Mark Johnson - Apkvaitę

— Aš esu... — kūkčiojimas. — Aš esu... — dar garsesnis kūkčiojimas. — Aš esu... — bando tęsti, — ...nėščia...

Pagaliau tyla. Sėdime tyliame furgone, tyliame keliuke, kažkokioje tylioje dykynėje, toli nuo visų, kažkur Sailensšyre.

Nėščia.

Tai reiškia, kad ji turės kūdikį.

Akimirkai ši nepaprasta žinia mane pribloškia. Kūdikis. Jį reikia maitinti, rengti, rūpintis dvidešimt keturias valandas per parą, tenkinti jo poreikius. Jis vis auga, tampa vaiku, paaugliu, reikia jį mylėti, prižiūrėti, mokyti gyventi. Jei turi kūdikį, nebegali būti savanaudis, nesubrendęs ar vienišas. Toks buvo mano tėtis ir tai buvo blogai.

Ši žinia, atsakomybės jausmas, situacijos rimtumas praskrieja mano galvoje.

— Ar nesidžiaugi? — rauda Rouzė.

— Jo. Žinoma, džiaugiuosi, — sakau ją apkabindamas. — Kūdikis. Jo, džiaugiuosi.

— Tu jo tikrai nori, ar ne?

— Jo. Tai... Tai puiki naujiena.

Rouzė seniai norėjo kūdikio. Ji dažnai tai sakydavo, bet aš mačiau tik save ir savo poreikius. Tie žodžiai man nieko nereiškė. Bet dabar aš suprantu, kad jai kūdikis — visų problemų pabaiga. Mes nuolat keliaujame, mūsų poreikis heroinui kaip nepagaunama žaltvykslė mus vis verčia judėti, bartis, o Rouzė jau nori stabilumo. Ji tiki, kad kūdikis viską pakeis.

Mane kankina abejonės ir nerimas. Užvedu variklį ir jo gausmas suardo tylą. Pajudame Kendelo link. Mama ir abi mano sesės tebegyvena Ežerų rajone. Betanė pradeda vaikščioti į vakarėlius, o Kelė vargsta su vaikais. Kartais jas susitinku. Mes mokėjome gyventi atskirai, kai gyvenome tame pačiame name, kuriame viešpatavo tėtis. Dabar gyvename atskirai tame pačiame mieste ir niekas, išskyrus Kelę, nebendrauja su tėčiu. Kai jis atvažiuoja iš Daramo aplankyti Kelės, Betanė jo vengia. Ji net nenori išeiti iš namų, kai jis mieste.

— Kodėl? — klausiu, gal pirmą kartą gyvenime žiūrėdamas tiesiai į ją.

Ji labai graži ir iš karto matai, kad švelni ir nuoširdi. Tėčio mergaitė. Aš taip pavydėdavau jų ypatingos draugystės, arklių, pajuokavimų, to, kaip jo didelės rankos ją švelniai glostydavo. O dabar ji net nerizikuoja išeiti į gatvę, kad tik jo nesusitiktų.

Betanė nenori į mane žiūrėti. Matau, kad ji nenori apie tai kalbėti ir daugiau jos nespaudžiu. Turiu begales rūpesčių dėl savo artimos ateities.

Kol Rouzės pilvas auga, mane dažnai aplanko mūsų laukiančios atsakomybės baimė. Dalį dienos dirbu turtingo ūkininko fermoje.

Mes bandome sumažinti heroino vartojimą, bet dabar, kai nebereikia savo įpročio slėpti, jis išauga užpildydamas visą mano gyvenimą. Ir tol didėja, kol suprantu, kad ne aš, o jis mane įveikė.

Aštuntame mėnesyje, kai pasidaro panaši į obuolį, Rouzė bando leidimąsi pakeisti pūtimu. Ji vartoja metadoną, kad būtų lengviau. Aš bandau visai nebevartoti heroino. Susilaikymas yra siaubingas. Laužiamės kartu: akys ašaroja, nosys bėga, galvos plyšta. Mes degame, vemiame, virpame, drebame, verkiame. Nekenčiame vienas kito ir vienas kito laužimosi. Diena po dienos vis blogiau ir atrodo, kad tuoj suirsime. Pagaliau pasiduodame. Dozė paveikia akimirksniu: kūnas išdžiūsta, jaučiuosi vėl jaunas, o mano kūnui nebegresia suirimas. Galvoje kyla begalė gerų minčių.

Po dozės nustoju nervintis, kaip susitvarkysime su kūdikiu bei potraukiu heroinui. Man vėl smagu. Ta vidinė vienatvė, apie kurią niekada nenorėjau galvoti, kurią jaučiu nuo ankstyvos vaikystės ir kurią taip puikiai užpildė heroinas — jei aplink ją sukursiu šeimą, gal ta vienatvė išnyks. Kūdikis suteiks nuostabios patirties.

1996-ųjų balandį, padarius Cezario pjūvį, po ilgos nerimastingos nakties, gimsta kūdikis. Su kauke ir chalatu stoviu prie Rouzės lovos, personalas laiko paklodes ir staiga prieš save pamatau rėkiančią, žemyn galva tabaluojančią žmogaus kopiją.

