Mark Johnson - Apkvaitę

Vieną popietę bosas mane pasikviečia.

— Noriu su tavim pasikalbėti, Markai...

Žinau, ką jis pasakys. Laukiu.

— Markai... Ketinu tau leisti išeiti...

Linkteriu. Ši žinia mane pritrenkia, bet nenustebina.

— Man labai gaila, drauguži... Labai...

Pradedu įrodinėti, kad nenoriu jo nuvilti, kad jei labiau pasistengčiau... Bet jis sustabdo mane pakeldamas didelę darbininkišką ranką:

— Žinai, vaikinai nebenori su tavimi dirbti. Jiems nusibodo dirbti už tave. Susitvarkyk, Markai, priauk svorio, atsigauk, pataisyk šiek tiek sveikatą... Bet iki tol man tavęs nereikia.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Jaučiuosi pažemintas. Nenoriu čia būti, kai iš darbo grįš kiti ir sužinos, kad mane atleido. Su visais savo daiktais išeinu iš vagonėlio, iš firmos kiemo, šalin nuo perkarusių vilkšunių ir patraukiu Jubilee metro linijos link. Esant tokioms aplinkybėms, belieka tik susiveikti.

Važiuodamas į Vaterlo stotį, žinau, kad nebegrįšiu į vagonėlį. Niekur negrįšiu, nes neturiu kur. Permąstau visas galimybes. Prisimenu visus žmones, kurie buvo malonūs ar siūlė apsistoti. Dabar visų jų durys man uždarytos. Nepateisinau jų pasitikėjimo. Paėmiau iš jų viską, ką jie galėjo duoti ir dar daugiau. Visą gyvenimą važiavau šiuo geležinkeliu, o dabar bėgiai baigėsi.

Atvažiuoju į Vaterlo.

Neturiu, kur šiąnakt nakvoti. Kitą naktį irgi. Ir dar kitą. Ir dar daug naktų. Turimus pinigus išleisiu heroinui ir krekui. Neturintys kur eiti žmonės yra benamiai. Turėsiu miegoti gatvėse. Esu benamis. Mane pykina iš baimės. Aš — benamis.

Pereinu į Šiaurinę liniją.

Esu narkašas. Anksčiau taip nemaniau, nes nesišvirkšdavau. Vėliau nemaniau, kad esu narkašas, nes įveikdavau savo įprotį ir gyvenau normalų gyvenimą. Po to vis dar nelaikiau savęs narkašu, nes negyvenau gatvėse, o dabar jau žinau, kad esu narkašas. Man bloga. Esu benamis.

Žiūriu į kitus keleivius. Jie galvoja apie darbu užpildytą savo gyvenimą, o mano gyvenimas tuščias. Jame nieko be narkotikų nėra. Jų portfeliuose ir rankinėse guli raktai. Butų raktai, namų raktai. Jie važiuoja namo, į darbą, į susitikimus. Jie visi turi, kur eiti.

Traukinys atvažiuoja į Totenamo stotį. Durys atsidaro. Greitai išlipu įsiliedamas į minią, lyg būčiau kaip jie, lyg būčiau vienas iš jų. Nors nesu. Esu vienišas, niekam nerūpiu, neturiu namų, neturiu stogo. Skauda visą kūną, kojos švininės, kaulų smegenys tirštos, pripildytos želatininių skausmo rutulėlių, nosis varva, galva plyšta. Man baisu ir žiauriai reikia susiveikti. Būtinai reikia. Turiu tučtuojau susiveikti.

Išeinu į gatvę, kuri vis dar gaudžia. Taip pat, kaip kad gaudė prieš daugelį metų, kai lankiausi čia su Džile Albut. Prisiminęs tą kelionę akimirkai net sustoju tiesiai ant šaligatvio ir mane apima liūdesys. Džilė atsivežė mane į Londoną, buvo man maloni ir jaučiausi saugus. O dabar nėra nei gerumo, nei saugumo. Praėjo daugybė metų, kai jaučiau jų šiltą prieraišumą.

Prisimenu, kaip susižavėjau Londonu, nuolatiniu judėjimu gatvėse, statulų ir pastatų dydžiu. Vėliau, Kendele, sėdėdavau aukštoje žolėje prie upės pūsdamas žolę kartu su savo draugu Janu ir pasakodavau, kaip važiuosiu į Londoną. Tai buvo prieš šimtą metų, o dabar, po šimto metų, esu Čia, jaučiu didmiesčio gausmą, bet ne taip ketinau atvykti. Niekada neketinau toks būti.

Supratimas, kad esu čia, dabar, kad neturiu, kur šiąnakt nakvoti, kad miegosiu gatvėse, priverčia mane pajudėti. Jaučiu stingdančią baimę, kuri gena mane pirmyn. Vis dairausi ir dairausi, kur susiveikti.

Pamatau mažą kuprotą žmogelį, šlepsintį pagal šaligatvį. Aš jį pažįstu. Tai Stivas. Atsikvepiu su palengvėjimu. Nekantriai laukiu. Stivas tikrai turės. Susiveikdavau iš jo anksčiau, kai važiuodavau į Vestendą.

