Mark Johnson - Apkvaitę

Iš ryto esu žiauriai apkvaitęs, bet laužimasis nesiliauja, nes ilgai nevartojau heroino. Ėmiau tik kreką, nes jo daug. O dabar man reikia heroino. Turiu gauti heroino. Teks išeiti iš kambario. Turiu rizikuoti. Turiu susitikti su žmonėmis, kurie nori mane sučiupti.

Bijau eiti į vietas, kuriose paprastai lankausi. Bijau žmonių, kurie palaikė mane mirusiu prie Soho sekso prekių parduotuvės. Bijau tų, kas prižadės premiją už mano galvą, nes pavogiau jų narkotikus. Dabar viskas kitaip, nes visas pasaulis prieš mane. Daugiau negaliu vaikščioti po Vestendą. Kaip laukinis žvėris, pakvaišęs iš baimės ir pasiruošęs pulti, sėlinu gatve iki kampo. Pamatau vaikiną iš bendrabučio. Turiu daug kokaino, bet neturiu heroino. Apsikeičiame. Grįžtu į kambarį ir susišaunu. Laužimasis sumažėja. Vėl imuosi kreko. Visą dieną. Nevalgiau nieko daugiau, tik tuos trisdešimt penkis maišelius kreko. Mano skrandis gurguliuoja, jo viduje pakvaišęs žvėris. Netrukus man vėl bloga. Vėl laužiuos. Vėl reikia heroino.

Dėl narkotikų rizikuodamas gyvybe, išeinu iš bendrabučio ir einu į parkelį. Apsidairęs, ar nieko aplink nėra, einu prie sienos, pajudinu plytas ir taip, yra! Dar vienas maišas narkotikų. Staiga mane už drabužių sučiumpa kažkieno ranka. Neatsigręždamas pavirstu unguriu ir pralendu į kitą tvoros pusę. Besikeikiantį, tebešaukiantį, vis dar bandantį mane sučiupti užpuoliką sustabdo metalinis tinklas. Spėju pamatyti piktą rudą veidą. Praeitą kartą jį mačiau kartu su meksikiečiu sekso prekių parduotuvėje. Bet dabar apie tai negalvoju. Negalvoju apie nieką daugiau, tik kaip kuo greičiau pasprukti. Greičiau, dar greičiau! Nejudrioji ranka tabaluoja, kojas skauda, narkotikų maišas maskatuoja kelnių viduje. Parlekiu į bendrabutį, į savo kambarį ir taip! Taip! Taip! Maiše vėl randu keturis didelius narkotikų maišus. Kiekviename po tris teniso kamuoliuko dydžio paketukus, kuriuose įdėta po penkiasdešimt maišelių. Nors ir vėl kreko daugiau negu heroino, turiu pakankamai, kad netaupydamas galėčiau vartoti dieną naktį.

Krekas mane užvaldo. Jie dabar tikrai žino, kas aš. Jie mane matė ir manęs ateis. Girdžiu ne tik mane gaudančių žmonių balsus. Jau matau, kaip jie žiūri pro durų apačią, kalba apie policiją, prie pastato stato kopėčias, beldžia į langus, šliaužia stogu ir nusileidžia virvėmis... Mano paranoja pereina į psichozę, kuri mane sunaikins. Kažkur smegenyse dar egzistuojantys racionalaus proto trupiniai sako, kad perdozavau, bet aš ir toliau leidžiuosi. Iš karto po du, netoli kriauklės, kad iš karto galėčiau vemti. Guliu lovoje, kakoju ant juodų šiukšlių maišų, kad galėčiau susigrąžinti dalį narkotikų iš savo išmatų. Dalį paimu, likusius metu į burną. Greitai! Greičiau! Dar greičiau! Kol jie neatėjo, kol neatėmė, kol nepagavo manęs! Krekas burnoje, subinėje, ir vis jaučiu, kaip skrandyje sprogsta kreko maišeliai. Mano visas kūnas sprogsta nuo kokaino, o aš stebiu šešėlius. Stebiu juos. Laukiu jų. Girdžiu balsus.

Mano akys tai užsiplieskia, tai užgęsta. Mano ausyse dunda ir ūžia. Kai poveikis pradeda silpnėti, guliu ant grindų, nes nebegaliu judėti. Negaliu net įlipti į lovą. Nuo kaulų krinta mėsos. Guliu ten gal kokias tris dienas. Visur krekąs: ant grindų, kriauklėje, ant lovos. Čia vyksta Pamišusiojo Skrybėlininko iš Alisos Stebuklų šalyje kreko vakarėlis. Esu per silpnas pajudėti, o heroininis laužimasis jau vėl prasideda.

Galiausiai, nežinau kaip, išeinu pro duris. Krekas sukėlė apakinusį galvos skausmą. Viena akimi nieko nematau. Nusvirduliuoju į fojė ir stoviu ten vienais šortais. Sveriu vos septynis stonus, mano oda peršviečiama. Per mano rankas teka kraujas. Kaip iš zoologijos sodo pasprukęs žvėris paklaikęs dairausi aplink. Išsigandę darbuotojai sėdi ant laiptų, o aš bandau juos įtikinti, kad viršuje esantys žmonės manęs ieško, nori nužudyti.

