Mark Johnson - Apkvaitę

Kad galiu susitikti su savo vaikais tik stebimas šimto akių...

Bet visa tai ne pats giliausias dugnas. Tai buvo rifai vandenyne, kuriuos aplenkęs aš skendau vis giliau ir giliau. Dabar jau pasiekiau dugną. Esu gatvėse, liesas ir vienišas, o narkotikai nebeveikia. Taip, Synai, noriu pasikeisti. Padėk!

TRISDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Kai kitą kartą ateinu į Sankryžą, Synas praneša, kad jam nepavyko rasti man vietos detokse, bet jis mane apgyvendins gerame bendrabutyje, kur turėsiu kambarį su lova.

Einu į tą bendrabutį, esantį Endslėjaus Sodų gatvėje, netoli Justono metro stoties. Mane nuveda į dvivietį kambarį. Nežinau, su kuo teks gyventi. Išeinu į lauką. Būrelis čia gyvenančių vaikinų seka iš paskos. Vos žvilgterėję į mane, jie suprato, kad turiu narkotikų. Ant kampo jie mane apsupa.

— Duok ir mums! — ne prašo, o reikalauja.

— Atsikniskit, — atrėžiu ir sprunku.

Gal man reikės su kuriuo nors iš jų gyventi tame pačiame kambaryje? Nakvoti negrįžtu. Man baisu, kai esu pastatuose, o lovos — svetimos.

Kadangi bendrabutis netoli bedarbių pašalpos skyriaus, nusprendžiu nueiti ir paprašyti pašalpos už praėjusius metus. Man liepia ateiti vėliau ir žada išmokėti dalį pinigų. Vos tik iš ten išeinu, bendrabučio vaikinai manęs jau laukia. Jie vėl mane apsupa ir pareiškia:

— Duok pinigų.

Man pavyksta nuo jų pabėgti, bet dabar visą laiką dairausi. Į bendrabutį kasdien užeinu tik pasirodyti, o į savo kambarį net neinu. Nenoriu susitikti tų vaikinų, nes vos mane pamato vienas, tuoj ateina daugiau ir kimba ne po vieną. Tai didelė smurtautojų grupė, kuri man grasina. Aš toks liesas, kad bet kuris mane įveiktų.

Taigi, į bendrabutį užlekiu vos trisdešimčiai sekundžių, bet vieną dieną atėjęs randu Syno laiškelį — mane priima į detoksą.

Detoksas. Tik dabar pradedu suprasti, ką tai reiškia. O tai reiškia — daugiau jokių narkotikų. To ir norėjau, ar ne? Mintis apie gyvenimą be narkotikų mane gąsdina. Širdyje atsiveria tuštuma. Kaip aš be narkotikų gyvensiu? Be narkotikų nieko daugiau neturiu. Kad nebūtų taip liūdna galvoti apie ateitį, prieš ten eidamas įsišaunu kiek tik galiu ir suprantu, kad heroinas ir kokainas manęs nebeveikia. Laužiuosi, mane apima paranoja, o kaifo beveik nėra. Noriu pagauti kaifą, o pasiekiu tik jo pasekmes: laužtuves ir paranoją. Nebegaliu. Daugiau taip nebegaliu.

Detoksas yra Ekvinokso krizių įvertinimo centre , esančiame Bruko gatvėje. Tai atnaujintas raudonų plytų pastatas. Daugelis čia gyvenančių yra alkoholikai, kuriuos aš pažįstu: sekmadieniais, prieš pasirodant narkotikų prekeiviams, kartais einu į Kovent Gardeną nusipirkti gėralo, kad laukdamas narkotikų nusiraminčiau. Paprastai perku Ypatingąjį. O, kad galėčiau jį susileisti! Kartais kartu su girtuokliais geriu šerį, degtinę, viskį. Tai, ką jie turi. Girtuokliai nuo narkašų skiriasi. Jie kitaip gyvena. Dauguma senesni, kai kurie iš Škotijos ar Airijos, jų veidai raudoni, o nosys išpurtusios. Kai pamatau juos čia, pasijuntu lyg susitikęs draugus.

Kaip visada keikdamasis kenčiu laužtuves: prakaitavimą, drebėjimą ir skausmus. Pirmas dešimt dienų, kad palengvintų kančias, man duoda metadono. Paskui, vienuoliktą dieną, metadono nebegaunu ir krentu į bedugnę. Baimė. Nusivylimas. Panika. Beprasmiškumas. Vienatvė. Mane persekioja baisios mintys, kurias narkotikai sulaikydavo. Mano vaikai — jie manęs net nepažįsta. Ta japonė — aš ją nužudžiau. Mano šeima — jie neturi su manimi nieko bendro... Aš noriu heroino. Man jo labai reikia. Jis užgydys gilias mano sielos žaizdas.

Dvyliktą dieną, kai išmėginimas pasiekia aukščiausią lygį, o aš nuo skausmo ir liūdesio pavirstu pabaisa, iš gatvės ateina vaikigalis ir pradeda su manimi ginčytis, kokį televizijos kanalą žiūrėti. Jis pašoka ir čiumpa peleninę, o aš pagalvojęs, kad jis nori ją į mane mesti, jam įkandu. Į galvą. Jis kaukdamas išbėga ir bando mane užbarikaduoti hole. Atbėga personalas. Purtydami galvas, jie liūdnai žiūri į mane.

