Mark Johnson - Apkvaitę

Jis atvažiavo iš Daramo ir laukia bute.

Atrodo taip pat: kaubojus, atrodantis tris kartus didesnis nei yra iš tikrųjų. Kaip Marlboro reklama ant pakelės skelbimų lentos. Vos į jį pažvelgiu, man visai pakrinka nervai. Norėčiau su savo tėvu užmegzti ryšį kaip Džekas su manim, bet negaliu. Tarp mūsų — atstūmimo jausmas, kurį jaučiau visą vaikystę. Pamatau tas plienines mėlynas akis, rūstų veidą, tatuiruotes ant rankų ir atsitraukiu. Man šešeri ir aš persigandęs. Jis mane nužvelgia ir matau tai, ką mato jis: akių vyzdžiai maži kaip segtukų galvutės, ašarojančios akys, snarglina nosis, nusidraskęs, traukulių tampomas. Visi narkomano simptomai. Tėtis žino. Jis viską apie mane žino. Pasižiūri į Džeką Rouzės glėbyje.

— Kaip sekasi, sūnau? — klausia Džeko, kuris spokso į jį, o aš nenoriu, kad tėtis jį liestų.

Ateina jo partnerė. Ima ruošti arbatą. Ji graži. Negi nežino, koks jis iš tikrųjų? Geriame arbatą, bet pokalbis nesiklijuoja. Kai pakylame eiti, mudu su tėčiu trumpam liekame virtuvėje vieni. Nužvelgia mane aštriu, lediniu žvilgsniu ir aš krūpteliu kaip mažas berniukas.

— Tu negali manęs kaltinti. Negali manęs kaltinti dėl to, kuo tapai, — pasako ir kartu su partnere išeina.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Netrukus mudu su Rouze pabaigiame atsivežtąjį heroiną ir pradedame laužtis.

— Žinojome, kad bus pragaras, bet jei tu mane palaikysi, — sakau Rouzei, — vėliau viskas pasikeis.

Man reikia jos pagalbos. Man jos reikia visą laiką, kitaip neištversiu. Bet Rouzė, aišku, man padėti negali. Ji yra savajame narkotikų bei beprotybės pasaulyje ir jai dar reikia antžmogiškų jėgų pasirūpinti Džeku. Ji ir pasirūpina, nes ji antžmogė. O aš negaliu. Aš tik jį myliu. Daugiau nieko negaliu jam duoti. Sau negaliu, tai ką jau čia kalbėti apie kitus.

Mudu dažnai baramės. Džekas stebi. Jo mažas, smulkus veidukas pasisuka tai į vieną, tai į kitą, o paskui jis pradeda verkti, bet net ir tai mūsų nesustabdo. Mūsų barniai beprotiški, žiaurūs. Tai meilės, pykčio ir apmaudo mišinys. Jie darosi nebepakenčiami. Ir ateina diena, kai Rouzė nebeištveria. Ji pasiima Džeką ir išvažiuoja. Ir anksčiau taip buvo, bet šis išvykimas galutinis: ji negrįš, nes pasiėmė Džeką.

Mano pasipriešinimas heroinui ištirpsta: po kelių dienų vėl sėdžiu ant sistemos. Bet susiveikti Niukaslyje nelengva. Heroino kelias baigiasi nepasiekęs šiaurės rytų. Nebe pirmą kartą gyvenu dvigubą gyvenimą: dieną būnu koledže, kur kartu su kitais viduriniosios klasės studentais džiaugiuosi fotografijos kursu, o naktį slampinėju po baisiausius priemiesčius šiaurės rytuose ieškodamas heroino.

Ištisus vakarus prasėdžiu daugiaaukščių butuose kartu su kitais narkomanais laukdamas, kol grįš narkotikų prekeivis. Jo žmonai nuo mūsų bloga, ji bando lyginti, bet per daug mažame ir karštame kambarėlyje susigrūdę bent dvidešimt narkomanų, nes narkotikų prekeivis negali mums leisti trainiotis aplink ir sukelti praeivių įtarimą. Taigi, sėdime ant grindų, sofos, kėdžių. Visi kankinamės, nes kai žinai, jog tuoj gausi dozę, simptomai paaštrėja. Mums skauda, karšta, o iš nosių varvėte varva. Aplink laksto kai kurių narkomanų vaikai. Jie dar visai maži, su sauskelnėm, ir jie nori namo. Žmonės verkia, kasosi, linguoja. Nuo tada, kai įjunkau į heroiną, visą laiką laukiu. Laukiu, laukiu, laukiu savo narkotiko. Noriu, kad kuo greičiau praeitų laikas ir kuo greičiau gaučiau savo narkotiką. Sėdžiu viename iš Niukaslio butų ir tegalvoju, kiek jau pralaukiau. Mes visi jaučiame neviltį. Visi dvidešimt, net vaikai. Nekenčiu jų visų. Vis galvoju: „Palauksiu dar dešimt minučių.“ Paskui dar dešimt. Taip praeina ištisos valandos. Nekenčiu narkotikų prekeivių, nes nuo jų viskas priklauso. Jie kažkur kaifuoja, o visi šitie sergantys žmonės negali gaut, ko nori, nes narkotikų prekeiviai savanaudžiai šunsnukiai. Jie turbūt jau miega, o mes čia drebame, snarglėjamės, mums skauda. Žinau, kad jie taip daro, nes ir pats taip dariau, kai buvau narkotikų prekeivis. O dabar, kai esu pirkėjas, vis galvoju, kurgi jie, kodėl nepasirodo ir neduoda heroino? Visos mano rankų skylutės pavirto mažomis burnytėmis, kurios sako: „Pamaitink mus.“ Maitink, po velnių. Noriu į tas skyles sukišti pirštus ir kasytis, kol nebeniežtės. Bet tik laukiu. Visada turi laukti, laukti, laukti to sušikto heroino.

