdavo visą rytą, mano, kad esu tingus dykaduonis. Jie nesupranta, kad apalpau todėl, kad dirbu sunkiau negu jie kada nors savo gyvenime dirbo. Ir uždirbu turbūt irgi daugiau. Mano metinės pajamos šimtas, ne, beveik du šimtai tūkstančių svarų...

Sėdžiu ant suoliuko kalbėdamasis su Luką. Kažkas labai didelis išropoja iš po jo vilnonės skrybėlės, per susivėlusius plaukus, veidu žemyn. Pusės nago dydžio.

Paimu besimuistantį vabzdį ir sutraiškau tarp pirštų. Iš jo pasipila kraujas.

— Na, tai mano kraujas, — sako Luką smagiu itališku akcentu, kuris man primena Kiderminsterio katalikų jaunimo klubą.

— Kas čia buvo? — klausiu, valydamasis rankas į džinsus, nes Luką tikrai užsikrėtęs, nors, aišku, jau per vėlu man nerimauti dėl AIDS.

Jis nustebęs žiūri į mane:

— Nežinai?

— Blusa?

— Kūno utėlė. Mes visi jų turime. Tu irgi.

Luką teisus. Pasižiūriu į mažulyčius įkandimus visame kūne, o dar įdėmiau pažiūrėjęs pamatau ir mažučius vabzdžius. Jie manęs nevargina, man neniežti, bet dabar, kai sužinojau, kad gyvenu kartu su utėlėmis, mane apima gėda.

— Garantuoju, kad jų prisirinkau Brodviko gatvės tualetuose.

Tie tualetai mūsų bendravimo vieta, kur kartais einu praustis.

Jei ir kiti prausiasi, mes pasikeičiame drabužiais, kad apgautume parduotuvių apsaugininkus.

Luką patraukia pečiais.

— Nereikia eiti į jokią Brodviko gatvę. Gali gauti suknistų utėlių tiesiog sėdėdamas greta manęs. Kai policininkams pasakai, kad jų turi, jie neina artyn. Nė vienas.

— Tai utėlės yra apsauginiai?

— Jo, nematoma apsauga.

Visą laiką turėjau visą armiją ir to net nežinojau. Bijojau policijos. Jie persekiojo mane atsigavimų metu ir didino paranoją. Jei mane pagautų su kreku ir heroinu, kurį nešiojuosi, tikrai pasodintų. Turiu daug slaptaviečių: užpakalyje, po penio raukšle, burnoje, gerklėje, kur galėčiau nuryti, jei atsitiktų blogiausia. Tik visa bėda, kad heroinistams užkietėja viduriai. Norėdamas greitai atgauti į plėvelę suvyniotą paketėlį, turėčiau kuo greičiau grįžti į normalią būseną. Kitaip tektų laukti savaites, kol jis pasirodys.

Netrukus po pokalbio su Luką policininkai nusprendžia mane išvaryti iš mano tarpdurio. Jie mojuoja man po nosimi bananais, klausia vardo, gimimo datos, o kai pateikiu šią informaciją, pasakau tai, ko jie nenori girdėti.