— Ne aš!

Bet jie tylėdami rodo dantų žymes ant jo galvos ir sako:

— Markai, turi išeiti.

Aš vos neverkiu. Nenoriu išeiti. Ištvėriau sunkiausią atpratimo laiką. Pats neįstengsiu būti švarus. Pradedu ginčytis, sakydamas, kad muštynes išprovokavo tas kvailas vaikigalis. Jie sako nenorį manęs išmesti, bet taisyklės yra taisyklės, o vaikio oda sužalota, todėl turiu išeiti. Matau, kad jiems irgi skaudu, nes jie labai stengėsi padėti man ištverti laužimąsi.

— Po dvidešimt aštuonių dienų tave vėl priimsime, — sako.

Justone man vėl užsako lovą, iškviečia taksi ir liepia važiuoti.

Stoviu tarpduryje ir sakau:

— Jūs, po velnių, mane nužudysit.

— Ne, Markai, — purtydama galvą, ramiu, nuolankiu balsu (daugelis jų čia taip šneka) sako moteriškė. — Tu pats save nužudysi.

Esu gatvėje. Be narkotikų. Man baisu. Gatvės šaltos, žiaurios, beprotiškos. Negalių su jomis susidoroti, kol neišprotėjau pats. Bet iš pradžių bandau atsilaikyti prieš norą griebtis adatos. Vis tiktai laužimąsi ištvėriau, blogiausia jau praeity, jei pats ištversiu dar dvidešimt aštuonias dienas...

Visas pasaulis pilkas ir aštrus kaip metalas. Skauda galvą. Vos pajudu — skauda. Net kvėpuoti sunku: atrodo, kad burnoje yra kojinė. Skauda, kai stoju ir sėdu. Skaudu prisiminus praeitį. Prieš akis iškyla baisūs mano pasakyti ir padaryti dalykai. Tai kaip baisiausios pagirios, nes gėriau ne praeitą vakarą. Visą gyvenimą buvau girtas.

Bendrabutyje man duoda atskirą kambarį, nes personalas jau žino, kad bijau priekabiautojų. Jie elgiasi maloniai ir neprimena mano nesėkmės detokse. Bet aš tai jaučiu. Turėjau šansą pasikeisti ir susimoviau. Ryžtingai nusprendžiu ištverti be narkotikų dvidešimt aštuonias dienas, kol mane vėl priims. Pasišneku su bendrabučio darbuotojais. Jie visi supranta, kaip tai sunku.

— Markai, tau bus sunku ištverti be pagalbos visą mėnesį, — sako šviesiaplaukė Džoja. — Eik į susirinkimus. Visai netoli nuo čia nuolat susirenka anoniminiai alkoholikai...

— Aš nesu suknistas alkoholikas, — pertraukiu. — Aš narkomanas.

— Koks skirtumas? Bet jei labiau nori, tai gali eiti ir į anoniminių narkomanų ar anoniminių kokainistų susirinkimus.

Ji pavarto telefonų knygą, paskui paskambina ir atsisukusi sako:

— Taip, anoniminiai narkomanai renkasi Aislingtone po valandos. Turi pinigų?

Įkišu ranką į kišenę. Dvidešimt pensų.

Ji praveria rankinę:

— Paimk dar svarą aštuoniasdešimt. Už du svarus autobusu nuvažiuosi ten ir atgal. Štai adresas. Nuvažiuok į susirinkimą ir gausi paramą, kurios tau reikia, kad ištvertum. Gal net tavo gyvenimas pasikeis...

Pasikeis mano gyvenimas? Negaliu įsivaizduoti, bet paimu svarą aštuoniasdešimt ir adresą. Išeinu į Justono gatvę. Lėtai. Mano kūnas nenori niekur eiti, nes kvėpuodamas sunaudoju visą energiją. Matau daugybę autobusų. Jie atvažiuoja kaip dideli vabzdžiai, įsiurbia keleivius ir važiuoja toliau. Kokiu man važiuoti? Kur tiksliai yra ta vieta Aislingtone? Man sukasi galva, skauda kaulus. Vos galiu paeiti. Dozė pastatytų mane ant kojų. Dvylika dienų susilaikiau, efektas dabar tikrai būtų.

Pasižiūriu į svarą aštuoniasdešimt, kuriuos geroji moteriškė davė iš savo kišenės ir pasiryžtu susirasti reikiamą autobusą, nuvažiuoti į anoniminių narkomanų susirinkimą, kuriame man padės išlikti švariam. Įdėmiai išstudijuoju žemėlapį. Apžiūriu atvažiuojančius autobusus. Dairausi, ko galėčiau pasiklausti. Einu pagal nutekamąjį griovelį skaitydamas, kas parašyta ant kiekvienos autobusų tvarkaraščių lentos ir staiga nutekamajame griovyje, tiesiai po mano kojomis, pamatau gulintį ir laukiantį, kol kas nors pakels, dvidešimties svarų banknotą.