Jie stengiasi mane nuraminti, bet aš nenuraminamas. Aš — pamišęs iš siaubo. Džėjus, su kuriuo pasikeitėm narkotikais ir kuris supranta, kas vyksta, atsargiai, skausmingu veidu eina prie manęs.

— Klausyk, draugeli... — pradeda švelniai.

— Šalin! Velniop! — klykiu, čiupdamas dulkių siurblį ir laikydamas jį kaip ginklą. — Su šituo aš galiu tave nudėti! Neik artyn, nes perskelsiu galvą...

— Markai, tai krekiškos kalbos... — sako jis. — Turi liautis vartojęs šitą mėšlą.

Bet aš apsisuku ir be dvasios bėgu per bendrabutį, nes niekas niekada nepatikės, kad jie mane persekioja. Rėkiu balsams, nes nebegaliu daugiau jų bijoti:

— Aš čia! Imkit mane! Ateikit ir pasiimkit!

Pribėgęs duris, sustoju.

Išgirstu save.

Mano žodžiai nuskamba... Kaip bepročio kliedesiai.

Stoviu labai ramiai. Galvoju. Pamatau save darbuotojų akimis. Jie iškvies policiją. Jie iškvies psichiatrinę tarnybą.

Atsisėdu. Nusiraminu. Kvėpuoju giliai ir lėtai. Jaučiuosi kaip pati mirtis.

Prie manęs vėl prieina Džėjus ir nedrąsiai atsisėda šalia.

— Tai krekąs , — sakau.

— Jo. Tau reikia heroino.

— Jo.

Mes greitai susitariame vėl susikeisti ir, kai jis grįžta, aš paduodu jam kreką, o pats imu leistis ir jaučiu, kaip heroininė ramuma plinta visu mano kūnu. Į mano kambarį įeina Deivas, kuris čia dirba, ir pamato mane vienais šortais, besileidžiantį heroiną. Jis žiūri į mano kūną. Jo veide ne išgąstis, o siaubas. Pats savęs nematau, bet iš jo veido išraiškos suprantu, kaip baisiai atrodau. Jis yra normalus vyriškis, pamatęs negyvėlį.

— Tu visiškai išsekęs, Markai. Tu ligonis. Tau reikia į ligoninę, — švelniai sako.

Papurtau galvą. Į psichiatrinę aš neisiu.

— Aš nešneku apie psichiatrinę ligoninę. Tau reikia medicininės pagalbos ir poilsio, — sako Deivas. — Aš tuoj surasiu tau vietą.

Beveik pradedu tikėti, kad jam pavyks, bet netrukus jis grįžta ir pasako, kad niekas manęs neima.

— Netrukus tu būsi detokse, — primena man.

Aš prisimenu detoksą. Tai buvo vos prieš porą savaičių, bet nuo tada prekiavau, mane sumušė, gulėjau ligoninėje, radau narkotikus, o dabar slapstausi. Atrodo, kad praėjo visi metai!

Dabar, kai turiu šitiek narkotikų, mano gyvenimas žlunga. Man tik reikia keisti kreką į heroiną, kad turėčiau vienodą jų kiekį. Man nebereikia prekiauti, vogti, elgetauti, ginčytis. Maniau, kad ankstesnis mano gyvenimas buvo chaotiškas, bet tik dabar prasidėjo tikras chaosas. Visą dieną klaidžioju apkvaitęs, išsigandęs, piktas. Ir visą laiką pastebiu ką nors baisaus. Vartoju tiek narkotikų, kad kiti mirtų. Ir jie vis mažiau ir mažiau mane veikia. Atsigavimai vis baisesni, laužimasis siaubingas, o kaifo beveik nebėra. Narkotikai nebeveikia. Noriu verkti. Ir vėl. Narkotikai nebeveikia...

Anksčiau slampinėdavau Kemdene, o dabar, kad išsikeisčiau kreką į heroiną, grįžtu į Vestendą. Elgiuosi labai atsargiai. Akylai viską stebiu. Žinau, kad visi ant manęs pyksta. Kiekvienas man kelia grėsmę. Pyksta narkotikų prekeiviai, pyksta Vilfas ir jo bosai, net mano draugas Deivis pyksta. Būnu minioje, bet narkašams visi kiti yra nematomi. Galėjau kad ir nuogas pereiti gatvėmis, nes po penkių minučių jau žinau, kas mano didžiausi priešai. Dvyniai Keitas ir Malkas. Gangsteriai juos pasiuntė manęs ieškoti.

Vienas iš jų mane pamato. Didžiausioje spūstyje jis rodo į mane pirštu savo broliui, kuris vos už kelių pėdų nuo manęs. Brolis nešasi Sunblest duonos maišą. Matau, kad maiše yra peilis. Peilis skirtas man. Bėgu per minią. Už savęs girdžiu žingsnius. Bėgu dar greičiau. Girdžiu juos, jaučiu jų kvėpavimą, o kai atsisuku, matau didžiulį, šlykštų, perkreiptą veidą tiesiai už savęs. Dvynys mane puola, bet aš išsisuku nuo smūgio.