Mark Johnson - Apkvaitę

Nekantriai stebiu, kaip ji ruošia dozę man: paima šaukštą, įmeta ten rudų kaip plyta heroino miltelių. Dar įdeda kelias kruopeles citrinos rūgšties, kad suskaldytų heroino cheminę sudėtį ir įpila šlakelį vandens. Žiebtuvėlį laiko po šaukštu ir laukia, kol užvirs. Kai mišinys užverda, tampa sterilus.

Ištraukiu iš cigaretės ne visą, o tik keletą milimetrų filtro, kuris panašus į medvilninį tamponą. Uždedu jį ant mišinio, o Rouzė įkiša į jį adatą ir traukia narkotiką per filtrą. Sau ji viską padaro viena ranka, o dabar naudojasi abiem.

Rouzė mano tatuiruotėje suranda veną. Pajuntu adatos dilgtelėjimą. Laukiu. Pirmiausiai pajuntu sprande, o paskui visuose kūno nervuose. Degu. Drebu. Prasideda traukuliai. Šūdas, šūdas ir dar kartą šūdas. Atrodo, visai pamišau ir trankausi po visą moterų tualetą. Mano venas gręžia pneumatinis grąžtas. Noriu į burną įsikišti gabalą odos, kad nenusikąsčiau liežuvio. Sprogstu. Kas atsitiko? Įšvirkštimas turėtų būti kitoks. Rouzė kalta! Ji bando mane nužudyti.

Supykęs, vėliau įsiutęs, o paskui pamėlynavęs čiumpu ją už gerklės ir pamatau jos veidą taip išbalusį, kad net strazdanos išblyškę.

— Atsiprašau, atsiprašau, — lemena, — matyt, pateko nešvarumų... Velnias, tai nešvari dozė, šūdas, šūdas...

Pakeliu ranką, norėdamas jai smogti, bet ji jau išeina.

— Tuoj tau atnešiu dar. Tai vienintelis būdas...

Einu paskui ją prie furgono. Man atrodo, kad tuoj mirsiu. Visas drebu, kol ji važiuoja pas kitą narkotikų prekeivį. Dantys barška. Ji įeina į vidų, o aš sėdžiu furgone apkabinęs pats save ir laukiu. Į galvą ateina mintis, kad nesterili dozė buvo perspėjimas, kad daugiau nereikėtų bandyti leistis. Žinau, kad patyrę šitokį dalyką devyni iš dešimties daugiau nebandytų. Bet aš jau narkomanas. Taipogi žinau, kad Rouzė teisi ir sustabdyti šią kančią galima tik kita doze. Vienintelė išeitis švari dozė.

Su maišeliu rankoje pasirodo Rouzė ir mes važiuojame prie jūros. Sustojame prie viešųjų tualetų. Šią šaltą žiemos dieną aplink nieko nėra. Vėjas taršo Rouzės plaukus, kol įeiname į drėgną tylą. Vis dar drebu, o dantys tebebarška.

Ji paruošia kitą dozę. Po šito adatos dūrio, šią vėjuotą žiemos dieną, viešuosiuose tualetuose Morkamo paplūdimyje, įvyksta kažkas nuostabaus, tokio nuostabaus, kad suprantu, jog tai negrįžtamai pakeis mano gyvenimą.

Krekas — ryškus, mirgantis ir jaudinantis. Tai Džodė. Heroinas — šiltas apkabinimas: židinys, patogus krėslas, storas kilimas ir daug meilės. Tai Rouzė. Heroinas palengvina fizinį ir dvasinį skausmą. Susišauk heroino ir viskas bus gerai. Rouzė man į veną įleidžia tyro skysto aksomo, o jai nuėmus turniketą, jis pasklinda po visą kūną. Jaučiu, kaip šiluma meiliai apgaubia kiekvieną mano nervą, kiekvieną veną. Daugybę kartų pūčiau, bet adata padidina malonumą tūkstantį kartų. Dabar suprantu, kodėl žmonės tai daro. Mano smalsumas patenkintas: jie daro tai, nes tai gražu. Rouzė graži. Net sumautas Morkamas gražus.

Apkvaistu. Panyru į mieguistą, šiltą užmarštį. Taip būna ir Rouzei: jos galva nusvyra, akių vyzdžiai susitraukia, iš burnos teka seilės. Atrodo šlykščiai. Bet dabar žinau, kaip žmonės jaučiasi. Fantastiškai.

Kai pabundu, man vis dar gera. Man gera visą dieną ir dalį nakties. Gerumo jausmas nedingsta. Geriausios dienos dalys sustiprinamos, o blogos praeina nepastebėtos. Tiesą sakant, viskas taip puiku, kad žinau, jog turiu tuoj pat nustoti leistis. Heroinas užpildė tuštumą mano sieloje. Tai buvo detalė, kurios trūko mano dėlionėje. Daugiau turėčiau nesibadyti ir nebepūsti. Bus sunku, bet jei dabar nesiliausiu, man gresia didelis pavojus.