Pasižiūrėjęs į jį, gali nesunkiai suprasti, kad gatvėse jis jau seniai. Stivas yra maždaug mano amžiaus, bet jo drabužiai virtę skudurais, purvini, o batų nosys užsirietę, veidas purvinas. Aš gerai jo nepažįstu, bet šią akimirką jis man geriausias draugas pasaulyje.

Jis pasižiūri į mane, bet mes nepasisveikiname.

— Suveik man, — sakau.

Jei jis dabar man padės, tai vėliau aš pasidalysiu su juo. Bet jis purto galvą.

— Nieko neturiu, — sako.

— Man būtinai reikia. Galiu sumokėti.

Jis susidomi. Jis narkomanas ir žino, kad jei kas gali susimokėti už save, tai gal sumokės ir už tave.

— Paieškokime to italo, — sako. — Lukos. Jis visada gali gauti.

Luką — tai narkašas italas, kurį jau esu matęs anksčiau. Taigi, dabar ieškome Lukos. Oksfordo gatvė, Dekano gatvė, Senoji Komptono gatvė, Frito gatvė. Kratausi. Primenu sau, kad kišenėje turiu pinigų ir kratysiuos nebeilgai. Ir vėl tas laukimas. Lauki, ieškai, lauki savo dozės. Kiek šimtų metų pralaukiau? Pradedu laužtis. Prisimenu, kad neturiu, kur šiąnakt eiti. Tuštumos, praradimo jausmai atveria mano sieloje plyšį ir laužimas kaip nuodai prasiskverbia pro kaulus į širdį. Mano širdis. Ji laužiasi.

Mane apima neviltis. Frito gatvė, Maneto gatvė, Čeringkroso kelias, Satono gatvė. Galiausiai pamatome Luką Soho aikštėje. Jis paskambina mobiliuoju ir susitaria susitikti su kažkuo, kas turi heroino ir kreko. Jis paima mano pinigus, bet Stivas žiūri į mane perspėdamas, kad Luką pasitikėti negalima, nes jo gerai nepažįstame. Taigi, iš tolo jį sekame triukšmingomis Soho gatvėmis. Žiūrime tik į purviną Lukos nugarą ir riebaluotus plaukus. Sutinkame daug žmonių, bet nematome nieko. Laukiame. Galvoje tik viena mintis. Po perdavimo Luką pasuka atgal į Soho aikštę, mes iš paskos. Dar kelios minutės ir narkotikai mūsų rankose.

Ironiška: Centriniame Londone narkotikų nusipirkti lengviausia, bet sunkiausia rasti vietą, kur galėtum juos susišauti. Paklaikusiu žvilgsniu apžvelgiu netoliese augančius krūmelius, bet Stivas išsiveda mane iš aikštės. Dabar einame kitaip: mūsų eisena spyruokliuojanti. Juokaujame. Tuoj pat gausime dozę.

Karlislo gatvė, Vardo gatvė, Briuerio gatvė, Glashouzo gatvė. Tada prieiname metro stotį Pikadilio aikštėje, kur prie išėjimo į Šaftesberio alėją yra viešieji tualetai. Laiptais žemyn, pro duris ir jau požeminis pasaulis. Verslininkai, gėjai, atviros durys, uždaros durys, pro šalį šmėkščioja nuleistomis galvomis vyrai. Ramiai stovi tik vienas.

— Tai Deivis, — sako Stivas.

Deivis stovi prie kriauklių, o prie jo kojų kantriai laukia šuo. Jis nusirengęs iki pusės, o jo rankoje Ypatingojo Alaus skardinė. Visi turėtų manyti, kad jis prausiasi, bet iš tiesų jis apkvaitęs po dozės: akys užmerktos, girdisi tylios aimanos. Aš jį suprantu. Jis aimanuoja ne todėl, kad skauda: jis ką tik gavo dozę, kuri nenumalšino gilaus sielvarto.

Mudu su Stivu iš karto einame į kabiną nešdamiesi kolos skardinę, kurią radome gatvėje, ir citrinos rūgštį. Naudosime jo atsargas, nes aš neturiu jokių. Man neberūpi, kad naudosimės ta pačia adata. Mums dar reikia šiek tiek vandens, bet dozė jau taip arti, kad mes neketiname vilktis į Burger King greito maisto restoraną. Stivas nuleidžia vandenį, o paskui pasemia šiek tiek iš unitazo. Šitaip dar nesu daręs.

Atsisėdu ant klozeto bakelio, o Stivas ant klozeto. Jei kas pro apačią pažiūrės, atrodys, kad viduje vienas žmogus. Turėsime išeiti kaip galima greičiau, nes Stivas sako, kad šią vietą prižiūrintys afrikiečiai ims daužyti duris, jei užsibūsime per ilgai.

Turime „sniego gniūžtę“: kreko ir heroino. Bandau kvėpuoti pro akis, ausis. Taip viską užspausti, kad kuo daugiau plūsteltų man. Galiu stebėti, kur mano kūne yra krekąs., nes kai jis pasiekia kurią nors vietą, ten atsistoja plaukeliai. Jis juda galvos link ir štai, pagaliau, krekąs aukštai. Tai besisukanti viršukalnė, besispardantis mustangas, raketa į mėnulį. Jis sprogsta mano galvoje. Jis ne pamyli mano smegenis, o jas išdulkina. Oooo, kaip gera! Oooo, geriau už viską!