Tai mano sūnus. Negaliu patikėti. Vos galiu ištverti mane apėmusius jausmus. Gilią gilią meilę, gilesnę, nei kada nors jaučiau, tokią gilią, kad ji mane gąsdina. Man leidžia jį palaikyti. Jis pasižiūri man į akis ir minutėlei nutyla. Jis manęs neteisia ir negalvoja, kad aš blogas. Tą akimirką pamanau, kad viskas įmanoma. Jis pradeda gyventi. Gal tai reiškia, kad ir aš pradėsiu gyventi iš naujo. Jaučiuosi laimingas. Mane apima pakili nuotaika.

Ketiname jam duoti Džeko vardą. Ligoninėje tarp manęs ir sūnelio atsiranda ryšys. Tai meilės ryšys, kuris stipresnis nei man kada nors teko patirti. Iki šiol narkotikai buvo vienintelis man svarbus dalykas. O dabar Džekas.

Mes pergabenami į palatą, kur Rouzė tuoj užmiega, o Džekas tvirtai įsikimba į mano pirštą. Nejučia mano džiaugsmą persmelkia baimė: Džekas toks bejėgis, mes už jį atsakingi. Kaip aš juo pasirūpinsiu, kai pats dar toks vaikiškas, toks vaikiškai egoistiškas? Ar žinosiu, kaip jį mylėti? Prisimenu tą kreko gabalą, besisukantį klozete ir dingstantį. Aš ji taip mylėjau, bet nuleidau į klozetą. Šis prisiminimas mane išgąsdina.

Sėdžiu palatoje ir šneku su mūsų kūdikiu, lyg jis galėtų mane suprasti. Nors jis gimė narkomanu, jam dar viskas gali pasikeisti. Pasakoju jam, kad man nepasisekė, bet aš pabandysiu jam būti tikru tėvu, ne tokiu kaip mano. Aš juo pasirūpinsiu ir padarysiu viską, kad jam neatsitiktų nieko panašaus į tai, kas atsitiko man. Jau radau tikrą darbą, nebevartosiu narkotikų, o tada man nebereikės jų nei pirkti, nei pardavinėti ir mes būsime tikra šeima.

Palieku juos ligoninėje ir parėjęs pradedu tvarkyti butą. Jaučiuosi bepravirkstąs. Esu mažas berniukas, kuris staiga turėjo tapti suaugusiu. Tai būtina, nes dabar esu tėvas.

Bandau laikytis Džekui duotų pažadų. Pirmus šešis jo gyvenimo mėnesius vis bandau ištverti susilaikymo nuo heroino simptomus. Bet kaskart neištveriu ir dar giliau panyru į narkomaniją. Įstrigau kaip voverė rate. O čia dar visą laiką rėkia kūdikis.

Esu savanaudis. Nepritildau muzikos, kai Džekas bando užmigti. Guliu lovoje, kai turėčiau išvežti jį į lauką. Stumiuosi, kai turėčiau padėti jį maitinti. Jis būna tokiose vietose, kur aplink mėtosi adatos. Rouzė vis mane palieka ir išvažiuoja su juo pas mamą. Bet aš myliu Džeką labiau, nei galiu apsakyti. Kai šalia savęs jaučiu jo mažą kūnelį, kai liečiu jo švelnią galvytę, kai jis su meile ir pasitikėjimu žiūri man į akis, negaliu jo išduoti. Tada apsisprendžiu.

Dar kartą bandau keisti savo gyvenimą: parodau savo darytas nuotraukas atnaujintame Blakpulio fotografijos koledže ir jie mane priima. Būsiu fotografas. Kai nerandame pakankamai pigaus buto Blakpule, nuvažiuoju į Niukaslį prie Taino, kurio universitete irgi yra geras fotografijos kursas, o butai pigesni. Parodau savo nuotraukas ten ir jie sutinka mane perkelti. Taigi, grįžtu į miestą, kur gimiau aš ir abu mano tėvai. Mano visą gyvenimą temdė narkotikai ir mano poreikis jų gauti, bet aš neaiškiai suvokiu kai ką rimto: mokslas veda prie darbo ir pajamų. Nustosiu prekiauti, vartoti ir kartu su šeima pradėsiu gyventi.

Pas mus ateina mano vyresnioji sesuo Kelė. Mes niekada nekalbame apie tėtį. Aš tik žinau, kad jis su savo naująja šeima gyvena Darame. Atėjusi Kelė praneša, kad po skyrybų jis apsigyveno Niukaslyje, kur jiedu su partnere turi mažą butuką ir pasiruošę leisti ten mums apsistoti.

Rouzė, Džekas ir aš susigrūdame į furgoną ir per Peninų kalnus keliaujame į naują pradžią. Važiuojame labai aukštai, aplink niūrus kraštovaizdis, svilinančiai šaltas vėjas, sninga, Džekas verkia furgono gale, o mes uostome kokainą. Į naują pradžią nelabai panašu...

Nervinuosi ir jaudinuosi, nes susitiksiu su tėčiu. Myliu jį, nes jis mano tėtis ir, nepaisant visko, kas tarp mūsų įvyko, labai noriu su juo pasimatyti. Dabar man dvidešimt ketveri, o jo nemačiau nuo tada, kai man buvo šešiolika.