Mark Johnson - Apkvaitę

Ką gi, turiu prisipažinti, kad esu narkašas ir toks liksiu. Turiu išmokti gyventi su savo įpročiu. Kai kuriems žmonėms pavyksta gerai su tuo tvarkytis ilgus metus. Nei jų draugai, nei kaimynai nežino, kad jie narkomanai. Jie tyliai įsikala ir sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp savo potraukio ir aplinkos. Jei man pavyks, galėsiu matytis su Džeku ir tapsiu jam tikru tėvu, išsaugosiu darbą, įgysiu kvalifikaciją, gal net susirasiu merginą. Viskas bus gerai, o heroinas tik užpildys vienatvės akimirkas...

Kaip paprastai po ilgo susilaikymo, vartoju daugiau. Dabar svarbiausia mano poreikiai. Dirbu trijose vietose: visą dieną dirbu miške, o po darbo, net nepersirengęs, lekiu į Lankasterį susiveikti ir susileisti. Turiu šiek tiek prekiauti, nes algos neužtenka. Ir dar turiu prisižiūrėti, tai yra mokytis, valgyti, gerti prirašytus vaistus, praustis, bandyti bendrauti, miegoti. Ir visą tą laiką, nors esu „vedęs heroiną, turiu aistringą romaną su kreku.

Ne visada spėju. Būna tokių dienų, kai neturiu heroino ir taip laužiuosi, jog prieš darbą turiu susiveikti. Dažnai skambinu į darbą, kad sergu, ir bendradarbiai turi dirbti už mane. Bet jei pavyksta pasiekti mišką, medžiai padaro stebuklą ir aš lipu. Dažnai nebūnu darbe, bet kai esu čia, turiu būti greičiausias, energingiausias, drąsiausias medžių chirurgas. Matau, ką galvoja bosas: „Gal jis ir panašus į lavoną, bet energingas.“

Savaitgaliais vis dar vyksta DIY vakarėliai, bet jie nebe tokie kaip buvo, nes iš jų norima pasipelnyti. Ši pramoga baigia sunykti.

Taigi dabar dirbu, kad turėčiau pinigų narkotikams, o vartoju, kad įstengčiau dirbti. Mano nuotaika nuolat keičiasi, kai nevartoju, man bloga, bet esu geras arboristas. Nuolat žadu sau ir kitiems, kad bausiuos ir pasikeisiu. Mano sesuo Kelė ir jos eilinis vaikinas man padeda. Jie mato, kad tik nusiperku narkotikų, o šiaip savimi pasirūpinti beveik negaliu, todėl priima gyventi pas save. Kelė pamaitina mane vakarais, o linksmasis jos partneris Polas, kuris dirba mėsininku, rytais man tepa sumuštinius. Bet jų namuose gyvena beviltiškas, bejėgis narkomanas. Netrukus aš pavagiu Kelės automobilį, kad galėčiau susiveikti. Kai ji sužino apie mano išdavystę, netikėdama trumpam suakmenėja, o paskui jos veidas persimaino ir ji pradeda verkti ir šaukti tuo pačiu metu. Kelės šauksmus galėčiau ištverti, bet ne jos nusivylimą manimi. Išeinu. Jau išnaudojau visą sesers gerumą...

Negaliu išsinuomoti kambario, nes visus pinigus išleidžiu narkotikams. Mano bendradarbiai turi namus su trimis miegamaisiais, gražius automobilius, puikiai leidžia atostogas, o aš iš vietinių parduotuvių vagiu maistą.

Nenoriu, kad taip būtų. Nekenčiu savęs, kad pavogiau Kelės automobilį, bet nustoti negaliu. Narkotikai nuplėšė nuo manęs žmogiškumą, kartu su kuriuo praradau visą gėrį bei žinojimą, kaip reikia elgtis. Liko tik primityviausias noras išgyventi.

Reikia kur nors išvažiuoti. Kai iš Airijos grįžęs vaikinas papasakoja, kad ten reikia kvalifikuotų darbuotojų, mokančių dirbti prie aukštos įtampos, suprantu, kad tai išspręs mano problemas. Airija graži šalis. Ten nuostabus kraštovaizdis, malonūs žmonės, poetiška istorija. Airijoje pradėsiu naują gyvenimą. Airijoje tapsiu švarus.

Paskutinį kartą susileidžiu Mančesterio oro uoste ir išvykstu pasitikti naujo gyvenimo. Atskrendu temstant. Mane pasitinka mano bosas ir nuveža į Viklou grafystėje esantį apgyvendinimo centrą. Vietovė pritrenkianti. Bandau pasinerti į žalių slėnių ir ežerų grožį, nes žinau, kad rytoj ryte, kai sunaudosiu paskutinį metadoną, jausiuos taip blogai, kad niekuo nebegalėsiu grožėtis.

Visą savaitę laužiuosi. Bendradarbiams pasakau, kad esu persišaldęs. Kartu su jais daug geriu, o septintą dieną gaunam algą.

