Mark Johnson - Apkvaitę

Alanas žiūri dar įdėmiau.

— Ar bent numanai, apie kokias mirtis jie nori su tavimi pasikalbėti?

— Prieš porą savaičių mane sumušė. Tada jie visko klausinėjo. Bet gali būti bet kas. Vestende žmonės dažnai miršta.

— Ar tu susijęs su kokiais žymiais nusikaltėliais?

— Gal. Nežinau. Man reikėjo narkotikų, todėl dariau įvairiausius dalykus ir buvau pažįstamas su daugybe žmonių.

— Ar tada atsakei į jų klausimus? Kai tave sumušė?

— Ne. Prikūriau visokių istorijų, nes jie sakė, kad gausiu kompensaciją.

Jis atsidūsta.

— Markai, ar nori čia likti?

— Taip. Noriu būti švarus, — girdžiu savo balsą.

Sakau tai tvirtu balsu, nes pats noriu patikėti, nors giliai širdyje — netikiu. Kiekvieną rytą pabudęs ketinu tądien išeiti.

— Tada pasakyk jiems teisybę. Visą gyvenimą tu melavai kitiems ir sau. Jei tikrai nori pasikeisti, jei tikrai nori nugalėti narkotikus, tai pradėk tiesiog dabar, pasakydamas policijai tiesą.

Numetu nuorūką ir ją užminu.

— Gyvenau už įstatymo ribų. Jei ką nors apie save papasakosiu, jie, po velnių, mane suims.

— Markai... Pasirink. Gali viską sumauti arba pasakyti tiesą. Gali susigrąžinti reputaciją. Tik tiesa tau padės atsitiesti. O jei tave net ir pasodins, tai kalėjime galėsi toliau dalyvauti mūsų programoje.

Kai kitą dieną atvyksta du policininkai, vieną iš jų atpažįstu. Tai tas pats, kuris sėdėjo prie mano lovos, kai ligoninėje atgavau sąmonę. Jis su manimi pasisveikina.

— Atrodote geriau nei aną kartą, — sako.

Žinau, kad tai tiesa. Dėl rankos man paskirta fizioterapija, nubrozdinimai užgijo, aš net priaugau kelis svarus. Labai blogai neatrodau. Tik jaučiuosi mėšlinai.

Prieš pokalbį su manimi policininkai išeina į kitą kambarį ir ilgai šnekasi su Alanu. Nežinau, ką Alanas jiems sako, bet tai nesunku įsivaizduoti: aš tikrai noriu pasikeisti, Ravenskortas suteikia man galimybę, naudingiau mane palikti čia nei suimti. Bet jie policininkai. Jų darbas suiminėti žmones...

Kai ateina mano eilė, Anė duoda mums po puodelį arbatos ir mes šnekamės viename iš terapijos kambarių. Jie malonūs. Jie sako, kad buvau įdomaus nusikaltimo auka. Dabar jie Vestende tiria tris mirties bylas, todėl nori man parodyti keletą fotografijų ir prašo, kad tam pasiruoščiau. Nežinau, kaip tam pasiruošti, todėl tik stipriai spaudžiu kėdės ranktūrius.

Pažįstu visus nuotraukose esančius žmones. Jie guli ant vienodų plieno padėklų. Jie atrodo kaip vaškiniai, nors tokie nėra. Jie tiesiog negyvi. Galėjau būti bet kuris iš jų. Užsimerkiu ir jų vietoje matau save.

Nuslopinu norą meluoti apie šiuos žmones: kas jie, ką padarė, iš kur juos pažįstu. Prisimenu Alano balsą. Prisimenu, kad tik sakydamas tiesą, galiu pakeisti savo gyvenimą. Aš tvirtai tikiu, kad keliausiu į kalėjimą, bet vis tiek šneku. Pasakau viską, ką žinau apie Vestendo narkotikus. Net papasakoju apie Voreno metro stotį.

Pagaliau jie linkteli, pasižiūri vienas į kitą“ padėkoja man už pagalbą ir atsistoja.

— Tai manęs nesuimsit? — klausiu.

— Ne, Markai. Linkime tau pasveikti, — sako ir išeina.

Policininkai! Niekada jų nesuprasiu. Visada jų klaikiai bijojau, bet kai tik susitinkame, jie visada man malonūs ir žmogiški.

Įeina Alanas. Iš džiaugsmo jis šypsosi ir trina rankas.

— Ar viskas bus gerai? — klausiu vos neverkdamas.

Alanas mane apkabina ir pasijuntu daug geriau.

— Taip, — sako jis. — Viskas bus gerai.

Sakau:

— Tu visada kalbi apie aukštesnę jėgą...

— Tai antroji pakopa, — primena man. — Tikiu, kad aukštesnė jėga gali man sugrąžinti sveiką protą.

— Taip ir įvyko. Nežinau, gal Dievas, gal aukštesnė jėga, gal dar kas. Man buvo parodyta, kuo būčiau baigęs, jei būčiau likęs gatvėse.

Ant plieninių padėklų policijos morge. Jei ten grįšiu, viskas taip ir bus. Kažkas turėjo man pasakyti, kad turiu likti čia.

Po šito čia būti ne lengviau. Sunkiau išeiti. Kiekviena diena — nuosprendžio vykdymo atidėjimas. Gal rytoj grįšiu, gal būsiu gatvėse, gal vartosiu. Reikia išgyventi šiandien.