Kai pagaliau narkotikų prekeivis pasirodo, nusiperku šiai dienai ir rytdienai, nors žinau, kad nesusilaikysiu nesusišovęs šįvakar, o rytoj vėl būsiu čia ar kokioje kitoje Dievo pamirštoje vietoje.

Niukaslyje nuolat trūksta narkotikų, todėl dažnai išvažiuoju į Notingemą, o ten žinau, kur jų gauti. Savaitgaliais su draugais ilsiuosi arba dalyvauju pašėlusiuose vakarėliuose. Susidraugauju su Andže, kuri yra menininkė ir ruošia dekoracijas vakarėliams. Dabar heroinas mano meilužė, todėl seksas nebe toks įdomus kaip anksčiau, bet Andžei tampu toks artimas, koks tik narkomanas gali būti. Ji supažindina mane su savo draugu Synu. Tai tamsiaplaukis, tamsiaakis gėjus, kuris studijuoja sociologiją. Jis susidomi mano fotografijomis.

Kai DIY vakarėlių organizatoriai paskelbia, kad vyksta į gastroles po Ameriką, Synas tuoj pat susiranda jų DJ‘us Švilpį su Kasėjumi ir pareiškia:

— Turiu pritrenkiančią idėją: jums reikia oficialaus gastrolių fotografo.

Jie susidomi.

— Jums labai tiktų ponas Markas Džonsonas, — paskelbia (visada kalba pompastiškai).

Pasirodo, keletas žurnalų jų jau prašė būsimų gastrolių fotodienoraščio.

— Kiek laiko būsite Amerikoje? — klausiu.

Jie trukteli pečiais. Jie nežino, nei kur bus, nei kiek laiko, nes nieko neplanuoja.

— Mano brolis Atlantoje prižiūri garso aparatūrą... — sakau.

Visi nusprendžia, kad nuo ten ir reikėtų pradėti, nes tai būtų puiki gastrolių pradžia. Nespėju nė mirktelėti, kai tampu oficialiu gastrolių fotografu. Gaila, kad turėsiu palikti universitetą ir apleisti fotografijos studijas, bet juk keliaudamas po Ameriką fotografuosiu, taigi tai bus lyg ir fotografijos kursai. Be to, po ilgo laiko susitiksiu su Šeinu. O svarbiausia pradėsiu naują gyvenimą, nes su tą patį darbą dirbančiais draugais, naujoje aplinkoje bus lengviau negu Niukaslio tyruose atsikratyti potraukio heroinui.

Mano gastrolės Amerikoje trunka septynis mėnesius, iki 1997-ųjų vasaros. Tai tikras chaosas: vartoju visus narkotikus, kokius tik galiu gauti. Pabandau du naujus — metadono miltelius ir DMT, po kurių man „nuvažiuoja stogas“. Bet heroino nevartoju. Aišku, vartočiau, jei gaučiau, bet nežinau, kur šioje šalyje jo gauti. To padaryti beveik neįmanoma, o kai pabandau, man pagrasina ginklu ir apiplėšia. Taigi, kad įveikčiau siaubingą heroino trūkumą, be saiko geriu, vartoju kreką ir kokainą. Kai kurie mano draugai irgi kenčia nuo susilaikymo. Kol muzikuodami nukeliaujame nuo Atlantos iki San Francisko, suvartoju gausybę narkotikų. Tvarkingai apsikirpusiems amerikiečiams patinka mūsų beprotiškas elgesys, muzika, pramogos. Ironiška, kad deep house muzika atėjo iš Valstijų, bet surado pripažinimą tik Anglijoje, o dabar mes ją parvežėme jiems atgal. Amerikiečiai tik dabar atranda narkotikus, nemokamus vakarėlius, tas pramogas, kurias mes atradome prieš daugybę metų. Tik dabar jie surado savo meilės vasarą. Mūsiškė gi seniai baigėsi. O mano, oficialaus fotografo, darbas greitai baigiasi, nes iškeičiu savo fotoaparatą į narkotikus.

Vieną naktį klube niekaip negaliu liautis. Kai tik muzika nutyla ir mano pasaulyje įsiviešpatauja tyla, iš laukinio vakarėlių žvėries pavirstu senųjų baimių bei beviltiškų poreikių persekiojamu išsigandusiu vaiku. Aplink vis dar groja muzika, neryškiai šviečia prožektoriai, kokaino galima gauti, bet nebeturiu pinigų. Man dar jo reikia. Negaliu pakilti nuo stalo. Taigi, kai kažkoks narkotikų prekeivis man jo pasiūlo už seksualines paslaugas, sutinku. Privalau gauti to narkotiko dar. Galvoje dunda bosai. Matau tik juodus jo plaukus, bet ne veidą. Man to ir nereikia. Žinau, kad tai Trevoras iš Kiderminsterio. Akimirką net užuodžiu salstelėjusį gyvulių mėšlo kvapą, prisimenu pilkus šlakbetonio karvių gardus. Didžiulio, tuščio gyvulių turgaus tyla užgožia klube skambančią muziką. Ir, žinoma, man uždrausta pasakoti. Trevoras viską neigs. Manimi niekas nepatikės. Mažasis pederaste...