Šiandien šeštadienis. Sekmadienį Rouzei reikia kito maišelio. Ji parneša vieną ir man.

Ne. Vakar sau pasakiau, kad to nebedarysiu. Niekada.

Turiu maišelį.

Dabar tikrai nustosiu.

Pirmadienį turiu dar vieną maišelį.

Ką gi, susileisti buvo įdomu, bet daugiau to nedarysiu.

Antradienį man bloga. Mano nosis snarglėjasi. Negaliu nustoti žiovauti bei čiaudėti. Kaulai dega. Mane kankina gili, slegianti kančia. Gyvenimas baisus. Jis eina per lėtai. Pasaulis monotoniškas. Viskas pilka. Prakeiktas laikrodis eina atgal, o ne pirmyn. Viskas blogai. Visą dieną smarkiai lyja. Vėl vemiu, o mano kaulai tol dega, kol visą kūną surakina skausmas. Po injekcijos drebulys smarkesnis, nes injekcijos metu visi narkotikai patenka į tavo kūną. Kuo geresnė dozė, tuo labiau laužiesi.

Bet aš vis tiek nustosiu. Žinau, kad dabar tas laikas ir aš turiu ištverti.

Rouzė susišovė. Negaliu į ją žiūrėti. Čiurkšlėmis teka prakaitas. Ugnis pasiekė mano kaulų čiulpus. Noriu į kaulus įsmeigti virbalą ir ištraukti iš ten tai, kas dega. Drebu. Kratausi. Negaliu kalbėti. Negaliu valgyti. Negaliu nustygti vienoje vietoje. Negaliu išvengti agonijos.

Rouzė man pasiūlo maišelį. Jis kainuoja dešimt svarų. Tik už dešimt svarų mano kančios gali baigtis. Imu.

Neįtikėtina. Apie heroiną žinau viską ir vis tiktai patekau į spąstus. Esu matęs, kaip dauguma narkomanų džiaugiasi badymosi pradžia kaip medaus mėnesiu ir įjunksta taip, kad nenori mesti, kol jau per vėlu. Visą laiką pūčiau ir norėjau mesti. Dabar noriu nebesibadyti, bet jau žinau, kad nebegaliu.

Prisipažįstu sau, kad heroinas jau tapo būtinybe mano gyvenime ir kad aš jau anksčiau, dar prieš pradėjęs leistis, turėjau problemą.

Bet dabar to labai reikia, labiau nei maisto. Reikia kaip vandens. Be šito negaliu iš ryto atsikelti, negaliu kalbėti, negaliu nieko veikti, negaliu gyventi. Turiu vartoti, kad nesijausčiau baisiai. Ne heroinas man dabar suteikia malonumą. Ieškau kitų narkotikų. Tai palengvina kančias, kai jo nėra. Po injekcijos jaučiuosi taip, kaip kad jaučiausi prieš dozės poreikį.

Taigi, dabar mudu su Rouze smaginamės kartu, bet nuo to netampame artimesni: dar dažniau baramės dėl to, kam eiti pirkti, kas mokės ar kaip dalysimės maišelį. Aš ją, aišku, myliu, tik kartais nebežinau, ką myliu labiau — ją ar heroiną.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Man parašo mano senas draugas Danielius. Kurį laiką nebendravome, nes mūsų gyvenimai išsiskyrė. Kartais Birmingeme jis nusipirkdavo iš manęs narkotikų, bet šiaip jis turi savo gyvenimą. Jis vis žada atvažiuoti į DIY nemokamą vakarėlį, bet niekaip neprisiruošia. Greičiausiai jam ir nepatiktų. Dabar jis vėl kalėjime už dar vieną žiaurų apiplėšimą. Jis nepasikeis, bet mūsų draugystė tebėra stipri. Praėjo vos penkeri metai, kai mes kalėjome toje pačioje kameroje ir jautėmės broliai, o toks ryšys išlieka.

Atrodo, Denio laiške nėra nieko ypatingo, bet mes taip ilgai artimai bendravome, kad suprantu, ką jis nori pasakyti: turiu važiuoti į Birmingemą.

— Nevažiuok, — sako Rouzė. — Man tai nepatinka. Kažkas čia ne taip.

— Tu nieko nesupranti, — atsakau. — Tu niekada nesuprasi mūsų santykių, nes tavo santykiai su šeima artimi, o ten, kur mudu su Danieliumi užaugome, pats turi susirasti šeimą. Mes tiek kartu ištvėrėme, kad vienas dėl kito padarysime bet ką. Bet ką.

— Tu man sakei, — vėl sako Rouzė, — kad jus nedaug kas sieja.

Argi aš jai sakiau, kad Denis nevertina saulėlydžių? Kad jis nekūrybingas, neturi lakios vaizduotės? Visa tai nesvarbu, nes jis vis tiek mano brolis. Mano tikrasis brolis Šeinas maždaug prieš metus išvažiavo į Atlantą Amerikoje, kur prižiūri garso aparatūrą. Bet mudu su Deniu visada buvome artimesni. O dabar Denis užsimena, kad jam reikia mano pagalbos.