Mark Johnson - Apkvaitę

Bandau tai paaiškinti Alanui. Vėl esame terapijos kambaryje ir aš sakau:

— Galėčiau labiau įsijungti, jei mažiau laužčiausi. Jei gaučiau nors truputį metadono...

Jo antakiai pakyla.

— Ne, Markai.

— Skausmas mane žudo.

— Dar niekas nemirė bandydamas atsikratyti potraukio heroinui. Žinau, kad tai baisu, bet nuo to nemirsi.

— Dėl skausmo negaliu galvoti.

— Tu priklausomas nuo chemikalo. Ši priklausomybė pasibaigs, kai nustosi tą chemikalą vartoti, o ne tada, kai priprasi prie kito.

— Kada tik nebandžiau nustoti, tiesiog negalėdavau ištverti laužimosi.

Alanas žiūri į mane ir pagalvojęs klausia:

— Kiek kartų bandei nustoti vartoti narkotikus ir gerti alkoholį?

— Daugybę. Šimtus.

Pro mano akis kaip ekspresas Londonas— Glazgas praskrieja visas gyvenimas, kuris susideda iš begalės nesėkmingų bandymų nustoti vartoti narkotikus.

— Aš klausiu, kiek kartų tu visai nebevartojai narkotikų?

— Milijonus!

— Kada?

— Pavyzdžiui, tada, kai pradėjau studijuoti fotografiją universitete. Vėliau, kai Kendele mokiausi tapti medžių chirurgu. Visą laiką bandžiau. Kartais lauždavausi ištisus mėnesius.

— Ko tu nebevartodavai?

— Heroino.

— Ar tais kartais vartodavai ką nors kitą?

— Ne.

— Ir negerdavai?

— Kodėl? Žinoma, gerdavau.

— Daug?

— Nuleisdavau garą kiekvieną vakarą. Turėjau. Kai atsisakydavau heroino, man ko nors reikėdavo.

— Ar ką nors vietoj heroino vartojai? Valiumą? Kokainą? Metadoną ?

— Na... taip.

— Kurį?

— Na... visus.

Jo balsas švelnus ir aiškus, tarsi kalbėtųsi su kuo nors labai labai jaunu:

— Markai, tai nereiškia, kad buvai metęs, ar ne? Tai tik narkotiko pakeitimas. Kurį laiką atsisakydavai heroino, bet vietoj jo ėmei kitus narkotikus bei išrašytuosius vaistus ir gėrei alkoholį.

— Bet man juos išrašė daktaras, — girdžiu savo paties balsą, kuriame labai aiškus pasipiktinusio septynmečio protestas: „Ne aš! Tai jis man davė, aš nevogiau!“

Gerai, gal aš ir nudžioviau daktaro receptų blankus, kad jo išrašytuosius receptus galėčiau papildyti savaisiais, bet „išdūriau“ jį tik todėl, kad jis man leido.

Alanas sako:

— Kai skaičiau, ką parašei apie savo gyvenimą, man atrodė, kad skaitau apie narkomaną, kuris pereina nuo vienų narkotikų prie kitų. Tu blaškeisi tarp gėrimo, klubinių narkotikų, gatvės narkotikų, receptinių vaistų. Bet tai nėra metimas. Metimas yra tada, kai nieko nebevartoji. Tai mes čia ir darome.

Tyliu. Alanas mane stebi. Saulė šiandien nešviečia. Kambarys tamsus ir vėsus. Mąstau apie savo ankstesnius bandymus mesti. Visada maniau, kad buvau nuoširdus, o dabar suvokiu, kad jei alkoholį laikysime narkotiku, tai nuo tada, kai buvau paauglys, esu metęs vienintelį kartą. Tuos kelis mėnesius, kuriuos praleidau Birmingemo reabilitacijos centre.

— Aš ne alkoholikas, — galiausiai sakau.

Jaučiuosi suirzęs ir piktas. Galėčiau nors dabar patraukti į Būgnam geležinkelio stotį ir niekas manęs nesulaikytų.

— Tikrai? — mandagiai klausia Alanas (negaliu pakęsti šitokio jo tono).

— Gal aš ir narkomanas, bet ne alkoholikas. Kai gyvenau gatvėse, beveik negėriau. Tik kartais.

Alanas linkčioja ir šypsosi. Jis neketina ginčytis. Jis tik parodys man, kad esu neteisus. Nekenčiu jo, kai jis manosi esąs toks protingas.

Vėliau sužinau, kad Ravenskorte, gydant alkoholikus ir narkomanus, vadovaujamasi visame pasaulyje taikoma dvylikos pakopų programa. Anksčiau ar vėliau ir aš turėsiu praeiti visas tas pakopas. Beviltiška. Man niekaip nepavyksta įveikti pirmos...

Pirma pakopa: pripažįstu, kad neįveikiu savo priklausomybės ir gyvenimas tapo nepakeliamas.