Man skauda dantis, bet joks dantistas man nepadės. Šiaip jau fizinis laužimosi skausmas pamažu silpnėja, nors kartais sugrįžta visu smarkumu. Bet nors fizinės kančios mažėja, psichologinės vis auga. Noriu pabėgti, pasislėpti kokiam nors kampe, rėkti, ką nors primušti ar išdulkinti. Visa tai prieštarauja taisyklėms. Mudu su Rouze susirašinėjame ir norėčiau, kad ji su vaikais mane aplankytų, bet po konsultacijos su Alanu sužinau, kad tai irgi draudžiama. Jis sako, kad tai gali pakenkti mano gydymui, nes šiame etape svarbu savo išgyvenimais dalytis su grupe, o ne su „pašaliniais“.

Kai tik priprantu prie vietos, rutinos, prie nusirengimo bei atsigulimo į lovą, o kartais net miegojimo, ateina laikas išvykti. Ravenskortas yra pirminis gydymo centras, o tai reiškia, kad ilgiau kaip dvylika savaičių čia būti negali.

Alanas suorganizavo man vietą Bormute, antriniame gydymo centre, kuris vadinasi Kvintom namų projektas. Daugybę metų važinėdavau iš vienos vietos į kitą, o dabar kiekvienas, net mažiausias pasikeitimas mane veikia. Jaučiuosi sutrikęs ir išsigandęs. Kai Alanas atsisveikindamas mane apkabina, noriu verkti. Laisva valia dvylikos savaičių nesu niekur išbuvęs. Išskyrus aną centrą, bet tada tegalėjau pasirinkti arba jį, arba kalėjimą. Šį kartą pasirinkimas buvo — mirtis. Bet Ravenskortas tapo mano namais. Kol buvau čia, kai kurie narkomanai neištvėrę išėjo. Ne visiems pavyko pabaigti gydymą. Tiems, kurie baigė, tikrai pasisekė.

Vos atvykęs į Bormutą, noriu apsisukti ir grįžti į Bognarą. Pro langus ant siauro žolės ruoželio matau narkotikų prekeivius. Man atrodo, kad dauguma čia esančių narkomanų visai nesidomi išgijimu: ši vieta jiems tik atokvėpis nuo jų įpročio.

Centrui vadovauja Loreinė Peri, puiki moteris, kuri specializuojasi recidyvo prevencijoje. Ji mato, kas tavo galvoje ir gali išversti tave išvirkščią. Ji apsupta gausaus būrio patarėjų ir gydytojų, kurie kontroliuoja mintis. Vos spėji ką nors pajusti, jie jau klausia, iš kur tokia mintis kilo, gal vaikystėje kas nutiko, kada ir dėl ko taip jauteisi paskutinį kartą. Mano patarėja Sonia pati baisiausia, bet Alanas su ja jau kalbėjosi ir man sakė, kad esu gerose rankose.

Pamažu, po intensyvios grupinės ir individualios terapijos, pradedu tikėti, kad gimiau priklausomas. Mano priklausomybė tai liga, kuria sirgau nuo pat vaikystės. Kaip kad kiti gimsta su aiškesnėm fizinėm negaliom. Mano vagystės, antisocialus elgesys — tai mano ligos simptomai, kurie pasireiškė daug anksčiau nei ėmiau gerti ar vartoti narkotikus. Dabar mokausi nekaltinti savo vaikystės, tėvų ar kilmės dėl to, kas man nutiko, nes kai išgirstu kitų pasakojimus, turiu pripažinti, kad kiti kentėjo daugiau, bet tokie neužaugo. Dabar mano gyvenimas mano rankose. Galiu nuspręsti, kas bus toliau. Galiu nuspręsti, ar ir toliau sirgti, ar pasveikti.

Labiausiai mane pritrenkė žinia, kad nesu užsikrėtęs nei ŽIV, nei hepatitu C. Nesuprantu kodėl. Dėl to jaučiuosi nusižeminęs ir dėkingas.

Bet šios vietos negaliu pakęsti. Nekenčiu visų. Man nusibodo vėl ir vėl kalbėti apie save. Nebenoriu pasakoti jokių paslapčių. O tada, kai pamanau, kad pasakiau viską, staiga pasakoju apie dar šlykštesnius veiksmus ar prisimenu dar šlykštesnes detales. Vieną dieną visas drebėdamas pasakoju apie tai, nuo ko prabundu naktimis, kas persekioja mane visada ir visur. Japoniuke. Kaip aš ją nužudžiau. Vos pabaigęs pasakoti apie ją, pasakoju apie Džoną iš vakarinės šalies dalies. Šnekėjimas nieko nebepakeis. Jaučiuosi vienišas ir tuščias. Man labai gėda. Bet šiek tiek palengvėja, kai kiti grupės nariai pasakoja panašius dalykus. Viena mergina pasakoja, kaip kažkas jos landynėje užsilenkė ir, net nežinodami, ar jis negyvas, bet, bijodami policijos, ji ir jos draugeliai suvyniojo pamėlusį ir atšalusį kūną į kilimą, ant kurio jis gulėjo, ir įgrūdo į konteinerį. Kita mergina rytą nubudo šalia savo pamėlusio partnerio.