Iki to laiko nebejaučiu nieko daugiau, tik poreikį. Vidurnakty, kai bosas užmiega, pasiimu kompanijos furgoną ir važiuoju į Dubliną. Žinau, kur traukiu. Į prasčiausius, šlykščiausius rajonus. Tik ten galiu gauti savo narkotiko.

Randu kažkokias bjaurias vietas, abejotinos išvaizdos žmonės nurodo kryptį ir netrukus ieškojimai mane atveda į tokį apleistą daugiaaukščių kvartalą, kokio dar neteko matyti. Vietovė atrodo nereali: vidurnaktis, siaura gatvelė, o ja ant milžiniško šairų veislės arklio joja vaikigalis.

Nuo tada, kai IRA19 gali padegti tavo namus, jei pagaus prekiaujant, čia susiveikti daug sudėtingiau nei Anglijoje. Aplink daugiaaukščius tuščios plynės, kur riša arklius. Smirda vystyklais, vėmalais, šlapimu.

Pro šalį ant dviračio be balnelio pralekia septynmetis. Jis klausia, ko noriu. Atrodo pasipūtęs, nes niekina mane dėl heroino ir bijo, nes jei pagaus, IRA sulaužys jam kojas. Jis tuoj pat dingsta, o aš laukiu šioje nuošalioje, purvinoje vietoje, kur stovi pririšti arkliai, priversta sulūžusių šaldytuvų. Pagaliau jis grįžta su heroinu. Susišaunu nuėjęs už medžio. Grįždamas šešėliuose matau kitus narkašus, kurie vaikosi dviračiais važinėjančius vaikigalius.

Nuo to laiko naktį mane galima rasti tokiose vietose kaip Belymunas, Klondalkinas, Fatima Menšinsas, Talagas ar Finglas, kurios nepažymėtos Airijos miestų sąraše. Kai tik gaunu algą, iš karto važiuoju čia ir susiveikęs tuoj pat susišaunu. Kokybė mėšlina, kainuoja keturis kartus brangiau nei Anglijoje, o gauti švarių adatų taip sunku, kad nuėjęs į vaistinę apsimetu diabetiku, o paskui naudoju tą pačią vėl ir vėl, nors ji jau atšipus. Kai grįžtu, persuku spidometrą. Rytą bosas žiūri į mano išvargusį veidą ir viską supranta.

Ilgiau nebeištveriu. Negaliu Airijoje gauti pakankamai narkotikų, kad patenkinčiau savo poreikius. Dabar esu laipiotojas, galiu nužievinti, apkarpyti, nugenėti, supjaustyti gabalais aukščiausius medžius. Mano įgūdžių reikia visur. Ko man čia kankintis? Grįžtu į Kendelą, kad laipiodamas užsidirbčiau narkotikams. Kartu su Rouze ir Džeku einame pasivaikščioti į tą patį parką, kuriame susipažinome prieš šimtą metų ir prieš daugybę gramų heroino.

Buvau pamiršęs, koks gražus mano sūnus. Jis mažas, malonaus veido, o žiūri į mane su neabejotina meile ir pasitikėjimu kaip ir tada, kai buvo kūdikis, kai laikydamas jį ant rankų patikėjau, kad viskas gali pasikeisti.

Džekas nežaidžia. Jis liūdnas eina tarp mūsų, kiekvienam padavęs po šiltą rankytę. Kiekvienas vaikas turėtų įsitverti didelės tėvo rankos ir jaustis saugus bei mylimas, bet kai savo tėvui siūliau šią nekaltą meilę, buvau atstumtas. Dabar aš tvirtai laikau Džeką už rankos. Narkotikai jį beveik išstūmė iš mano gyvenimo, bet aš jį myliu ir noriu tai parodyti. Nenoriu, kad jis jaustųsi atstumtas. Jis bando ištraukti rankytę iš mano rankos.

Rouzė labai rimtai galvoja apie „užraukimą“. Ji laukia, kol atsiras vietos kažkokiame reabilitacijos centre šalies vakaruose, kur galės vežtis ir Džeką. Duoda man telefono numerį ir praneša, kad po savaitės išvyks. Prisimenu, kaip aš buvau Birmingemo centre, kuris man nė kiek nepadėjo, ir palinkiu jai sėkmės.

Vykstu ieškoti darbo į Londoną. Man reikia, kad šalia nuolat būtų du dalykai: medžiai ir narkotikai. Londone yra abu. Ir dar bet kurioje vaistinėje gali laisvai gauti švarių adatų.

Man pasiūlo darbą rytų Londone esanti kompanija. Jie net pasiūlo būstą. Tai vagonėlis ūkiniame firmos kieme, kur jie laiko sunkvežimius ir įrangą. Naktį kieme būnu tik aš ir būrys nusenusių vilkšunių.

Mano pirmasis darbas pašalinti nesveikus platanus prie vienuoliktu numeriu pažymėto namo, esančio Dauning Stryte20. Paskui dirbame prie Šv. Pauliaus katedros. Kaip jau esu įpratęs, kai tik baigiu darbą, traukiu susiveikti. Man svarbesni narkotikai, o ne darbas. Vos pabudęs, turiu gauti heroino. Būna tokių dienų, kad vos pakeliu grandininį pjūklą.