Kiekvieną dieną turiu aprašyti po vieną savo beviltiškumo ir nepakeliamo gyvenimo įvykį, įdėti į rudą „reikšmingų įvykių“ aplanką ir palikti ant televizoriaus.

Pirmiausiai aprašau, kaip lankiau Rouzę reabilitacijoje ir praradau kantrybę kalbėdamasis su pastoriumi.

Paskui rašau apie gatves, kai dvyniai čiupdavo peilį, kai tik mane pamatydavo.

Tada rašau, kaip mane išvarė iš detokso, kai susiginčijęs su vaikiu dėl televizijos kanalų įkandau jam į galvą.

Yra daugybė dalykų, kuriuos galėčiau papasakoti, bet nepasakoju. Gana. Negaliu šitokio gydymo ištverti, nes jis per daug skausmingas. Man reikia suknistos dozės, kad visa tai pamirščiau, o ne kokio viduriniosios klasės patarėjo, kuris rodo danus ir liepia apie tai rašyti.

Viskas. Išeinu iš čia. Susirandu tuščią popierinį pirkinių krepšį. Sunkiai kvėpuodamas jį praskleidžiu.

Kur eisiu? Ir kaip?

Ne kažin ką teturiu. Tik keletą drabužių, kuriuos paliko kiti, kurie kaip ir aš pabėgo. Lėtai dedu juos į krepšį. Tada po lova bandau pasiekti savo dėžę, kurioje nešiodavausi menininko reikmenis, kai dar mokiausi fotografijos. Lenkiantis mano sąnariai girgžda, o skausmas kyla kojomis aukštyn. Nustojus vartoti heroiną, skauda viską. Be jo mano kūnas sterilus. Tarsi kiekvienas mano kaulas būtų vienu metu laužomas replėmis ir pjaustomas atšipusiu pjūklu. Lyg kūno ląstelės tirptų.

Atidarau savo dėžę, norėdamas patikrinti, ar rastų daiktų kolekcija vis dar ten. Teptukai. Šaukšto rankena. Siuvimo adatos. Užrašų knygutė. Ženkliukai. Kai žiūriu į dėžės vidų, matau kitą pasaulį, kur nėra nei kilimų, nei lempų, nei lubų, o tik mano kojos, skubančios kietu grindiniu.

Širdis pašėlusiai plaka. Klaikiai bijau. Nenoriu išeiti. Juk į reabilitacijos centrą keliavau taip ilgai. Bet nenoriu ir pasilikti.

— Kas atsitiko? — išgirstu.

Tai Kolinas — smulkus tamsiaodis keturiasdešimtmetis čigonas, mano kambario kaimynas. Maniau, jis miega, juk jau taip vėlu.

— Tuoj subyrėsiu, — sakau. — Prabuvau čia daugiau nei dvi savaites ir nebegaliu ištverti. Man ko nors reikia.

Jis atsisėda lovoje ir nusižiovauja:

— Vis dar skauda?

— Prakeiktas galvos skausmas mane pribaigs...

Sugrįžo visi jausmai, kurių narkotikai padėjo išvengti. Smurtas, kaltė, gėda, vienatvė, beviltiškumas, neviltis, liūdesys, praradimo jausmas, pavydas, pyktis... Viskas, ką turėjau pajusti, kai buvau apkvaitęs, pajuntu dabar. Šitiek metų aš ignoravau šiuos jausmus, o dabar jie kaip garvežys bando mane sutraiškyti.

Kolinas mane stebi.

— Ko tu nori?

— Noriu būti švarus. Noriu naujo gyvenimo. Naujo proto.

— Ką gi... Yra vienas būdas.

— Na?

— Štai. Visas tavo galvoje esantis šlamštas turi būti pašalintas. Turi visiems papasakoti, kas tave slegia. Turi būti sąžiningas. Papasakok apie tai, kas tau neleido pakilti, atskleisk savo paslaptis. Privalai, bičiuli.

Minutę pamąstau.

— Nori pasakyti, — ištariu, — kad turiu papasakoti, kaip iš tikrųjų gyvenau anksčiau? Gatvėse?

Kolinas nusižvengia.

— Ne apie tai, kaip tau buvo sunku. Ne apie tai, kaip tau savęs gaila. Turi atskleisti savo paslaptis. Tikras. Visus, net mažiausius tave trikdžiusius dalykus, kurių niekam nesi pasakojęs. Tokius dalykus, apie kuriuos tavo žolės apsirūkę draugeliai niekada neištardavo nė žodžio. Papasakok, koks buvai niekšas, piktavalis.

Mano paslaptys. Jis turbūt juokauja. Yra galybė dalykų, apie kuriuos nekalbėsiu. Niekada.

— Pasipasakodamas apie savo silpnumą, atgausi jėgą, — paaiškina.

Pereinu kambarį ir atvėręs langą įkvepiu nakties. Giliai kvėpuoju traukdamas sūrų jūros orą.

Už nugaros girdžiu atkaklų Kolino balsą: